33-iasis pasaulinis Jėzaus Draugijos seimas (II)
ANTANAS SAULAITIS, S.J.
Daug kam žinomas anekdotas apie krikščionių vardą, pirmą kartą panaudotą Antiochijoje (Apaštalų darbai 11,26). Pagal Jėzaus Kristaus vardą jie galėję pasirinkti savo grupei arba jėzuitų, arba krikščionių vardą. Nubalsavę už antrąjį. Jeigu būtų antraip nusprendę, šiandien jėzuitai būtų krikščionys. Kiekvienu atveju, šv. Ignacas ir jo pirmieji draugai nusprendė pasirinkti Jėzaus Draugijos vardą. Kai šiandien "draugija” mums labiau reiškia organizaciją, gal geresnis atitikmuo būtų Jėzaus bendrai, ar palyda, ar draugų būrelis. Lotyniškai ir kitose panašiose kalbose "compania” reikštų būrelį, kuris laužo ir dalinasi ta pačia duona.
Jėzuitų kongregacijoje 1983 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais 220 atstovų iš viso pasaulio tikrai laužė kartu duoną Draugijos centre Romoje, dalindamiesi visa tuo, ką savo patirtimi ir siekiais turėjo. Žinoma, reikėtų ir susikalbėti. Tad prie vardo korteles buvo prilipinti spalvoti lipinukai, nurodantys, kuria iš pagrindinių kalbų dalyvis kalba (angliškai, itališkai, prancūziškai, ispaniškai, vokiškai, portugališkai). Nežiūrint šios drausmingos tvarkos, prie valgių kartais būdavo pereinama iš vienos kalbos į kitą arba kalbamasi keliomis, kurias kai kurie tik supranta, nemokėdami ta pačia kalba atsakyti. Senovėje visi mokėjo pakankamai lotyniškai; šiais laikais pirmauja anglų kalba, antroj vietoj — ispanų, o paties centro naminė kalba — italų. Retai kada prie stalo laisvai susėdę būdavo iš to paties krašto, dažnai visi šeši iš skirtingų žemynų.
Seimo salėje vykstant generolo rinkimų ruošai ir balsavimui, pirmąsias dvi savaites vertėjavo trys atstovai, mokantys visas bendras kalbas. Priėjus prie antrosios seimo dalies—nutarimų ruošos, vertė aštuoni studentai ar kunigai. Kai kalbėtojas per greitai kalbėdavo, uždegdavo geltoną šviesą jį sulėtinti. Prezidiumas — trys pirmininkai, trys sekretoriai ir pats naujai išrinktas Jėzaus Draugijos vyresnysis — generolas niekad vertėjų ausinių neužsidėdavo. Kai kurie dokumentai paruošti lotynų kalba, bet jų dauguma ir galutinis dokumentas — keturiomis (lotynų, anglų, prancūzų, ispanų). Vienuolikos komisijų ar kitų grupių posėdžiai buvo vedami įvairiai — kartais viena kalba, kartais keliomis. Trijų asmenų redakcinė komisija sudaryta jėzuitų, mokančių "visas kalbas”. Ir tai ne visi į šiuos rėmus įtilpo. Buvo mokančių tik lotyniškai ir savo kalbą — japonų, vengrų... kurioms tegalėjo būti privatūs vertėjai, šnabždantys į ausį per visas 45 seimo sesijas. Kai kurie būreliai kalbėjo visai kitom kalbom, negu jų bendra sritis ar kraštai: slavų grupė kalbasi itališkai, indai susikalba tik angliškai, afrikiečiai visi moka ir anglų, ir prancūzų.
Kalba nėra tik žodžiai, o visa kultūra. Kokios pasireiškė įvairių kultūrų savybės? Prie stalo, aišku, visada turėjo būti ryžių, kaip europiečiams bulvių; vieni pripratę gerti vyną, kiti — alų. Išskyrus oficialias nuotraukas ir filmavimą, indai nešioja savo krašto aprangą, Mišioms koplyčion įeidami basi. Kai reikėdavo "padoriai”, bet ne būtinai kunigiškai apsirengti, europiečiai ir amerikiečiai dažniau pasirodė su kaklaraiščiais. Buvęs juokas, jog vienas pasisakęs neužsidėsiąs auskaro, kol nebus išrinktas naujasis generolas. Bet geriausia pastebėti kultūrinius skirtumus galima iš dalykų, kurie buvo rūpestingai svarstomi. Vakariečiai kalbėjo trumpai ir aiškiai, pietiečiai ir ypač lotynai — ilgiau ir netiesioginiu būdu. Noras suprasti, išgirsti ir suderinti padėjo kantriai ir vienus, ir kitus išklausyti.
Kelios didžiosios vyrų vienuolijos šiais laikais išleido labai aiškius pasisakymus ginklavimosi ir taikos reikalu. Tarp 515 jėzuitų seimui raštu įteiktų siūlymų buvo keli, raginantys ir šiai kongregacijai aiškiai pasisakyti. Atrodo, amerikiečiai, kanadiečiai ir vakarų europiečiai būtų tokį nutarimą palaikę. Štai indai prasitaria, kad ateities grėsmė sunaikinti turtingųjų kraštų išteklius nesanti tokia didelė, kaip šiandieninė skriauda, teisių pažeidimas ir fizinis badas (nuo kurio kasdien pasaulyje miršta 45.000 asmenų). Už Geležinės uždangos gyvenantys pabrėžia, kad negalima tik pasisakyti už taiką, kaip kalba jų kraštų valdžios, o reikia kartu iškelti žmogaus bei tautų teises ir teisingumą, tikėjimo laisvę.
Išteklių, turto ir neturto reikalu vėl skirtingos aplinkybės, nors visi esminius klausimus aiškiai išpažįsta. Draugijos provincijos, turinčios daug mokslo įstaigų (pvz., JAV jėzuitai su 28 universitetais ir apie 50 gimnazijų), rūpinasi jų išlaikymu ir užlaikymu, vyraujančio vyresniojo amžiaus jėzuitų sveikatos ir globos klausimais. Trečiojo pasaulio jėzuitai, gyveną labiau tarp neturtingųjų ir turintys labai didelį jaunų jėzuitų prieauglį, šio rūpesčio beveik nepergyvena.
Nuo popiežiaus Pauliaus Vl-tojo Bažnyčia savo dokumentuose ir gyvenime pasisako už ypatingą dėmesį varguomenei, neturtingiesiems. Sekdami Vatikano II-ojo dvasia, jėzuitai savo XVI a. pradus "ginti tikėjimą” XX amžiaus kalba išvertė į "ugdyti tikėjimą ir skatinti teisingumą”. Trečiojo pasaulio, ypač Lotynų Amerikos, jėzuitų darbuose tai reiškia smarkų, rūpestingą darbą kovoti už nepaviršutinišką tikėjimą ir už žmogaus teises visiems. Pirmojo pasaulio kraštuose šis šuolis atkreiptas labiau į institucijas, į vadinamąjį struktūrinį neteisingumą. (Gražus šių to paties siekio dalių — tikėjimo ir teisingumo — pavyzdys būtų tai, ką "Kronikoje” skaitome). Kaip pačioje Bažnyčioje, taip ir tarp jėzuitų pasitaiko vienų, kurie labiau pabrėžia religinę pusę, ir kitų, kurie dega socialiniais, ekonominiais, politiniais klausimais, nors visi teisingumą supranta bibline prasme — Dievo teisingumą.
Kitas reikalas, iškeliantis kultūrinę aplinką, būtų hierarchinės Bažnyčios vaidmuo visuotinės Bažnyčios gyvenime ir ypač ryšium su jėzuitų darbais. Galima būtų manyti, jog vakarams labiau demokratiškuose ir kultūriškai daugialypiuose kraštuose šv. Petro įpėdinio vaidmuo nebūtų tiek reikšmingas, kiek vienos kultūros ir vienos tikybos kraštuose, kaip, pavyzdžiui, Ispanija. O rytų Bažnyčioms — Rytų Europoje komunistiniuose kraštuose, Kinijoje ir Vietname — ryšys su Roma yra kone svarbiausias ir didžiausias turtas, kiekviena proga pabrėžtinas.
Kalbinis, kultūrinis, teologinis įvairumas vedė susirinkusius ieškoti vienybės esmės. Kaip Bažnyčioje, taip ir Draugijoje sunku smulkesnius klausimus ar nuosprendžius pritaikyti visoms tautoms ir visoms aplinkybėms. Jono Pauliaus II-ojo atidaromajame pamoksle panaudotas žodis "inkultūracija” atspindi šimtametį jėzuitų rūpestį tikėjimą perduoti naujoms kultūroms ir kraštams be europietiškų ar vakarietiško pasaulio kultūrų priemaišų, o įsisunkti į to krašto kultūrą ir vertybes. Teologiškai tai reikštų: kiekviena kultūra turi savąjį "Senąjį Testamentą”, savo tradicijas ir paveldą, neretai senesnį už Vakarų Europos, kuriuo Dievas save tiems žmonėms apreiškia. Evangelijos skelbėjo uždavinys — surasti ką nors gera žmonių rasėje ir kultūroje, pasiekti žmones Gerąja Naujiena ir mokymą praturtinti tos tautos lobiais.
Žinomiausias pavyzdys istorijoje yra jėzuitas Mateo Ricci, tapęs kinų didiku (šiemet švenčiama 300 metų nuo jo atvykimo Kinijon). Ir šiandien kiniečiai jėzuitai sako, kad viską apie teologiją ir Dievą galima puikiausiai kinų kalba pasakyti. Indonezijoje, kur prieš 40 m. buvo įvesta "dirbtinė” bendrinė kalba, misininkų uždavinys yra išrasti būdus mokslą nauja kalba išreikšti, atrasti sąvokas ir žodžius, tinkančius tai kultūrai. Ten net atskiros šio 30.000 salų ir 150 milijonų gyventojų krašto sritys turi skirtingus katekizmus, vietos dvasininkų pritaikytus. Jie neišverčia vienos kalbos žodžių į kitą kalbą, bet išsireiškia nauja kalba. Madagaskare jau yra kultūrinis krikščionybės pagrindas — vietinės sąvokos, supratimas apie teologiją, literatūrą, dvasingumą, socialinį, ekonominį, politinį gyvenimą, sampratos apie Dievą, nuodėmę, malonę, simbolį, meną, šeimą, apeigas. Skelbdami Jėzų Kristų, jį neša tos kultūros meno, dainos, liturgijos, asmenybės bruožų būdu. Skirtumą tarp vakariečių ir malagasų sąvokų parodo "privačios nuosavybės” supratimas: vakarams tai yra tikrai privati nuosavybė, kur galima būti sau, turėti sau, privačiai ir atskirai (kaip savo namus ir savo kiemą); šioj saloj kiekviena šeima nori turėti nuosavybę ir kiemą, kad turėtų kur savo svečius priimti — savo "turtu” iš esmės dalintis su kitais. Salos jėzuitai studijavo dainas (95% tautos literatūros yra dainose), muziką vestuvėms ir laidotuvėms, išugdydami tos aplinkos liturgiją, užuot stengdamiesi perkelti Vakarų Europos vertybes. Teologai ne tik pritaiko išorines ar kitas kultūrų apraiškas, bet tomis kultūromis galvoja, aiškina teologiją.
Inkultūracija Bažnyčiai, aišku, nėra naujas klausimas. Krikščionybė kultūrų reikalą sprendė jau apaštalų laikais (Apaštalų darbai, 15 skyrius), įsisunkė pirma graikų, paskui Romos, dar vėliau barbarų kultūrose. Iš vienos kultūros į kitą perduotinas visas krikščioniškas tikėjimas be visa to, kas nėra pats tikėjimas. Teologiškai tai reiškia, kad Kristus mirė ir prisikėlė už visus, kad išganymas skirtas visiems žmonėms ir visoms tautoms. Suprantama, tas pats inkultūracijos vyksmas būtinas, pereinant iš senesnių laikų į modernaus pramoninio pasaulio kultūrą. Diskusijose pasireiškia ir teologai (jų buvo 49), ir "prie pat žemės” dirbantys misionieriai.
Jautrumas kultūroms kaip tik vedė į rūpestingą pagarbą visiems kongregacijos dalyviams, jų pažiūroms, nuomonėms, reikmėms. Laisvalaikio ar valgio pokalbiai lietė ne tik posėdžių klausimus, bet pažiūras, išgyvenimus, pačius kraštus, kalbas.
Antanas Saulaitis, S.J., ir Vincas Pupinis, S.J. Romos Russicum kolegijoje.
Žymus draugiškumo veiksnys ir išraiška — liturgija. Bendrose Mišiose svarbesnėmis penkiomis progomis, giesmės tai viena, tai kita kalba, tikinčiųjų maldos įvairiomis kalbomis, net ne iš oficialiųjų. Kai 50giedojo visi arba mažesniuose būreliuose keliolika, giesmės visada gyvos, gražios. Anglų kalbos liturgijoje, kaip ir vokiečių, retai kada kartojosi ta pati giesmė. Vienose mažesnių būrelių mišiose visi dalyviai koncelebravo, kitose dauguma tik dalyvavo kaip tikintys, kurie taip pat nori išgirsti Dievo žodį, kurie nėra tik ministrantai, patarnaujantys kitiems, bet ir tikintieji, kuriems patarnaujama. Tokiu būdu tarti žodelį provinciolų, profesorių ir šventų žmonių būriui nebėra baisus uždavinys.
Liturgijoje, kalbose ir oficialiose prakalbose ryškus buvo ryšys su tais, kurie negalėjo dalyvauti. Atidarymo metu popiežiaus akivaizdoje išvardinti kraštai, kurie negalėjo savo atstovų atsiųsti: Slovakija, Bohemija (abi kartu — Čekoslovakija), Rumunija, Lietuva, Kinijos žemynas ir Vietnamas. Šie kraštų vardai arba už tikėjimą kovojantieji paminėti tikinčiųjų maldose. Ir tų tautybių atstovai, gyvenantys laisvajame pasaulyje, buvo liudininkai, kad jų tautiečiai iš paties krašto negalėjo atvykti savo nariams ir savo rūpesčiams atstovauti.
Spalvingumo suteikė kiti jėzuitai Romoje. Tuo pačiu metu vyko vyskupų sinodas apie Susitaikymą. Jėzuitai vyskupai užeina pietų, vakarienės ar į seminarą, papasakoja apie sinodo eigą, klausimus, nuotaikas. Užeina ir kiti svečiai, o visa kongregacija buvo kviesta susitikti su jėzuitų pasaulinių įstaigų nariais — Grigaliaus universiteto profesoriais (iš lietuvių kun. Antanas Liuima ir Paulius Rabikauskas), Orientale (Rytų Bažnyčios) instituto žmonėmis (iš lietuvių kun. Vincentas Pupinis), Biblicumo (Šv. Rašto tyrimo) instituto darbuotojais, tarptautinės seminarijos ir aukštesnių studijų namų gyventojais iš įvairiausių kraštų.
Savo žymę bendroje draugiškoje - broliškoje nuotaikoje paliko keli ypatingi jėzuitai. Visų pirma, aišku, pats buvęs generolas T. Arrupe, savo ligoje žibąs gera nuotaika, gyvu tikėjimu ir giliu ryšiu su Viešpačiu. Namų ūkvedys vokietis jėzuitas sugebėjo visus maloniai ir ramiai aprūpinti, spaustuvės darbininkai broliai jėzuitai kartu su sekretoriumi per naktį galėjo išspausdinti daugybę lapų įvairiomis kalbomis, kad posėdžiai sklandžiai vyktų. Vienas dalyvis turėjo pasitraukti kelioms dienoms, nes mirė jo tėvas. Visi labai jautriai ir broliškai jį užjautė. Kitas jėzuitas atvyko vėlai, nes buvo gydomas spinduliais, ir anksti išvyko, norėdamas namie mirti. Seimo sekretorius -vedėjas sugebėjo į pranešimus ir tvarkos klausimus įvesti humoro — to esminio ramių, pagarbių ir darbščių žmonių bruožo. Dažnai buvo minimi visi kurijos (jėzuitų centro) broliai jėzuitai, ant kurių pečių buvo ne tik seimo elektronika, bet ir virtuvė, ryšiai, spaustuvė, koplyčia, tvarka, paštas, susisiekimas. Viena jautriausių valandėlių — kai kunigai jėzuitai išreiškė, kiek jiems svarbūs broliai jėzuitai — turintys tą patį vienuolijos pašaukimą.
Romoje buvo įvairių progų pabendrauti, ypač laisvalaikiu: keletas ekskursijų į apylinkę ar žymesnę vietovę, ramiai pasivaikščioti, pavakarieniauti, kartu mankštintis ar bėgti, sodelyje pasikalbėti, pasidalinti mintimis prie kavutės ar naktipiečių. Visi iš toli atvykę norėjo savo tautiečius (ne tik jėzuitus, bet ir seseles, studentus, šeimas) aplankyti. Misijų vadovai stengėsi susipažinti su savųjų šeimomis ar jas vėl aplankyti. Keliolikoje tautinių seminarijų ar kolegijų buvo tos tautybės jėzuitų kongregacijos narių ir studentų bei profesūros pamaldos ir vakarienė. Po ilgos darbo dienos vieni sau skaitydavo ar susikaupdavo, kiti lošdavo kortomis, žiūrėdavo televizijos, žaisdavo stalo tenisą. Susipažinimo eigą liudijo ir vardų kortelės, po kiek laiko pradėjusios dingti — dalyviai jau vienas kitą vardu pažino, nors daugumui tai buvo pirmasis ir gal paskutinysis susitikimas.
Vieni per kitų kraštus ir įstaigas iš anksto paruošė informacijos tinklą, kad namie likę jėzuitai sklandžiai sužinotų skubias naujienas; pavyzdžiui, per Miuncheną ėjo žinios į vokiškai kalbančius kraštus; indai žinojo apie asmenis, keliaujančius į Aziją, nes šiaip laiškai labai ilgai eina (Australijoje tarp latvių dirbantis kun. Stasys Gaidelis, S.J., keliaudamas namo pro Romą ir Indiją, vežė kone šimtą laiškų į Bombėjų).
Kaip gerą žmonių šeimą, taip ir šį dviejų mėnesių junginį jungia bendri pergyvenimai, tos pačios tradicijos, tie patys pasakojimai, tai grupei reikšmingi, pasakantys daugiau negu žodžiai. Laisvajame pasaulyje gyvenantys vientamiečiai jėzuitai pasakojo, kaip jėzuitas studentas Vietname buvo paimtas į komunistinę kariuomenę ir nusiųstas į Kambodiją. Nenorėdamas žudyti, tapo sanitaru, paslaugiu visiems sužeistiesiems net ir laisvalaikiu, išskyrus valandėlę, kada kasdien pasitraukdavo nuo kitų. Kareiviai manė, jog ilgisi namų. Šiam sanitarui jėzuitui studentui žuvus, kareiviai prašė politruko jį pakelti į komunistų partijos garbės narius, ir šis sutiko. Tačiau prie kapo turėjo pranešti, jog sanitaras buvęs krikščionis — jo piniginėlėje rastas raštelis su jėzuitų naujokyno adresu ir su ištrauka iš šv. Jono Evangelijos, kurią ten prie kapo pats politrukas paskaitė: "Nėra didesnės meilės, negu savo gyvybę už draugus atiduoti”. Tai vienintelis komunistinėje santvarkoje nuo savųjų atskirtas jėzuitas, palaidotas su Šv. Rašto skaitymu.
Pagarbų, malonų bendravimą liudijo ir paskutinysis vakaras — kur buvo dainų, giesmių, feljetonų, inscenizacijų, kaip kokioje vakaronėje ar stovykliniame lauže. Mokėti su kitu juoktis užuot jį išjuokus — menas, nesvetimas šiam susirinkimui. Daugiausia seime kalbėjusį atstovą lotynišku jo likimo pasakojimu pagerbė, sakydami, kad jam bekalbančiam mirus, katedroje viename stikliniame inde buvo jo kaukuolė, kitame — liežuvis. Tuo metu pats kalbėtojas išėjo iš sėdinčiųjų tarpo ir jį "apkalbančius” nufotografavo!
Dalindamiesi darbais, seimo uždaviniais, padėdami dalinti maistą, plaudami indus ar kitaip šiai proginei bendruomenei patarnaudami, dalyviai kaip tik išreiškė tą kasdieninę vienybę, kuria pagrįstas apaštalaujančio vieneto pajėgumas. Dirbdami įvairiausius darbus ir eidami visokias pareigas namuose, dalijosi savo patirtimi, klausimais, abejonėmis, viltimis, nesėkmėmis.
Kasdieninis paprastumas tarp asmenų, kurie kai kuriose visuomenėse būtų laikomi įžymybėmis ar kiek išskirtinais žmonėmis, leido seimo dalyviams dalintis giliausiais dvasiniais pergyvenimais, tikėjimo supratimu, rūpestingo krikščioniško gyvenimo pastangomis. Kas rytą indas jėzuitas norintiesiems dalyvauti pravesdavo pusvalandį rytietiškos meditacijos taip sklandžiai (ispanų ir anglų kalba), kad 30 min. atrodė akimirka. Dešimt kartų sukviesti laisvalaikio seminarai svarbiomis temomis — inkultūracijos, netikėjimo, Rytų Europos, Kinijos ir Vietnamo, Lotynų Amerikos, Čado, vyskupų sinodo ir kitais klausimais.
Žinoma, gera dalis buvo studijavę, dirbę ar keliavę po kitus kraštus ar savuose priėmę jėzuitus iš toli. Kiti kartu mokėsi vienur ar kitur, dar kiti turi bendrų pažįstamų ir draugų jėzuitų, užtat įvairiais būdais šie 220 atstovų atstovavo kiekvienas ne tik kokiam šimtui jėzuitų (vidurkis), bet ir konkretiems asmenims. Daugelis prisiminė ir maloniai minėjo lietuvius jėzuitus, dalyvavusius ankstyvesnėse kongregacijose, gyvenusius ar gyvenančius Romoje, studijavusius Vokietijoje ar kitur Europoje, dirbančius Piety Amerikoje, JAV, Kanadoje, Afrikoje, Indijoje ar kitur. Kai kurie yra keliavę už Geležinės uždangos mokslo sumetimais.
Tikroji jungtis, aišku, yra pirmasis Jėzaus Draugijos žodis — tikėjimas ir pastangos gyvai tikėti Kristų, dalyvauti jo išganymo darbe ir uždegti kitus, kaip šv. Ignacas išgyveno bei uždegė ir savo laikų jėzuitus, ir dar 100.000 Jėzaus Draugijos narių per tuos 450 metų.
■ Jono Pauliaus II dešimt eilėraščių, sukurtų prieš jam tampant popiežium, virto dainomis. Joms melodijas sukūrė kompozitoriai. Viena vokiečių firma, drauge su Vatikano leidykla, išleido tų dainų plokštelę, įdainuotą sol. Paolos Orlandi. Kompozicijos švelnaus džiazo stiliaus. Eilėraščiai — apie vyrus ir moteris, kreipiant dėmesį į tas naštas, kurias jie gyvenime turi nešti. Vienas iš tų dainų kompozitorių Tito Fontana pareiškė viltį, kad publika parodys platesnį susidomėjimą plokštele.