Spausdinti

A. KALNIUS

     Apie 26 km nuo Vilniaus, ties Dūkšto miesteliu, Neris yra susiraizgiusi į kilpą. Čionai demarkacijos linija ėjo apie keliolika kilometrų upės viduriu. Kairėje pusėje, žiūrint pavandeniui, buvo Lietuva, o dešinėje — Lenkijos okupuotas Vilniaus kraštas. Neries kairysis krantas yra labai aukštas, o dešinysis nedaug tepakilęs nuo vandens paviršiaus. Todėl, nuo aukštojo kranto žiūrint, matyti pažemiu vingiuojanti Neris, o už jos — plačios lygumos su išsibarsčiusiais pušų miškeliais. Dar toliau stūkso nedidukų kalnelių gūbriai, tartum mažos tvirtovės, juosiančios Vilniaus miesto mūrus.

     Čia vieta labai graži, smėlėta, apaugusi aukštomis pušimis. Bet ne tai čia svarbu. Svarbu, kad ši vieta yra netoli Vilniaus, tai turbūt patriotiniais motyvais čia buvo suorganizuota skautų vadovų stovykla. Na, ir neapsirikta: kursantus, niekad nemačiusius Vilniaus, ši artuma iš tikrųjų nuteikė labai patriotiškai. Ypač vėlų vakarą, kai dangus aureole nušvisdavo virš miesto bokštų, tada tartum atsiversdavo istorijos knyga, iš kurios jaunuoliai gaudė įvairius senovės įvykius, bandydavo įsiklausyti į geležinio vilko staugimą... o jų širdys imdavo gailauti, kad nedoras priešas pasigrobė šį didįjį mūsų tautos lobį.

     Bet anoje knygoje, kur buvo daug rašoma apie ryškiuosius mūsų tėvynės veidus, neatsivertė puslapis, kur būtų buvę bent šykščiai parašyta apie didįjį mūsų tautos šventąjį Kazimierą, jauną vyrą, tapusį mūsų tautos gėlyne visų gražiausiu žiedu.

ŠVENTAS VEIDAS APGAUBTAS TAMSA

     Kodėl Neries atkrantės jaunimo atmintis nudilo savo šventojo globėjo atžvilgiu, kai tuo tarpu XVII šimtmetyje jo garsas sklido Vokietijoje, Italijoje, Belgijoje, Maltoje. Jis sklido ir Rusijoje, tik rusai jo nekentė, nes jis buvo tapęs uola, į kurią atsimušdavo šio nevalyvo krašto religinės ir politinės ekspansijos užmačios. Rusų stačiatikiui bažnyčios vyskupas mūsų šventąjį net buvo "ekskomunikavęs”.

     Nekaltiname anų stovyklaujančių jaunuolių nukazimierėjimu. Tai buvo šių eilučių autoriui tik motyvas nuo anos antkrantės nusileisti į didesnius mūsų tėvynės plotus. Juk anuomet mūsų šventojo vardas merdėjo turbūt daugumoje mūsų visų širdžių ir mūsų sąmonėje. Buvau ateitininkas, skautas ir pavasarininkas, bet ir šiose katalikiškose organizacijose nepastebėjau gyvai tyvuliuojančios kazmierinės dvasios, netgi eucharistininkų būreliuose. O ar dažnai buvo girdimas šv. Kazimiero vardas gimnazijų religijos pamokose? O ką pasakyti apie kunigų pamokslus? Šv. Kazimieras būdavo prisimenamas tik jo šventės proga.

     Drumzlini buvo mūsų tėvynės vandenys per daugelį dešimtmečių, juose negalėjo ryškiai atsispindėti šventojo veidas. Betgi tai negali būti motyvas nevertinti jo galios danguje, kuri taip reikalinga mūsų tėvynės likiminėje kovoje.

KAS JISAI, TAS ŠVENTASIS

     Susipažinkime bent trumpai su šio didžio vyro, lietuvio, gyvenimu, kad sėkmingiau atšvęstame jo prisiminimą jam skirtų metų proga.

     Šv. Kazimieras gimė 1458 m. spalio mėn. 3 d. lenkų Krokuvoj, karalių rūmuose. Jo tėvas, taip pat Kazimieras, buvo grynakraujis lietuvis, anuomet karaliavęs Lenkijos soste, o taip pat valdęs ir Lietuvos kunigaikštiją. Jo motina buvo Vokietijos imperatoriaus ir kartu Austrijos hercogo dukra Elzbieta habsburgaitė, didžiai krikščioniška ir ambicinga moteris. Taigi šv. Kazimiero gyslose nebuvo nė lašo lenkiško kraujo.

     Lenkai jį savinasi tik dėl to, kad jis gimė ir buvo auklėjamas Lenkijoje.

     Bažnyčios dignitorium — kardinolu. Neatsiliko ir keturios seserys, ištekėjusios už kunigaikščių. Vaikai pasiekė šių aukštų postų jų motinos apsukrumo dėka. Kadangi ji turėjo daugiausia vaikų, tapusių karaliais, dėl to ji nusipelnė "karalių motinos” vardą.

Karalių motina neišleido iš akių ir sūnaus Kazimiero. Ji dairėsi sosto ir jam. Ir atsitiko proga jį padaryti Vengrijos karalium, Mat Vengrijos didikai buvo suskilę į dvi dalis. Viena dalis buvo išsirinkusi kandidatu į karalius Motiejų Korviną. o kita — Kazimierą jogailaiti, būsimą šventąjį. Kadangi abi pusės gražiuoju dėl kandidatų nesusitarė, tai jogailaičių dinastija nutarė Korviną jėga pašalinti, atseit išeiti su Vengrija į karą. Tad trylikametis Kazimieras su 12000 samdytos kariuomenės, vadovaujamos rinktinių karo vadų, išžygiavo į Vengriją. Bet vengrų didikų stipresnioji pusė nesutiko su Kazimiero kandidatūra, o neapmokėtoji kariuomenė išsiskirstė, tai vargšas karalaitis Kazimieras, nieko nepešęs ir nusivylęs, sugrįžo namo. Sakoma, kad savo nesėkmę skaudžiai pergyvenęs, girdi, net iki ašarų.

     Karalius tėvas neleido savo mylimam sūnui nusiminti ir vienišauti, dažnai su juo keliaudavo į Lietuvą ir kitas vietoves. 1475 m. jis pirmą kartą išvydo sostinę Vilnių, o sekančiais metais lankėsi Marijanburge. 1478 m. vėl abu nuvyko į Lietuvą. 1481 m. abu Kazimierai dalyvavo vieno kunigaikščio vestuvėse, kur buvo suruoštas sąmokslas prieš karalių, žinoma, ir karalaitį. Sąmokslas buvo laiku pastebėtas ir sutrukdytas.

     1481 m. būsimas šventasis grįžo į Lenkiją, kur porą metų pavadavo tėvą, pasilikusį Lietuvoje, tvarkyti valstybės reikalų.

     Jo atliktieji darbai parodė jį esant gabų valstybininką.

LŪŽIS JAUNUOLIO GYVENIME

     Nežinia kada ir kodėl šv. Kazimieras pradėjo sirgti džiova. Galbūt pradžia buvo Lenkijoj. 1483 m. sugrįžęs į Lietuvą, jis ėmė trauktis iš viešo gyvenimo ir savo dvasia kilti į aukštumas, melstis, tobulėti, atsidėti gailestingiems darbams.

     Kai kam gali kilti tokia neklastinga mintis: kodėl džiova sergantis ligonis atvažiavo į Lietuvą? Gal jis, prieš tai porą metų pagyvenęs Vilniuje, pamilo tyrą lietuvio širdį, gal paviliojo jį girių ošimas, pievų žydėjimas, paukščių giesmė, kaip jo senelį Jogailą lakštingalų čiulbėjimas.. . Ne, ne! Jis gimė Lenkijoj, bet mirti panoro Lietuvoj, kur jo tėvynainiai gyveno, kur niekas netrukdo jo dvasinės laisvės, kilti į kalnus, siekti dangaus... Ir iš tikrųjų jis čia dieviškoj ekstazėj netrukdomas galėjo praleisti valandas, dienas ir mėnesius, kol pagaliau po septynių mėnesių jam atsivėrė dangus. Mirė 1484 m. kovo 4 d., saulei dar nespėjus patekėti. Mirė Gardine, palaidotas Vilniaus katedroj.

     Ir dar klausimas: kodėl Kazimieras, pavadavęs tėvą, karalių, valstybės valdyme ir buvęs lenkų ponijos pagerbtas, kaip gabus valstybininkas, atsisakė karališko vainiko ir, galbūt nepaklausęs net tėvo ir motinos, pasuko savo gyvenimo kelią visiškai priešinga kryptimi — pakilti nuo žemės. Gali būti, regis, tik vienas atsakymas: jis išgirdo Dievo šaukimą tapti šventuoju ir jam pakluso. Nes juk Dievas šaukia žmones kunigų tarnybon, skirsto talentus ir teikia kitokias malones, tai šaukia ir kandidatus į šventuosius, kad galėtų juos pasiųsti, kur jie labiausiai reikalingi. Ogi mūsų šalis visais laikais buvo ir yra reikalinga pagalbos iš dangaus, ypač dvasinio sukrėtimo metais.

     O juk tokių metų ir dešimtmečių Lietuva turėjo ir turi begales. Antai iš Rytų net fizinės jėgos pagalba veržėsi į Lietuvą stačiatikių dvasia, šv. Kazimierui dar gyvam tebesant, ir tada jis rimtai rūpinosi šiai svetimšališkai religinei srovei užkirsti kelią. Ogi vėliau galinga Reformacijos banga atsirito iš Vakarų pasaulio. Ji kėsinosi sugriauti naujai išsiskleidusį Lietuvos dvasinį gyvenimą, atmesdama pačius svarbiausius religinės praktikos principus: Švč. Marijos ir šventųjų garbinimą bei jo formas, atgailą, išmaldą, gerus darbus, celibatą ir popiežiaus primatą. Taigi viską, kuo taip rūpestingai savo gyvenimą grindė pats šventasis Kazimieras.

     Tokioms religinių atskalų bangoms, besiplakančioms į mūsų tėvynės pakrantes ir jau gerokai nusiaubusioms net krašto vidų, mums reikėjo pagalbos iš dangaus. Ir ji buvo gauta pirmiausia šv. Kazimiero, o vėliau ir Šiluviškės Dievo Motinos pasiuntinybe. Juodu tapo neišverčiamais stulpais, į kuriuos atsirėmusi Lietuvos liaudis išlaisvino savo kraštą nuo religinių atskalų antplūdžio.

     Šioje paslaptyje ir glūdi mūsų tikėjimas, kad Dievas šaukia žmones tapti šventaisiais, kad galėtų juos pasiųsti ten, kur jie labiausiai reikalingi.

KELIAS Į ŠVENTUMĄ

     Šventumas yra įgyjamas tauraus religinio gyvenimo keliuose ir kryžkelėse. Jaunuolis Kazimieras tvirtus religinius pagrindus gavo iš tėvų, ypač iš motinos. Jis taip pat turėjo gerų auklėtojų, kurių tarpe buvo žinomas lenkų kronikininkas kan. Jonas Dlugošas. Jis savo raštuose aukštino tėvynės meilę (žinoma, tik ne Lietuvos) ir dieviškąją Apvaizdą. Lietuvai ir jos valdovams, netgi valdžiusiems ir Lenkiją, jis buvo nepalankus, netgi tiesos atžvilgiu netolerantiškas.

     Taigi šv. Kazimieras buvo stiprioj religinėj įtakoj, kuria jis iki mirties grindė savo gyvenimo kelius. Ypatingoj pagarboj jis laikė ir mylėjo Dievo Motiną, kuri tapo skausminga ir kantria dalyve ir didžia šventąja moterimi žmonijos atpirkime. Jis giedojo jai giesmes ir garbino ją už jos kančias, kurias ji kentėjo drauge su savo sūnumi kelyje į Golgotą. Kad geriau perprastų ir įvertintų Kristaus kančios dydį, jis ir pats praktikavo jos "malonumus”, po karališkais rūbais vilkėdamas ašutinę, plakdamas savo kūną ir kitaip jį vargindamas. Labai dažnai jis skendėdavo maldoje bažnyčioje labai ankstyvais rytais prie jos durų.

     Kazimieras tikrai troško šioje žemėje tapti Dievo vaiku. Ogi tokius vaikus Dievas pašventina ir tą šventumą žmonijai apreiškia įvairiais būdais, dažniausiai stebuklais. Šv. Kazimierui yra priskaitoma gana daug stebuklų, kurių bene populiariausias yra jo pasirodymas ant balto žirgo lietuvių kariams, kovojusiems prie Dauguvos upės su rusais, apgulusiais Polocko pilį. Vysk. Zacharijaus Ferreri ir jo komisijos šis įvykis buvo tyrinėjamas porą metų ir rasta, kad čia tikrai būta stebuklo. Tai yra patvirtinę ir kiti tyrinėtojai.

     Kazimieras Bažnyčios šventuoju paskelbtas tik po 120 metų nuo jo mirties — 1602 m. lapkričio 7 d. Sakoma, kad tuo metu Bažnyčios organizme būta kai kurių nerangumo reiškinių, dėl to taip ilgai užtrukę. Žiniai pasiekus Vilnių, mieste ir provincijoje kilo milžiniškas entuziazmas, ir ši džiaugsmo šventė tęsėsi dvi dienas.

ŠEŠTĄ ŠIMTMETį PRADEDANT

     Paprastai po didelių užmojų, nors jie būtų inspiruojami net iš paties dangaus, žmonėse įvyksta savotiškas atoslūgis, paskui sugrįžimas į kasdienybę, kuri pagaliau pavirsta užmirštimi. Užmirštamas santykis su Dievu ir visu dangum, apleidžiamos religinės pareigos, nublanksta amžinybė ir t.t. Kartais tokie užmiršties laikotarpiai yra gana ilgi, ir tik dideli ir skausmingi įvykiai atgaivina atmintį. Tada žmonės kelia rankas į dangų, maldauja Dievą ir Jo šventuosius — g e l b ė k !

     Patenkame į užmiršties srovę ir mes, lietuviai. Juk dažniausiai tik ištikti didžios nelaimės mes kreipiamės į mūsų šventąjį. O kur mes esame, kai gyvename visko pertekę ir esame niekieno neskriaudžiami? Tada mes į jį retai teprakalbame.

     Šie kazimieriniai metai lietuvių bus minimi plačiausiu mastu. Būtų labai liūdna, jei ilgainiui jie taptų užmirštimi. Mums reikia, kad visi metų metai mums taptų kazimieriniai, nors ir be didelių iškilmių, be programų ir tuščių žodžių.

Kazimierinių metų iškilmės Toronte

     Šių metų rugsėjo 1 ir 2 d. Toronte yra rengiamas Religinis pasaulio lietuvių katalikų kongresas, globojamas Toronto kardinolo G. Emmett Carterio, vadovaujamas iš torontiečių sudaryto specialaus komiteto, kuriam pirmininkanįa dr. J. Sungaila. Kongresas rengiamas Centrinio komiteto pavedimu ir prašymu. Centriniam komitetui vadovauja rašytojas V. Volertas.

     Kongreso programoje numatyta:

     1.    Akademinė dalis: a, P. Rabikausko, S, J., paskaita "Šventasis Kazimieras naujausių tyrimų šviesoje”, b. dr. L Girniaus paskaita "Katalikybės ir ateizmo santykiai praeityje ir dabar”.

     2.    Jaunimo svarstybos. Vadovauja G. Juozapavičiūtė-Petrauskienė.

     3.    Misteriia-Opera "Dux Magnus”. Libretas poeto K. Bradūno, muzika ir dirigavimas komp. D. Lapinsko. Atliks jungtinis choras su solistais, pakviestais iš JAV ir Kanados, Bus du spektakliai: rugsėjo 1 ir 2 d.

     4.    Jaunimo vakaras.

     5.    Iškilmingos pamaldos, numatytos Anapilio kapinių aikštėje.

     6.    Pokylis.

     Smulkesnė programa bus pateikta spaudoje vėliau. Rengimo komitetas kviečia JAV ir Kanados lietuvius gausiai kongrese dalyvauti.

■ Sao Paulo Brazilų Meno kritikų draugija paskyrė premiją P. Gaučiui už Brazilų poezijos antologiją lietuvių kalba.

■ Lietuvos kunigaikščių Giedraičių giminės nariui Mykolui Giedraičiui pagerbti Krokuvoje, kur tas asketas tarnavo zakristijonu, atnaujinta Šv. Morkaus bažnyčia. 1985 m. sueis 500 metų nuo jo paskelbimo palaimintuoju. Tikimasi, kad tos sukakties proga jis bus paskelbtas šventuoju.