Spausdinti

CHIARA LUBICH

     "Mano maistas — vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą” (Jn 4, 34). Tuos nuostabius Jėzaus žodžius gali kartoti įvairiais būdais asmeniškai kiekvienas krikščionis. O jeigu mes pagal juos gyvensime, tai tikrai jie mums padės sparčiai eiti šventumo keliu.

     Jėzus, sėdėdamas Samarijoje prie Jokūbo šulinio, tik ką buvo baigęs savo pokalbį su samariete moteria. Tuo metu Jo mokiniai sugrįžo iš kaimyninio miesto, kur buvo nuėję nusipirkti maisto. Jie buvo nustebę, matydami Jį besikalbantį su moteria, bet nė vienas jų nepaklausė, kodėl Jis tai daro. Kai moteris Jį paliko, jie ragino Jį valgyti. O Jis atsiliepė: "Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote”. Bet jie nesuprato ir manė. kad, jiems nesant, kas nors atnešė Jam kokio maisto. Tada Jėzus jau aiškiai pasakė: "Mano maistas — vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą”.

     Mums reikia kiekvieną dieną maisto, kad galėtume gyventi, ir Jėzus to neneigia. Jis tik pabrėžia, kad tas specifinis maistas, apie kurį Jis čia kalba, Jam svarbesnis už žemiškąjį maistą Jo gyvybei.

     Jėzus atėjo vykdyti valią to, kuris jį siuntė, ir taip baigti jo darbą. Todėl pats Jėzus neturėjo jokių savo planų, o vien tik Tėvo pavestą darbą. Jėzaus žodžiai ir darbai, kuriuos Jis vykdė, buvo tik Jo Tėvo. Jėzus nevykdė savo valios, bet To, kuris Jį siuntė. Toks buvo Jėzaus gyvenimas, toks buvo Jo maistas ir taip Jis tenkino savo alkį.

     Jėzaus gyvenimą charakterizavo visiška ištikimybė Tėvo valiai, kurią Jis vykdė, ir ant kryžiaus užbaigė Tėvo pavestą darbą, Jėzaus maistas buvo Tėvo valia, kurią vykdydamas, ją sutapatino su savimi, ją "valgė”, "asimiliavo” ir pagal jos tvarką gavo gyvenimą.

     Kokia yra Tėvo valia ir darbas, kurį Jėzus turėjo baigti? Tai žmonijos išganymas, kuris visiems duoda niekad nesibaigiantį gyvenimą.

     Pokalbyje su samariete Jėzus savo meile ir žodžiais pasėjo to gyvenimo sėklas. Netrukus po to Jo mokiniai matė, kaip tos sėklos leidžia daigus. Moteris, nubėgusi į miestą, tuojau apskelbė kitiems samariečiams, kokį nuostabų turtą ji rado: "Eikite pažiūrėti žmogaus. . . Ar tik jis nebus Mesijas?”

     Kalbėdamas samariečiams, Jėzus atskleidė Dievo, visų Tėvo, planą, pagal kurį visi žmonės tikrai gauna Jo gyvenimo dovaną, Tai yra darbas, kuris buvo patikėtas Jėzui baigti ir vėliau Jo perduotas mokiniams, Bažnyčiai tęsti.

     Ar ir mes galime gyventi pagal tuos Jėzaus žodžius, kurie taip tipiškai atspindi Jo gyvenimą, misiją ir uolumą? Tikriausiai! Mes turime gyventi, kaip Tėvo vaikai, pagal tą pavyzdį, kurį mums paliko Kristus, maitindamiesi Dievo valia, kaip ir Jis maitinosi.

     Mes galime tai daryti kiekvieną momentą, vykdydami visa tai, ko Jis iš mūsų nori, viską atlikdami tobulai, lyg nieko kito neturėtume daryti. Tai būtų kažkas panašaus, ką popiežius Jonas XXIII buvo apsisprendęs daryti. Dievas iš mūsų daugiau nieko ir nelaukia.

     Tad maitinkimės tuo, ką Dievas mums kiekvieną momentą pateikia. Taip gyvendami, mes jausime savo asmens pilnatvę, kuri teiks mums džiaugsmą ir ramybę. Ir be perdėjimo galima pridėti, kad patirsime ir dangiškos palaimos palytėjimą. Tada diena po dienos kartu su Jėzumi tęsime toliau Tėvo darbą, kurs neša mums ir daugeliui kitų išganymą.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius