HENRIKAS STASAS
Mexico City naktinis gyvenimas, kaip ir kiekvienam pietietiškam mieste: margaspalvis, lengvas, svaigus, ir turistus viliojantis. Šio vakaro programą gidas mums jau iš anksto buvo suplanavęs: būtent, geram restorane vakarienę ir meksikiečių folkloro šokius viename iš naktinių klubų.
7:30 val. vakaro autobusas mūsų jau laukė prie viešbučio. Mexico City kažin kodėl dar skendėjo tamsoje. Tamsiomis gatvėmis, kuriose nesimatė ir daug pėsčių, važiavome iki Vásquez de Mella. Čia kiek paėjus įkelniui, tarp žalių medžių, nestipriai apšviestas stovėjo kolonialinio tipo pastatas La Hacienda de los Morales. Tarp liepsnojančių deglų vedė platus takas į pastatą, kurio priekines kolonas dengė žali vijokliai, o terasą puošė eilė žydinčių oleandrų ir dekoratyvinių krūmų.
Šios vietos aplinka man daugiau priminė seną dvarą, negu didmiesčio restoraną. Iš pirmo įspūdžio buvo galima spręsti, kad ši vieta slepia tolimą praeitį. Tačiau La Hacienda de los Morales praeitis daug gilesnė, negu tikėjaus. Pasirodo, kad šis pastatas net mena konkvistadorų laikus, kada Ispanijos karalius aztekų nugalėtojams teikė įvairias privilegijas ir dalino dovanas. Ši vieta su plačiom apylinkėm anuo metu atiteko pačiam vadui Hernán Cortés, kuris čia įkūrė sau dvarą. Vėliau šiame dvare pirmasis Meksikos vyskupas Juan de Zumarraga pradėjo auginti šilkmedšius, kuriuos vadino ispaniškai moreras. Tačiau vietos gyventojams šis medžių pavadinimas buvo svetimas, ir jie juos vadino moralles. Tad tuo vardu ir liko dabartinės Haciendos pavadinimas. Pagrindinis dvaro pastatas čia buvo statytas 16-me šimtmetyje. Amžių būvyje dalis jo sunyko. Liko tik pamatai ir pagrindinė dalis, kuri restauruota ir šiandien dar stovi. Prieš porą šimtų metų Haciendą nupirko Don Eduardo Cuevas Rubio, kurio šeimos nuosavybėje ji išliko iki šios dienos. Tad nenuostabu, kad ir dabartinė Haciendos aplinka dar dvelkia 16 šimtmečio atmosfera.
Restoranas čia išsidėstęs keliose erdviose salėse. Skoningi praeitų šimtmečių stiliaus baldai ir nestiprus apšvietimas suteikia vidaus aplinkai jaukią ir malonią atmosferą. Valgį galėjome kiekvienas užsisakyti pagal savo skonį: meksikietišką ar tarptautinį, nežiūrint, jog visi vieną kainą buvome mokėję. Taip pat ir vieną gėrimą buvo galima pasirinkti pagal skonį. Aišku populiarųjį gėrimą "Margarita” buvo lyg ir būtina šiame krašte paragauti. O desertui, lyg pasakoj, riedėjo vežimėlis su saldumynais, tarp kurių buvo ir garsioji meksikietiška cajeta, viliojanti kiekvieno akį ir vilginanti gomurį.
Po šios Fiesta Mexicana su gera nuotaika palikome Haciendą ir vykome autobusu į antrąją šio vakaro programos dalį. Miesto gatvėse, atrodė, jau buvo atgijęs nakties gyvenimas, ir "Rausvoj zonoj” (Zona Rosa) rėkiančių spalvų reklamos kvietė praeivius į kinus, barus, naktinius klubus ir kitas pramogas. Netrukus mūsų autobusas sustojo prie vienos aikštės, kurioje buvo daugybė žmonių ir iš visų kampų skambėjo muzika bei dainos. Čia buvo galima pajusti ir išgyventi tikrąjį "sabor mexicano”. Čia buvo bent tuzinas, jei ne daugiau, mariachi orkestrų ir dainininkų, kurie už nedidelį atlyginimą siūlė savo meną. Du gitaristai, du trompetistai, du smuikininkai ir dainininkas sudarė šio ansamblio sąstatą. Tipiškai meksikietiškas ir jų repertuaras su populiariom dainom, kaip La Negra ir Guadalajara. O labiausiai išpopuliarinta garsioji La Cucaracha, kurią kiekvienas vaikas čia gatvėje dainuoja. Šios dainos melodija gana linksma, tačiau jos tekstas sukelia tam tikrą skausmą ir nusivylimą. Mat ji dar revoliucijos laikų palikimas apie nelaimingą karo invalidą, kuris šioj dainoj ironiškai lyginamas su tarakonu. Nors meksikos muzikai daug įtakos turėjo ispanai, tačiau yra ir kai kas paveldėta iš prancūzų. Štai kad ir taip populiari mariachi muzika. Tai grynai prancūzų kilmės žanras. Pats žodis mariachi yra kilęs iš prancūzų mariage. Mat Maksimilijono laikais mariachi orkestrai paprastai grodavo vestuvių pokylio metu, tad šiuo pavadinimu jie liko ir iki šios dienos.
Prisiklausę mariachi muzikos ir dar kiek pavaikščioję tarp besilinksminančių meksikiečių, palikome Plaza Garibaldi. Iš aikštės trumpa San Camilito gatvele pasiekėm Plaza de Santa Cecilia naktinį klubą, kur vyko Meksikos folkloro ir kabaretinio pobūdžio programa. Klubas neištaigingas, tipiško Meksikos stiliaus, pritaikytas daugiau vidutiniam luomui. Vidus buvo dar dekoruotas Kalėdų sezono spalvotom šviesom bei blizgučiais. Salės centre pakilusi estrada ir šalia jos paaukštinimas orkestrui.
Pirmiausia į estradą išbėgo meksikietiškas kaubojus, kuris pademonstravo gana komplikuotą laso virvės valdymą. Toliau buvo eilė grupinių ir solo šokių, palydint triukšmingam orkestrui, solistai dainininkai, cirko akrobatika ir t.t. Programa buvo gana ilga ir įvairi.
Gal įdomiausia programos dalis buvo meksikiečių tautiniai šokiai, kurie labai temperamentingi, spalvingi ir su ryškiu tautos charakteriu, iškeliančiu jos identitetą. Tipiška ispanų tautinių šokių žymė yra kojų judesiai, pagal kuriuos atitinkamai veikia ir kitos kūno dalys. Taip ir Meksikos tautiniuose šokiuose ši žymė buvo labai ryški, nors juose jautėsi ir dar daug indėnų charakterio bei primityvumo. Ispaniško atspalvio čia buvo daugiau šokėjų rūbuose ir muzikoj. Mat ispanai šokių muzikai įvedė pučiamuosius instrumentus, gitaras ir tamburinus.
Aztekų laikais šokiai sudarė pagrindinę religijos bei magiško ritualo dalį. Tada šokius atlikdavo tik vyrai, ir šokiams būdavo naudojami primityvūs instrumentai, kaip caracola, ocarina ir būgnai. Šokius atlikdavo šventyklose arba Cuicalli šokių namuose, kurie paprastai būdavo netoli Macuilochtl muzikos ir šokių dievo šventyklos. Tačiau ispanai, 1521 metais užėmę Meksiką ir pakrikštiję aztekus, jų religinių jausmų išraiškos būdo nepanaikino, bet skatino ir toliau švenčių apeigose šokti įprastus šokius. Todėl ir dabar meksikiečių šokiuose jaučiamas mišinys krikščioniškos minties ir pagoniško skonio.
Po šokių estradoje dar pasirodė meksikietiškas baritonas, kuris savo rėkiančiu balsu atrodė norįs užgožti tokį pat garsų ir triukšmingą orkestrą. Toliau grupė šokėjų, apsirengę spalvingais rūbais, inscenizavo kalėdinę giesmę "Venite adoremus” ir galiausiai keli komiški cirko akrobatai užbaigė programą.
Apie 12 val. palikome klubą, nors jis čia veikia iki 4 val. ryto, ir grįžome vėl į Plaza Garibaldi, kur mūsų laukė autobusas. Aikštėje jau nedaug buvo likę mariachi orkestrų, tačiau meksikiečiai dar vis linksminosi ir vaišinosi čia pat gamintais valgiais, norėdami dar pratęsti kiek galint ilgiau savo Fiestas Tradicionales. Sekantį rytą po pusryčių vėl sėdėjome autobuse ir vykome apie 50 km nuo Mexico City aplankyti Guadalupes šventovės ir pamatyti Teotihuacan piramidžių.
Ryto oras buvo puikus ir dangus giedras, nes iki gegužės mėnesio čia beveik niekad nelyja. Saulė spindėjo virš miesto gatvių, kurios šiuo laiku jau buvo pilnos važiuotų ir pėsčių, skubančių į darbus. Iš Juarez gatvės tuoj pasukome į Paseo de la Reforma, kur prabangios parduotuvės jau laukė pirkėjų, o šalia stovėjusios indėnų moterys taip pat siūlė praeiviams savo audinius, rankdarbius ir suvenyrus.
Rytmečio saulės vibruojančiame ore ypač ryškiom spalvom iškilo gatvėje gėlynai, kurie kiekvienoje gatvės sankryžoje supo didingus paminklus bei statulas. Privažiavus aikštę su Montezumos įpėdinio Cuitlahuac paminklu, autobusas pasuko į Calzada de Guadalupe gatvę, kuri vedė tiesiai į garsiąją Meksikos šventovę.
Naujosios Guadalupes bazilikos šventinimas 1976.XII.12.
Tad pakeliui į Teotihuacan sustojome pamatyti garsiąją Naujojo pasaulio šventovę, kuri katalikiškame pasaulyje lygiai taip reikšminga, kaip Portugalijos Fatima ar Prancūzijos Liurdas. Tuo tarpu Guadalupe, sakyčiau, net reikšmingesnė, nes niekur religinis atsidavimas ir tikėjimas nėra toks ryškus ir stiprus, kaip šioje vietoje. Mat šioje vietoje išskirtinėmis sąlygomis gimė krikščionybė, ir aztekų bei kataliku religijos čia jungėsi į bendrą gilų tikėjimą.
Juk pagrindinis šios stebuklingos vietos veikėjas taip pat buvo indėnas, senosios aztekų religijos išpažinėjas, ir tik vėliau tapo krikščioniu. Stebuklingoji Guadalupės vieta yra viename Mexico City priemiestyje, visai netoli centro. Čia dideliame šios vietos plote iškyla labai įspūdinga, moderni bazilika, toliau nuo jos į kalną atsirėmusi senoji bazilika su dviem koplyčiom, kapucinų ir indėnų, ir pačiame kalne Santiago-Tlaltelol-co senoji bažnyčia ir kapai. Senoji bazilika ir kiti į kalną atsirėmę pastatai dabar atrodo pakrypę ant vieno šono ir palengva grimzta į lagūnų dumblą. Ši smukimo problema, kaip jau anksčiau esu minėjęs, gresia daugeliui šio miesto senų pastatų.
Grįšiu į šios stebuklingos vietos istoriją, kuri gana įdomi ir įtikėtina. Kai 1519 metais šioje vietoje pasirodė pirmieji ispanai, Juan Diego jau buvo subrendęs 45 metų amžiaus indėnas ir dar tebesivadino savo gimtuoju vardu Cuauhtlatohuac (dainuojantis erelis). Būdamas dar senos aztekų religijos išpažinėjas, vedė krikščionę Maria-Lucia. Tačiau ši netrukus mirė. Po žmonos mirties 1525 metais Juan Diego ir jo dėdė Bernardino perėjo į krikščionių tikėjimą ir buvo pakrikštyti dar ir dabar kalne stovinčioj Santiago-Tlaltelolco bažnyčioje.
1531 metais gruodžio 9 d. Juan Diego, eidamas į sekmadienio mišias, turėjo pirmąjį regėjimą. Čia netoli minėtos bažnyčios, prie Tepeyac aukštumos, staiga išgirdo nepaprastą ūžesį bei keistą muziką. Jam apsižvalgius, savotiški garsai nutilo ir jį kažkas dainuojančiu balsu šaukė: "Juanito, Juanito”. Pakėlęs akis, pastebėjo šviesiam debesy nepaprasto grožio moters figūrą, kuri pasisakė esanti Dievo Motina Marija ir pageidaujanti, kad šioje vietoje jos garbei būtų pastatyta šventovė.
Šį nepaprastą sekmadienio ryto išgyvenimą Juan Diego, nieko nelaukęs, tuojau papasakojo per vertėją vietos vyskupui Zumarraga. Tačiau šis jo pasakojimu nepatikėjo ir reikalavo konkretesnio įrodymo. Sekančią dieną, susirgus dėdei, Juan išskubėjo į Tlaltelolco kviesti ligoniui kunigo. Vengdamas vėl sutikti Mariją, jis pasuko kitu keliu, bet susitikimo neišvengė, ir Marija vėl pasirodžiusi pasisiūlė jam padėti. Ji patarė jam lipti į kalną, ten prisiskinti žydinčių gėlių ir jas nunešti vyskupui. Juan iš karto suabejojo tokiu paliepimu, nes kalne tik plikos uolos ir dar žiemos metu ten jokių gėlių negalėtų būti. Tačiau nutarė Marijos prašymą įvykdyti ir lipo į kalną. Užlipęs nustebo, pamatęs tokią gausybę žydinčių gėlių. Tad tuoj prisiskynęs puokštę ir suvyniojęs ją į apsiaustą, nuskubėjo pas vyskupą. Vyskupo kambaryje atskleidus ryšulį, ant žemės pabiro gražiausios raudonos rožės, o ant jo atskleisto apsiausto staiga iškilo gražus Marijos atvaizdas. Tas pats Marijos paveikslas ir šiandien kabo Guada-lupės naujojoj bazilikoj virš pagrindinio altoriaus.
Tą pačią dieną Marija pasirodė ir Juan dėdei Bernardinui, jį pagydė ir įsakė pranešti vyskupui, kad ją vadintų Švenčiausiąja Mergele iš Coatlaxopeuh. Dėdė Bernardinas visa tai pranešė vyskupui, tačiau šis, nesuprasdamas indėnų kalbos, pavadino ją Guadalupe, pagal Ispanijoj žinomą vietovę, kurioj Marijos garbei taip pat pastatyta šventovė.
Tai trumpa šios vietos istorija, kurios antgamtinė kilmė buvo mokslo tirta ir moksliškai paskelbta pasauliui. Senos bazilikos dėl remonto darbų neteko lankyti. Susipažinome tik su naująja ir jos modernia architektūra, kurią galima laikyti triumfaliniu šių dienų architektūros pavyzdžiu. Bazilika apvalios formos ir talpina beveik 20.000 žmonių. Jos pagrindą laiko 1ooo požeminių gelžbetonio stulpų, todėl pačioj bazilikoj nėra jokių kolonų. Pagrindinis altorius iš balto Carrara Puebla marmuro. Ypač įspūdingas bazilikos apšvietimas, kuris skleidžia šviesą iš 160 šešiakampių bronzos, aliuminio ir geležies konstrukcijos kabančių lempų. Lubos nepaprastai aukštos (per 1oo pėdų), kurių pirmas sluoksnis eglinių kanadiškų lentų, o šios padengtos varinėm plokštėm, kurių bendras plotas sudaro 8000 kv. m.
Šį pastatą suprojektavo garsusis Meksikos architektas Pedro Ramirez Vasquez, tas pats, kuris pastatė mums matytą Mexico City antropologinį muziejų. Bazilika tik 1976 metais pašventinta, t.y. 445 metais po Juan Diego išgyventų Marijos pasirodymų Tepeyac kalne.
Norėčiau dar šiek tiek pastebėti ir apie stebuklingąjį paveikslą. Kaip žinome, tai yra originalus Marijos atvaizdas, stebuklingu būdu atsiradęs ant Juan Diego apsiausto. Įvairūs meno žinovai paveikslą tyrė, bet negalėjo techniškai išaiškinti jo atsiradimo. Nors paveikslas ir buvo laikomas 116 metų be apsaugos nuo žvakių dūmų ir drėgmės, tačiau jo spalvos nė kiek nepasikeitė. Taip pat ir 46 auksinės žvaigždės, kurios supa Marijos atvaizdą, išliko ryškios ir neišblukusios. Ekspertai tik tiek galėjo konstatuoti, kad paveikslas tapytas ne aliejiniais dažais, ne akvarele, ne tempera ir ne pastelėm. Kita charakteringa žymė, kad dažai, kokie ten bebūtų, visiškai neįsigėrę į medžiagą, o tik pačiame jos paviršiuje, todėl ir sunku nustatyti jų kilmę. Iš arti paveikslo neteko matyti, nes tuo metu vyko pamaldos ir bazilikoje buvo gana daug žmonių. Apėjome altorių iš kitos pusės ir tuneliu nuėjome į apatinę bazilikos dalį, kur požemyje yra didelis garažas, talpinantis 11oo automobilių.
Grjžus į bazilikos aikštę, pakviestas fotografas padarė grupės nuotrauką ir, dar kiek pasižvalgius po suvenyrų krautuvę, vykome toliau link piramidžių. Iš čia kiek pavažiavę Insurgentes gatve, pasiekėm autostradą, kuria vykome į Teotihuacan archeologinę zoną. Už miesto toliau tęsėsi Mexico City aukštuma, kurios kalnų šlaituose saulės atokaitoj matėsi daugybė vargingų meksikiečių lūšnų ir pilka jų gyvenimo aplinka. Išskyrus keletą žalių kaktusų, čia daugiau ryškesnių gamtos spalvų ir nesimatė. Nykų vaizdą tik paįvairino margi skalbiniai, kurie čia pelvėsavo tarp lūšnų, ir žaidžiančių vaikų būriai, kurie savo gimtoj aplinkoj jautėsi patenkinti ir laimingi. Gamtovaizdis visu keliu buvo gana nuobodus, gamtoje vyravo kaktusų plantacijos ir nurudavusi žolė. Kiek toliau nuo autostrados buvo matyti ir aztekų kultūros pėdsakų, būtent griuvėsiai mūrinės sienos, kuri čia prieš keliolika tūkstančių metų skyrė gėlo ir sūraus vandens tvenkinius, kad lietaus periodo metu tvenkinių vanduo nesusimaišytų.
Netrukus pasiekėm archeologinę Teotihuacan zoną, kurioje atkasinėjami ištisi miestai ir piramidės. Visa ši archeologinė sritis užima apie 20 kv. km plotą. Tai gana įspūdinga vieta, kur milžiniškų piramidžių šešėlyje rekonstruojami ir restauruojami ištisi miestai. Čia gyvenusių Teotihuacanų istorija gana impozantiška. Tačiau niekas nežino, kas jie buvo ir iš kur jie atkeliavo. Tuo labiau neaišku, kodėl jie savo miestą paliko. Kai aztekai čia atkeliavo, jų miestas jau nebeegzistavo, jie rado čia tik griuvėsius ir girdėjo legendas. Aztekai šią vietą pavadino Teotihuacan, tai reiškia vietą, kurioje žmonės tapdavo dievais.
Šie paslaptingieji šios vietos gyventojai čia gyveno ilgus amžius nuo archainio iki klasikinio amžiaus. Jų architektūra, menas ir ekonominė gerovė buvo žinoma tada visoj vidurinėj Amerikoj. Ankstyvasis šios kultūros periodas čia prasidėjo 1500 metais prieš Kristų, o vėlyvasis baigėsi 300 m. pr. Kr. Piramidės čia buvo pradėtos statyti jau priešklasikiniame periode ir, kol jas pastatė, klasikinis periodas jau buvo toli pažengęs.
Visoj šioj archeologinėj aplinkoj iškilusios dvi žymiausios piramidės: Saulės ir Mėnulio. Vidudienio saulės kaitroj per kadaise egzistavusio miesto pilky akmenų griuvėsių lauką artėjome į Saulės piramidę. Ir štai atsistojome prieš milijonus tonų pilkų akmenų, sumūrytų į milžinišką kolosą, kurio statybinė technika stebina ir atominio amžiaus žmogų. Į piramidės viršų vedė platūs laiptai, kurie baigiasi atskirom piramidės platformom. Kadangi širdininkų mūsų grupėje nebuvo, tad išdrįsome visi lipti į piramidės viršų. O laiptų vis dėlto buvo daug, ir jau pirmą platformą pasiekus, reikėjo gaudyti orą. Nežinau, ar visi pasiekėm paskutiniąją, tačiau kas pasiekė, gaudė orą, kaip žuvis iš vandens ištraukta.
Nuo piramidės viršaus buvo galima stebėti visą archeologinę zoną ir plačias apylinkes. Dešinėje buvo matyti Mėnulio piramidė, kuri savo didumu yra antroji šioje vietoje, o priekyje plati buvusio miesto gatvė, kuri, kaip dabartinių laikų autostrada, tęsėsi per visą archeologinę zoną. Aztekai ją vadino mirusiųjų gatve. Šią gatvę Teotihuacanų laikais puošė puikūs rūmai, piramidės, šventyklos ir kiti statiniai. Nuo piramidės tolumoje buvo matyti ir dar neatkastų piramidžių, kurių iškilimai atrodė lyg kokie piliakalniai.
Pasigrožėję įdomia aplinka ir atsigaivinę aukštumoje dvelkiančiu vėjeliu, leidomės laiptais žemyn į mirusiųjų miestą. Meksikos piramidės, nors ir panašios į Egipto piramides, tačiau turi ir tam tikrų skirtumų. Pirmiausia jos skiriasi savo paskirtimi: egiptiečiai piramides statė valdovams laidoti, o Teotihuacanai jas statė savo šventyklų pamatams, kurie, jų manymu, turėjo būti stiprūs ir iškilę aukščiau kitų pastatų.
Tad nenuostabu, kad tokiom piramidėm jie panaudojo 1oo milijonu saulėje džiovintų molio plytų.
Keisti ir šių piramidžių pavadinimai, tačiau manoma, kad jos nebuvo statytos saulės ar mėnulio garbei. Saulės pavadinimas gal šiuo atveju daugiau susijęs su metų laikais, nes piramidė taip pastatyta, kad solsticijų (saulėgrąžos) metu saulė nusileistų tiesiai jos fronto pusėje. Taip pat pastebėjome piramidės sienų paviršiuje išsikišusių akmenų, kurie savotiškai lyg jas išmargina. Šių paviršiuje išlindusių akmenų tikslas buvo sulaikyti nuo smukimo uždedamą tinką. Mat Meksikos piramidės buvo tinkuotos, tik 1910 metais, ruošiantis revoliucijos šimtmečiui, šis tinkas buvo per klaidą pašalintas. Originalus tinko storis buvo net iki 7 metrų.
Nuo piramidžių grįžome atgal prie autobuso. Tačiau nuo vertelgų ir mirusio miesto griuvėsiuose neišsisuksi. Jie kiekvieną čia stabdo ir įkyriai siūlo savo prekes ir įvairius menkaverčius suvenyrus. O jeigu pasiūlysi bent pusę prašytos kainos, tai prekiautojas seks nors ir kilometrą, siūlydamas prekę vis už žemesnę kainą.
Prie autobuso sustojimo vietos buvo ir užeiga su suvenyrų krautuve, kurioje atsigaivinę alumi ir Coca-Cola, tuoj ir palikome mirusio miesto piramides. Tačiau ir už šio miesto ribų, išskyrus dulkėtus kaktusus ir vieną kitą pusiau apdžiūvusį Peru medelį, daug gyvybės nesimatė. Netrukus pasiekėm Mexico City apylinkes su aukštokais, tamsiais vulkaninės kilmės kalnais ir jau matytom šio miesto varguomenės lūšnom, kurios popietės saulėje dar labiau išryškėjo. Karšta buvo ir autobuse, kuris lėtai slinko gatvėmis tarp daugybės miesto mašinų. Tačiau netrukus pasiekėm Juarez gatvę ir mūsų viešbutį.
Sekančią dieną palikome Mexico City ir per Cuernavaca bei Taxco vykome į Meksikos pajūrį — Acapulco.
■ Lankydamasis Šveicarijoje, popiežius Jonas Paulius II birželio 12 d. aplankys ir Pasaulio Bažnyčių tarybos būstinę.