33-iasis pasaulinis Jėzaus Draugijos seimas (III)
ANTANAS SAULAITIS, S.J.
Išrinkę 29-tąjį jėzuitų vienuolijos vyresnįjį, generalinės kongregacijos nariai kone visą 1983 m. spalio mėnesį skyrė svarstyboms apie savo darbą ir tam darbui pritaikytą gyvenimą. Vienas iš pasaulinio seimo uždavinių — nusagstyti gaires ateičiai, net dešimtmečiams. Dalis nuosprendžių ir uždavinių pavedama naujam generolui su jo išrinktais ir paskirtais talkininkais Romoje, dalis skelbiama visiems 26.000 jėzuitams pasaulyje.
Turinčiam neapribotas darbo sritis vienetui bendros gairės ne taip lengvai surašomos. Šiuo metu Jėzaus Draugija vadovauja 607 mokslo įstaigoms 60-tyje kraštų, dar 336 kitiems auklėjimo ir švietimo centrams su daugiau kaip pusantro milijono studentų. Švietimo tinkle šimtas universitetų. Trečdalis visų Šv. Sosto patvirtintų mokslo įstaigų pavestos jėzuitams. Apaštalavimo darbuose priskaitoma per 650 periodinių leidinių, o Azijoje, P. Amerikoje ir Šiaurės Amerikoje — radijo ir televizijos stotys. Dirbama 150-tyje rekolekcijų namų. Penktadalis visų narių veikia misijose nuo Aliaskos iki Sudano, nuo Tailandijos iki Ghanos, Ramiojo vandenyno Pietų salose ir Amerikos indėnų rezervatuose. Trečiajame pasaulyje yra 81 jėzuitas vyskupas ir arkivyskupas. Ir dar prisideda nemaža kitų uždavinių, kuriuos jėzuitai stengiasi įvykdyti.
Sutartinis darbas skirtingiausiose sąlygose ir įvairiose mokslo ar veikimo srityse įmanomas tada, kada yra labai sklandus informacijos ryšiai ir didelė laisvė vietoje spręsti. Visos 80 provincijų veikia savarankiškai, bendradarbiaudamos vadovybės ryšiais ir darbo sričių junginiais, sutardamos bendrus tikslus kaip tik šiuose pasauliniuose suvažiavimuose. Seime arba kongregacijoje veikė aštuonios komisijos, pagal temą pasidalinusios dar į mažesnes grupes. Jų svarstybos pirma perėjo sričių ar kalbų grupes, paskui viso seimo posėdžiuose tris redakcijas su balsavimais. Kiekvienas narys turi teisę papildyti, siūlyti, derėtis dėl sakinio ar sąvokos, nors, aišku, daugiau svorio turi siūlymai, didesnio skaičiaus ar platesnės geografinės apimties paremti. Dėl istorinių priežasčių (steigėjų kilmės) Lietuvos jėzuitų provincija seniau (XVI-XVIII a.) ir moderniais laikais (nuo 1924) priklauso grupei, vadinamai "Vokietijos asis-tencija”: joje yra Šiaurės (ir Rytų) Vokietija, Pietų Vokietija, Austrija, Šveicarija, Olandija, Vengrija, Estijos-Latvijos misija ir Lietuva. Šioje provincijų grupėje yra 1.722 jėzuitai, seime turėję 18 atstovų.
Oficialias svarstybas komisijose ir seimo salėje papildė laisvalaikio pokalbiai, išspausdintos apžvalgos, smulkesnės ypatingų sričių grupės (pavyzdžiui, provincijų, dirbančių tarp čiabuvių). Pati medžiaga prasidėjo su 515 siūlymų, per dešimt mėnesių surinktų iš visų pasaulio šalių. Surikiuoti pagal temą ir atsieti pagal svarbą, komisijoms davė pageidavimų pradžią, kurią seimo metu toliau vystė, tikrino, taisė, kol po seimo 54 dienų vienbalsiai priėmė penkiolikos puslapių dokumentą. Nutarimai lietė aštuonias pagrindines sritis: solidarumą su neturtingaisiais, provincijos seimus, visuotinį seimą, ryšius su Bažnyčios hierarchija, brolius jėzuitus, jėzuitų bendruomeninį gyvenimą, jaunųjų jėzuitų lavinimą ir — svarbiausia — Draugijos uždavinį šiandien.
Misija ar pagrindinis uždavinys — dalyvavimas bendroje Bažnyčios paskirtyje, pagal tradiciją, Vatikano II gaires, popiežių pageidavimus ir vietinius poreikius. 33-iasis seimas patvirtino ankstyvesnių dviejų visuotinių seimų nuosprendžius (1965 ir T975 m.), išryškindamas kai kuriuos, kurie šiandieną dar aktualesni arba į kuriuos buvo daugiau dėmesio atkreipta kongregacijos metu (inkultūracijos uždavinys aptartas ankstyvesniajame straipsnyje).
Buvęs generolas T. Arrupe Draugiją pastūmėjo į darbą su tremtiniais, kurių Jungtinės Tautos suskaičiuoja apie 16 milijonų Azijoje, Afrikoje, Centralinėje Amerikoje. 96 jėzuitai kartu su 43 bendradarbiais stengiasi rūpintis karo, sukilimų ar persekiojimų pabėgėliais ten, kur kitos įstaigos neįstengia veikti — 52 stovyklose vien Azijoje ir Afrikoje. Dirbdami pavieniui ar mažais būreliais, palaiko ryšius su tarptautinėmis įstaigomis ir ypač su vietine Bažnyčia, kuri rūpestį pabėgėliais perimtų. Atlikę šį uždavinį, pasitraukia kitur. Tai ne labdaros ar šalpos darbas, bet pastangos patiems pabėgėliams surasti namus, sugrįžti namo, išreikalauti savo teisių, rasti vilties tarptautinės politikos sūkuriuose. Penki žemynų koordinatoriai su Jėzuitų tremtiniams tarnybos vedėju Romoje visą savo laiką praleidžia, palaikydami ryšius ir morališkai paremdami tremtinių stovyklose dirbančiuosius.
Popiežius Paulius VI liepė, o Jonas Paulius II patvirtino misiją stoti prieš ateizmą ir netikėjimą. Pasauliniu mastu tai reikštų ne tik institucinį ateizmą su kova prieš tikinčiųjų bendruomenes, bet visai netikinčias, indiferentiškas visuomenes vakaruose. Europoje tokių "netikinčiųjų” yra jau ketvirta ar penkta karta, nors šiais laikais jaunimas į religinius dalykus žiūrįs simpatingai ir smalsiai. Popiežiškoje šiems reikalams taryboje iš 32 narių pusė yra jėzuitai. Kunigai-darbininkai labai įdomiai atpasakoja savo darbą Prancūzijoje, Italijoje ir kitur.
Sicilijos darbininkijoje esama ne tiek ateizmo ar netikėjimo, kiek aštraus antiklerikalizmo, dvasininkus matančio kaip priekabius, nenuoširdžius teisėjus. Būdami tik darbininkų kapelionais, kartu su bendradarbiais pasauliečiais beveik nieko negalėjo pasiekti, kol patys kunigai nėjo kartu į fabrikus dirbti. Staiga visa priešingybė "krito”, nes, kaip Kristus, jo liudininkai įsikūnijo darbininkų pasaulyje. Veikiai religiniame centre išauga vaikų darželiai, kursai, pamokos, rateliai, pamaldos, tikra bendruomenė. Tokie netikintys, kaip ir Prancūzijoje, atsisako matomųjų tikėjimo poreiškių, ženklų. Fabrike, kasykloje ar kitoje įmonėje pastoracija ne masinė, o su pavieniais asmenimis ir šeimomis tarnyba ir gyvenimo pavyzdžiu. Tik po kelerių metų nuosaikių kunigų ir bendradarbių pastangomis pasiseka darbininkus pritraukti.
Universitetuose, pavyzdžiui, Meksikoje, šiaip katalikiškame krašte, misija vykdoma kitaip. Ekonominėje ir socialinėje krizėje ieškodami vertybių, profesoriai ir studentai domisi įsijungti į diskusijas apie moralę ir etiką, kad ir grynai pasaulietišku pagrindu (etika — pagrindinė dialogo tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų sritis). Modernus gyvenimo būdas, nors ir krikščioniškas šaknis turinčioje kultūroje, nelengvai leidžia asmeniui gyventi tikinčiųjų bendruomenėje, glaudžiame paramos ratelyje. Įsikūnydami universiteto aplinkoje ir kultūroje, tikintieji stengiasi suderinti krikščioniškas vertybes su universitetinėmis profesijomis.
Australijoje akademinis pasaulis įtakingas, kaip ir kitur, nes profesoriai labai paveikia savo studentus, būdami reikšmingi socialiniuose valdžios nuosprendžiuose (įstatymų ruošoje), o per televiziją paveikia socialines visuomenės pažiūras. "Socialinės evangelijos” sekėjai, politiniai aktyvistai gali būti pasišventę, bet jiems trūksta turinio. Todėl labai domisi visuomeninės moralės klausimais, ypač gyvybinių mokslų, bioetikos srityse, kai ekonominiai ir politiniai "dievai” nebeturi ką sakyti.
Amerikietis profesorius pasakė, kad daugelis neklausia, "ar tikėti”, bet "kurį, kokį Dievą tikėti”; tą pat savęs klausia kiekvienas krikščionis — kiek toli gali leistis būti Jėzaus Kristaus vedamas.
Rytų Europos jėzuitai liudijo, jog nemato jokios pažangos nei oficialaus marksizmo įstaigose, nei tame, ką marksizmu jos vadina. Todėl praktiškasis marksizmas tų kraštų gyventojams neįdomus. Kai kuriuose kraštuose įmanoma kalbėtis su grupėmis, kurios domisi socialinio teisingumo klausimais (čia krikščionys stengiasi puoselėti mintį, kad žmogus nėra tik darbininkas, bet ir asmuo, kad tikėjimas nėra lygiai tas pat, kas socialinis teisingumas, etika ir moralė, bet ryšys su Dievu, kuriame visa tai (moralė, etika, teisingumas) reikšminga.
Rytų Europos ir kituose marksistiniuose kraštuose ypač jaunimo pagrindinis rūpestis ar bėda — išlaikyti tyrą ar tiesią sąžinę. Trečiajame pasaulyje krikščionybė neretai surišta su buvusiomis europiečių kolonijų valdžiomis. Todėl krikščioniškoji gyventojų dalis priešiškos ir antiklerikalines valdžios gali būti stumiama į visuomenės pakraštį, į nereikšmingumą. Krikščionys stengiasi taip gyventi, kad jų pačių gyvenimo būdas būtų įtikėtinas, patikimas, jų pastangos už socialinį ir visuotinį teisingumą autentiškos, jų išpažįstamas Dievas ne bet koks, bet Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris tikrai šiam pasauliui atneša išganymą.
Kai pokalbyje ar simpoziume dalyvauja ne iš knygų apie šiuos klausimus sužinoję, bet patys kunigai-darbininkai, profesoriai, kapelionai, misininkai, problemos ir išeitys matomos labai gyvai. Ir ne visada taip, kaip spauda juos aprašo. Ryškiausiu pavyzdžiu būtų Centralinė Amerika. Jėzuitai tiek skiria savo žmonių ir darbo, kiek ir visa Bažnyčia: ugdo teologinių svarstybų ratelius, pagrindines (mažas, glaudžias) žmonių bendruomenes, gyvena kaip varguoliai, sakydami, kad Kristaus Evangelija neparemia neteisingumo ir priespaudos gėdos, o suteikia gyvybę biblinį teisingumą įvykdyti. Kaip Lenkijoje, taip ir Centralinėje Amerikoje Bažnyčia stengiasi palaikyti socialinius sąjūdžius, kurie gyvybės ar mirties akivaizdoje puoselėja teises visiems. Jėzuitai stengiasi neįsivelti su viena ar kita grupe ir ypač su pajėgomis ar galybėmis, bet krikščioniškai visus paveikti.
Visi šie darbai ne būtinai tik Jėzaus Draugijai būdingi ar vien tik jėzuitų vedami. Seimo svarstybose ir pokalbiuose visuomet kalbėta ir galvota apie bendradarbius, su kuriais dirbama, kurie padeda ir kuriems talkinama. Nuo pat Jėzaus Draugijos pradžios buvo žmonių, kurie dalinosi ta pačia religine tradicija ir kartu dirbo. Pasauliečių krikščioniškojo ugdymosi grupės, seniau vadinamos sodalicijomis ar Marijos rateliais, po Vatikano II suvažiavimo persiorganizavo, išvystė visą krikščioniškojo auklėjimosi sistemą bei tarptautinius ryšius. Lietuviškai šios mažos veiklių krikščionių grupės būtų vadinamos "krikščioniško gyvenimo bendruomenės”.
Sąjūdžio tikslai ir metodai yra: puoselėti pasauliečiuose evangelizacijos uždavinį, skatinti bendradarbiavimą tarp suaugusių ir jaunimo, išlaikyti lanksčią bendruomenių struktūrą, dirbti savo tarpe ir už ratelio ribų, palaikyti ryšius su kitomis tokiomis bendruomenėmis, padėti krikščionims būti jautriems Dievo žodžiui. Čilės jėzuitai savo provincijos pirmenybių tarpe kaip tik įrašė šias krikščioniško gyvenimo bendruomenes, steigiamas visų pirma ten, kur jėzuitai dirba mokslo įstaigose, parapijose ar kitur, labiausiai universitetuose. Rateliai savo narius auklėja, lavina kaip atsakingus krikščionis, bet ne vienuolius, o pasauliečius, kurie turi savo uždavinį ir savo veikimo būdą Bažnyčioje. Šios bendruomenės reikšmingos Čilės, Brazilijos, Meksikos, Filipinų Bažnyčiose.
Marksistiniuose ar komunistiniuose kraštuose dirba 1.532 jėzuitai (6% narių). Kinijoje, Vietname, Rumunijoje, Čekoslovakijoje padėtis labai panaši į Lietuvos, kur visos vienuolijos yra uždraustos. Išklausinėjęs apie Lietuvos Bažnyčios padėtį, kinas jėzuitas prasitaria "tai lygiai kaip pas mus”. Jugoslavijoje ir Lenkijoje kiek lengviau, o Vengrijos jėzuitai, atrodo, turi vilčių. Niekur Bažnyčia nėra laisva, valdžia stengiasi nustumti religiją į grynai asmeninį pasaulį, neturintį įtakos į visuomenės gyvenimą, viešumoje nesirodantį. Ten, kur Bažnyčia suvaržyta, jos padėtį iš šių kraštų atvykusieji jėzuitai apibūdino nuo "pasmerkta žūti” iki kiek viltingesnio "ateitis netikra”, nes viskas priklauso nuo komunistų partijos, nesugebančios vystytis, atsinaujinti ar savo pažadus įvykdyti.
Seimas peržvelgė paskutiniųjų dviejų dešimtmečių apaštalinį darbą, pripažindamas, kad yra buvę trūkumų ar klaidų jėzuitų pastangose — kartais perdedama viena ar kita evangelizacijos sritis: pasinešama į per didelį antgamtiškumą arba į per smarkų nereliginį veikimą. Vis dėlto esminės povatikaninės gairės tinkamai išreiškia Draugijos uždavinį šiandien: skatinti tikėjimą ir puoselėti teisingumą, bendradarbiauti su pasauliečiais, laikytis labiau kunigams ir vienuoliams tinkamų darbų, kreipti ypatingą dėmesį į organizuotą ir neformalų švietimą, ugdyti tarptautinę taiką ir teisingumą.
Taip sudėtingai grupei bendras gaires savo aplinkoje pritaikyti, sako seimas, reikalinga, pagal šv. Ignaco tradiciją, nuolat Dievo akivaizdoje savo patirtį apsvarstyti, apmąstyti.
Spaudoje per puskutiniuosius trejus metus (kaip ir nuo pat Draugijos pradžios) minima įtampa tarp vienuolijos ir Vatikano, šv. Tėvo ar šv. Sosto. Tos įtampos reiškiniu kai kurie laikė jėzuitams popiežiško delegato paskyrimą 1981 - 1983 m. Kongregacijos dokumentas "Jėzaus draugai, siųsti į pasaulį” pabrėžia, kad Jėzaus Draugijos tikslas visada buvo ir yra tarnauti "tik Viešpačiui ir jo sužadėtinei, Romos popiežiaus vadovaujamai Bažnyčiai”; ragina jėzuitus su didesne paklusnumo dvasia bendradarbiauti su šv. Tėvu ir vyskupais.
(Turbūt visiems lietuviams žinoma, kad, kai 1773 m. popiežius visame pasaulyje panaikino, uždraudė Jėzaus Draugiją, Rusijos carienė atsisakė šį nuostatą paskelbti. Jėzuitai išliko tuo metu Maskvos valdomose Lietuvos kunigaikštijos žemėse tol, kol 1814 m. Draugija vėl buvo šv. Sosto atgaivinta. Per tuos metus likusį jėzuitų būrelį, praktiškai visą vienuoliją, valdė trys lietuviai vyresnieji. Prieš pat uždraudimą buvo lygiai tiek pat jėzuitų, kiek šiandien — apie 26.000).
Tikriausiai svarbu atsiminti, kad vienuolijos ar kitos Bažnyčios jungtys nėra konkurentai, o bendradarbiai, siekiantys tų pačių tikslų ir vykdantys tuos pačius Bažnyčios bendrus uždavinius.
Seimo metu iš toli atvykę atstovai galėjo laisvas dienas ar valandas praleisti, lankydami Romos bei apylinkių įdomybes, apie kurias buvo mokęsi, studijavę ar girdėję. Seimui vykstant 1983 šventaisiais Atpirkimo Metais, Romoje dar daugiau maldininkų negu paprastai. Kartu su jais nuėję į šv. Petro aikštę, stebėdami tikinčiųjų minias iki 100.000, matydami maldininkų nuoširdumą, žavesį, dalyvavimą pamaldose, galėjo čia vietoje pajusti tą visuotinę Bažnyčią, kuriai pačioje kongregacijoje savu būdu atstovavo ir kurioje Dievo tautai stengiasi tarnauti.