KUN. JONAS

Mielieji Skaitytojai,

     Kaip paprastai atsitinka, taip ir dabar atsitiko. Vieniems labai patiko kun. Jono "Kodėl tu, Dieve, mums toks tolimas” ir "Štai kodėl nesiveržiam prie tavęs, Dieve” ir "Kodėl tikime”, kitiems nelabai, o gal ir visai nepatiko. O nepatiko todėl, kad išdėstytos mintys esančios nepriimtinos, nes esančios seniai atgyventos, jei kada ir buvusios naudingos nekultūringiems ūkininkams ir laukų darbininkams. Modernusis pasaulis, mūsų laikų civilizacija nebegali svajoti apie "dangiškus migdolus” — "the pie in the sky when you die”. Mums reikia visai praktiškai atkreipti savo dėmesį į šiųdienų sukultūrintą žmogų, į visas jo prigimties galimybes vystytis, tobulėti ir taip sukurti žmogaus išminties pasididžiavimo ir garbės vertą pasaulį.

     Gerai. Sutinku su šitaip galvojančių gerais norais. Atsimenu, kad tokios ir panašios idėjos skelbiamos jau bent nuo 18-to šimtmečio pradžios, ir kur tik tokių pažiūrų vyrai ir moterys įeina į vadovaujamas ir valdžios vietas, ten jie ir stengiasi, trūks plyš, šitas savo mintis visiems primesti ir tą savo "žmogiškai idealiąją civilizaciją” kurti. Ar neverta atidžiau pasižiūrėti, kaip jiems tai sekasi? Kokį pasaulį jie sukūrė be Dievo, vien žmogaus išmintimi grindžiamą.

     Apie tai begalvojant, pakliuvo į mano rankas žymaus prancūzų rašytojo Jean Daujat (ar nebus jis tik lietuvis Daujotas?) veikalas "Le christianisme et l’home contemporain”, t.y. "Krikščionybė ir mūsų laikų žmogus”. Manau, kad verta supažindinti ir jus, mielieji skaitytojai, su jo labai aktualiomis ir praktiškomis mintimis. Jos galėtų gerokai paveikti mūsų kasdienio gyvenimo nuotaikas ir kryptį. Taigi toliau skaitysime nebe mano "išminties perliukus”, o plataus ir gilaus masto vyro svarstymus bei išvadas, su kuriomis, aišku, aš labai sutinku, nes jos gerai parodo pasaulio be Dievo tikrąjį veidą ir ko galima tikėtis mūsų pasaulio bei civilizacijos ateičiai.

     Pasaulinio masto sukrėtimai, prasidėję XVIII šimtmetyje, nenurimsta ir šiandien. Ir šie naujieji metai nežada mums nieko geresnio, kaip įtampų įtampas tarptautiniuose valstybių ir tautų santykiuose, šeimose ir net paskirų asmenų gyvenime. Tie visi ir kiti sąmyšiai nenuginčijamai rodo galą vienos ir gimdymo skausmus kitos civilizacijos. Jei nenorim bergždžiai išsisukinėti iš istorijos mums užkraujamų problemų žmogiškosios atsakomybės, tai kiekvienam mūsų yra pareiga apsvarstyti mūsų civilizacijos krizės priežastis ir kryptis.

     "Vieni mano, jog žmogus negalįs atsispirti neišvengiamai istorijos lemčiai, kad žmonės nesą savo likimo kalviai, o esą likimo aukos, ir tik likimas nustatąs žmonėms jų gyvenimo kryptį ir sėkmes ar nesėkmes. Tikįs krikščionis jokiu būdu negali sutikti su tokia galvosena. Žmonijos (ir mūsų, lietuvių) istorija yra tokia, kokią mes patys susikuriame, kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenimas yra toks, kokį kas susikuria. Žmonių problemos ir krizės kyla ne iš kokio neaiškaus, aklo, fatališko kaprizo tamsių nepermatomų gelmių, o iš pačių žmonių daromų klaidų ir iš tų klaidžiojimų plaukiančių pasekmių. Rytdienos pasaulis bus toks, kokį mes dabar nustatysim ir kursim, ir už jį kiekvienas esame atsakingi.

     Pijus XI 1932 metais išsitarė, jog dabartinių laikų krizė esanti tokia didelė, kokios niekad anksčiau nėra buvę. Šiandien ta krizė nė kiek nesumažėjo, bet žymiai paaštrėjo ir plačiau išsišakojo. Pasaulis išgyvena įvairiausias krizes vieną po kitos. Apžvelkim jas.

     Ekonominės krizės. Galvotrūkčiais lekianti techniškoji pažanga prigamina aibes gėrybių ir turtų, o milijonų milijonai žmonių badauja, miršta badu, neturi žmoniškų patalpų gyventi, nes savimeilė, nežabojamas gobšumas tiek paskirų asmenų, tiek įvairių trestų bei organizacijų veda aršias ekonomines ir socialines tarpusavio kovas.

     Politinės krizės.Daugelį tautų ir valstybių siaubia revoliucijos, partijų įsiaistrinusios kovos ir todėl kraštai negali ramiai ir patvariai tvarkytis.

     Tarptautinės krizės.Pro praūžusių pasaulinio masto karų, mūsų amžiui nuolat gresia naujas pasaulinis karas, kuris tikrai būtų daug žiauresnis ir kruvinesnis už bet kokius praeityje buvusius karus.

     Šeimų krizė.Kaip tik čia pasirodo visas krizių aštrumas. Juk civilizuotas gyvenimas palaiko tam tikrame aukštesniame lygyje žmogiškąjį gyvenimą ir auklėjimu perduoda jį kartų kartoms. Vaikai įsisavina civilizaciją iš savo tėvų bei auklėtojų. Kai jaunimas išsižada ir atmeta tai, ką jam nori perteikti ankstyvesniosios kartos, ir, imdamas gyvenimo likimą į savo rankas, neturi paveldėtinų vertybių, tai civilizacija sužlunga. Tačiau už tai nedrįskime kaltinti jaunosios kartos! Jaunimas šiandien atmeta pūvantį, išsigimimo srovių siūlomą pasaulį. Atsakomybė už šitokį pasaulį gula ant prieš mus gyvenusios ir ant mūsų pačių kartos, kurios tokį pasaulį sukūrėme, koks jis dabar yra. Nuostabus šių dienų jaunimas už tai, kaip realiai jis perima savo likimą ir paskirtį šiame mūsų netvarkingame ir iš visų pusių gresiamame pasaulyje, kuriame jam tenka gyventi.

     Papročių-dorovės krizė.Šita krizė yra tokio aukšto laipsnio, kad nė kiek nedvejojant galima sakyti, jog niekad anksčiau ji nebuvo pasiekusi tokio didelio nuosmukio laipsnio. Atmestos visos moralinės-dorovinės tradicijos ir drausmės. Gobšumai, aistros, savimeilės, pasipūtimas laisvai siautėja kaip norėdami, ir žmonių valios tapo bejėgės pasipriešinti, susilaikyti. Blogiausia yra tai, kad nebeturima jokio dorovinio, visų žmonių priimto įsitikinimo. Ydų, ištvirkimų, kriminalų buvo visuose istorijos laikotarpiuose, bet jie vienbalsiai visų buvo smerkiami, niekas nesvajojo jų pateisinti. Šiandien nebėra tokios nedorybės nei tokių kriminalinių nusikaltimų, kad neatsirastų koks "išminčius” filosofas, romanų, kino,

     TV veikalų autorius, advokatas, kurs imtųsi tai ginti, teisinti, net girti, žmogaus laisvės vardu viską leisti. Daugelis žmonių nebesusigaudo, kas dar yra gera ir kas bloga. (Tik pagalvokim, kaip beveik visur ir kone dauguma save dar net tikinčiais tebelaikančių katalikų pritaria žudymui negimusių kūdikių, tartum tai nebūtų žmogžudybė!). Visų tų krizių aukščiausia viršūnė —

     Intelektualinė-doktrinalinė krizė.Viskas nuginčijama. Nebeliko jokios tiesos, jokio visų pripažįstamo dalyko. Tiesa, visais istorijos laikais būdavo ginčų, mokyklinių diskusijų, viena kitai prieštaraujančių pažiūrų įvairiais klausimais. Tačiau visada dar liko geras skaičius pagrindinių įsitikinimų, kurių niekas nebūtų drįsęs ginčyti, neigti. Tokiais nepajudinamais įsitikinimais rėmėsi dorovinis gyvenimas, socialinė santvarka ir visa civilizacija. Šiandien nieko to nebelikę, ir todėl civilizacija nebeturi bendro susitarimams pagrindo, jokios bendros bazės, kuri įgalintų viens kitą aiškiai suprasti, susitarti ir žinoti, kad to susitarimo bus šventai laikomasi.

     Pavyzdžiui, paminėjome tarptautinę krizę. Kaip susitars politikai, valstybių vyrai, kai nebeturi bendro vienodo teisių ir teisingumo supratimo? Kodėl stebėtis kad yra dingęs pasišventimas, atsidavimas tarnauti ir aukotis kitų labui, kai nebetikra ir nebežinoma, kam reiktų pasišvęsti ir kam aukotis?

     Blogis nebesiriboja vienokiu ar kitokiu požiūriu į kurią nors gyvenimo sritį. Blogis apsėdo visą civilizaciją ir ta merdi, nes yra sugadinta pačiose savo šaknyse, visose srityse. Krizė yra pačiame žmoguje.Jis yra visas tos krizės apimtas. Visų pirma yra sugadinta pati galvosena — mentalitetas, kai sunaikinamas bet kuris visų vieningai pripažįstamas ko nors tikrumas. Iš to kyla bjaurios klaidos. Jas patrauklias, žavias, priimtinas padaro gudri sukta propaganda. Dingo skaitymasis su tikrove-realybe, priimant ją tokią, kokia ji yra. Tada žmonės tikrais laiko tik savo geismus, savo fantazijas ir teorijas, kokios patinka jų aistroms ir išdidumui. Įsigalėjęs širdžių ir papročių sugedimas išsilieja instinktų, geismų, aistrų, puikybės, didžių nedorybių darbais, virsta tartum normaliais ir nebejaučiama jų blogumo. Pagaliau sugedimas atakuoja ir aistrų siautulio apimtus kūnus, išmeta iš pusiausvyros liaukų, nervų ir psichologinio dvasios aparato normalų veikimą. Visa tai paliečia pačias giliąsias žmogaus būties gelmes.

     Kai visa tai, kas čia suminėta, rodo mūsų gyvenamojo pasaulio galą ir mūsų civilizacijos irimą, tai išaiškėja, kaip labai apsigaudinėja tie, kurie tiki pakaksiant perreformuoti vieną kitą ribotą mūsų gyvenimo sritį, ir viskas bus vėl gerai. Jie neįžiūri, kad blogis yra viską apsėdęs, o visų pirma patį žmogų. Dar didesni lengvatikiai naivuoliai yra pasitenkinantieji šiek tiek palengvinti kentėjimus, nesistengdami pašalinti kentėjimu priežasčių. Prakiurusio danties neišgydysi, čiulpdamas aspirino tabletę ar kokį lašiuką užlašinęs, kaip ir nesustabdysi įsibėgėjusio lokomotyvo, pastatydamas skersai bėgių lentų užtvarėlę. Šio momento problema yra, kaip ištaisyti, kaip perdirbti pačią žmoniją, kaip kurti naują civilizaciją, kurioje nebeliktų blogio bacilų, sugraužusių dabartinį pasaulį.

     Visą civilizaciją ėdančio blogio priežasčių nenustatysi, nesuvokdamas, nuo ko pareina civilizacijų likimas, iš ko kyla jos gėris ir blogis. Todėl pasvarstytina, kokiu būdu doktrinos (mokymo) krizė yra raktas į visas aukščiau išdėstytas problemas.

     Civilizacija — tai žmonių būdas gyventi. Tai visiškai pareina nuo to, kaip žmonės žiūri į savo žmogiškąją prigimtį, kokią prasmę regi savo gyvenimui ir savo likimui. Kitaip tariant, kokios filosofinės bei religinės pažiūros veikia visą kasdienį žmogaus gyvenimą. Pakanka pasklaidyti žmonijos istoriją, ir pamatome, jog kiekviena civilizacija buvo filosofinių bei religinių ją veikusių nusiteikimų vaisius. Viduriniai amžiai, nepaisant jų trūkumų ir dėmių, buvo krikščioniškų pažiūrų į žmogų ir jo paskyrimo vaisius. Renesanso civilizacija buvo rezultatas vadinamųjų humanistinių idėjų įsigalėjimo. XVII amžius — tai jansenizmo ir Dekarto filosofijos padaras, XVIII amžiaus doktrinos — filosofų Voltero, Enciklopedistų, Jean Jacques Rousseau. Pagaliau komunizmas yra Karolio Markso ir Engelso minčių vaikas. Be abejo, didelį vaidmenį suvaidino ir aukso bei ginklų galybė. Bet jie niekad nebūtų pasiekę to, ką padarė jais pasinaudojusios idėjos. Filosofinės bei religinės idėjos yra atsakingos už civilizacijų likimą.

     Jeigu filosofinės ir religinės idėjos įkvėpė modernųjį pasaulį, tai jos yra atsakingos ir už visus jo nepasisekimus ir nelaimes, nes jos buvo ir yra didelių žmogaus natūrą ir jo paskirtį liečiančių klaidų veikiančios įtakos.

     Būtų neteisinga nepripažinti, jog modernusis pasaulis praturtino žmogaus gyvenimą daugybe nuostabių tikros pažangos lobių. Nuostabiai suklestėjo matematikos ir eksperimentiniai mokslai, įvairiausių šakų technikos, nuolat vystosi žmonių susižinojimo ir susisiekimo bei bendravimo priemonės. Bet visus tuos labai gerus, puikius ir didelius žmogiškos vertės laimėjimus išveda į klystkelius filosofinės bei religinės klaidos, kurios orientuoja ir tvarko visą žmogiškąjį gyvenimą ir sudaro lemiančius civilizacijos dėsnius. Todėl yra visai nenaudinga bandyt išbristi iš šių dienų blogybių ir pagimdyti naują geresnę civilizaciją, vis įsikandus tebesilaikant tų pačių klaidingų filosofinių bei religinių principų, kurie mūsų dienų blogybes išperėjo ir toliau, tegu ir naujomis formomis, perės. Tie patys klaidingi principai sukurs naują pasaulį su nauja santvarka, su naujom krizėm. Neišgydysi organizmo, nepašalindamas iš jo užkrečiančios ligos židinio. Netaisoma stogo, kai namo pamatai yra. Pirmiausiai pataisytini fundamentai. Dabartinio meto problema yra vėl atrasti filosofinius bei religinius principus-tiesas, kurie sutiktų su tiesa apie žmogų, su jo gyvenimo prasme ir paskirtimi. Tada iškiltų tikrai nauja civilizacija ant tikrų teisingų pamatų. Kas su tuo nesutinka, kas nenori susigrąžinti tų principų, nuo kurių pareina visas civilizacijos likimas, ir jų laikytis, tas iš anksto pasmerkia nesėkmei visas žmonių pastangas sukurti laimingesnį pasaulį”.

Mūsų istorijos momente yra esminis reikalas ieškoti ir rasti, kokiais filosofiniais bei religiniais principais remiasi modernusis pasaulis ir kokiomis naujomis sampratomis jie pakeistini. Ir tai nėra tik filosofų bei misionierių, nei vien tautų bei valstybių vadų reikalas. Tai visų mūsų, kiekvieno žmogaus, laisvo apsisprendimo ir atsakomybės reikalas. Nuo tos atsakomybės, nuo to pasirinkimo niekas negali mūsų atleisti. Pats nesiryžimas imtis tokio apsigalvojimo ir pasidavimo tikriems religiniams-filosofiniams principams jau yra pasirinkimas, ir tai atsakingas pasirinkimas, kuris atsilieps ne tik mūsų pačių, bet ir ateinančių kartų likimui.    (Bus daugiau)