Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1984m. 6 Birželis


religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1984 / BIRŽELIS - JUNE / VOLUME XXXV, NO. 6

TIKROJO TĖVO ATVAIZDAS

181

 Danutė Bindokienė

EVANGELIJOS PRO ISTORIKO AKINIUS

184

 Anicetas Tamošaitis, S.J.

PADARĖME, KĄ TURĖJOME PADARYTI

187

 Chiara Lubich

MEDITACIJOS

188

 Aleksandras Kelmietis

EILĖRAŠČIAI

189

 Živilė Juraitė

KOKS TURĖTŲ BŪTI ŠIŲ LAIKŲ KUNIGAS

190

 Birutė Kožicienė

JĖZUS TEBEGYVENA DABAR

191

 Karl Rahner, S.J.

RANKOS

193

 A. S.

SKAUSMUOSE GIMUSIOS TAUTOS KRAŠTE (IV)

195

 Henrikas Stasas

MANO VAIKAS

202

 Mama

DIEVO ĮTAKA KIEKVIENAM ŽMOGUI

203

 Kun. Jonas

MERGAITĖMS NEAPSIMOKA SIEKTI PROFESIJŲ

205

 Snieguolė Zalatorė

KAIP LIETUVIŲ SPAUDĄ PADARYTI

JAUNIMUI ĮDOMESNĘ

206

 Rima Navickaitė

TĖVYNĖJE

208

 Gediminas Vakaris

KALBA

212

 Juozas Vaišnys, S.J.

ATGARSIAI

213

 Skaitytojai

ŠYPSULIAI

214

 Red.

TRUMPAI IŠ VISUR

215

 J. Pr.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

216

 Red.

EKSKURSIJA Į AUSTRALIJĄ

216

 Red.

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš ekskursijos Meksikoje. Viršelio piešinys — Linos Didžbalytės.

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Letters to Lithuanians (ISSN CC301-54D) is published monthly except July and August, when bimonthly, for $8.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. Postmaster: Send address changes to “Laiskai Lietuviams”, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

TIKROJO TĖVO ATVAIZDAS

DANUTĖ BINDOKIENĖ

Mano tėvas yra geriausias visame pasaulyje,
nes jis yra mano tėvas.

Iš mokinės rašinio

     Tarp vasaros pradžios žalumo, naujai pražydusių rožių ir mokslo metų užbaigimo, kažkaip lyg dirbtiniu būdu įsprausta, yra Tėvo diena. Daugeliui atrodo, kad tai tikrai dirbtinė šventė, sugalvota gegužinei Motinos dienai atsverti. Juk šiais laikais daug tokių švenčių privisę: sekretorių šventė, senelių diena, net uošvienėms kažkas mėgina įgyvendinti oficialaus paminėjimo šventę. Dažnas j tokias dirbtiniu būdu kuriamas tradicijas tik ranka numoja: tai kita komercinė proga, kad tik būtų perkamos dovanos ir kas nors iš to pasipelnytų. Tačiau kodėl ne Tėvo diena? Juk vaiko gyvenime tėvas yra ne mažiau svarbus, mylimas ir reikalingas, kaip motina.

     Motinos sąvoka lietuviškoje sąmonėje yra, galima sakyti, nepasikeitusi nuo neatmenamų laikų, nežiūrint, kad motinos rolė modernioje visuomenėje yra kiek kitokia, kaip tautosakiniais laikais. Tegul ta motulė ir ne "sengalvėlė”, bet ji vis dar globėja, mokytoja, slaugytoja, augintoja ir "rūpintojėlė”, visai panaši j tą, kurią randame senosiose liaudies dainose. Tiesa, jos išvaizdą ir užsiėmimus laiko slinktis pakeitė, bet motulės sąvoka vis ta pati.

     Tačiau to negalėtume pasakyti, palyginę lietuvių liaudies dainų, pasakų, mūsų rašytojų kūrinių (ir autobiografijų) tėvą su šiandieniniu lietuviu tėvu. Žinoma, čia kalba eina ne apie tai, kad anas tautosakinis tėvelis kantriai vasnojo paskui žagrę, o modernusis stato atomines jėgaines, ir ne apie tai, kad jo bėrus žirgelius pakeitė importuotas automobilis.

Saulėlydis prie Acapulco.  S. Žilevičiaus nuotr.

Skaityti daugiau:

EVANGELIJOS PRO ISTORIKO AKINIUS

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

MUENCHHAUZENO NUOTYKIAI

     — Kartą, — pasakoja savo garsiuosius nuotykius baronas Muenchhauzenas,— man pasitaikė įkristi į tokią gilią duobę, kad jokiu būdu neįmanoma buvo išlipti. Tačiau iš jos vis tiek išsiritau. Kokiu būdu? Ogi parėjau namo, atsinešiau kopėčias ir jomis išlipau lauk!

     Gal ne panašiai yra su Bažnyčia? Skelbiasi kalbanti Dievo vardu. Paklausus, kuo remiasi tas jos dieviškas autoritetas, atsako: evangelijos žodžiais. O iš kur žinome, kad evangelijos žodžiai nėra žmonių išgalvoti? Kadangi taip sako dieviškas Bažnyčios autoritetas! Bet jo Bažnyčia kaip tik neturi, prieš įrodydama, kad evangelijos nėra legendos! Kad išliptų iš duobės, baronas Muenchhauzenas turėjo pareiti namo ir atsinešti kopėčias. Bet kad tai galėtų padaryti, turėjo pirma išlipti iš duobės! Kada du dalykai vienas nuo kito priklauso, kai nėra vieno, nėra nei kito. Bažnyčios autoritetas yra nulis, jei evangelijos yra žmogaus vaizduotės kūrinys. O tvirtinimas, kad jos tokios nėra, yra nulis be Bažnyčios autoriteto. Nereikia didelės matematikos žinoti, kad, pridėję prie nulio nulį, niekada negausime vieno, bet nulį. Liktų tad pasirinkti viena iš dviejų: arba užsispyrus tvirtinti, jog vis vien ir toliau tikiu; arba pasakyti apie Bažnyčios dieviškas galias tą patį, ką ir apie barono Muenchhauzeno nuotykius — įdomi, graži nesąmonė.

     Kiek tikinčiųjų žinotų, ką į šį priekaištą atsakyti? O jis gi liečia pačius pamatus, kuriems susvyravus, turi griūti arba bent pavojingai susvyruoti ir visas tikėjimas Bažnyčios autoritetu.

Skaityti daugiau:

PADARĖME, KĄ TURĖJOME PADARYTI

CHIARA LUBICH

     "Taipgi jūs, atlikę visa, kas jums buvo pavesta, sakykite: 'Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti’” (Lk 17,10).

     Šiame palyginime Jėzus kreipia mūsų dėmesį į tai, kad šeimininkas nesako savo samdiniui, grįžusiam iš lauko, sėsti su juo prie stalo. Jis liepia prirengti vakarienę ir patarnauti. Po to jis už visa tai tarnui nedėkoja, nes tai juk tarno pareiga.

     Suprantama, mūsų santykiai su Dievu nėra tokie, kaip šeimininko su samdiniu. Kitoje vietoje Jėzus yra pasakęs, kad šeimininkas patarnaus savo ištikimam tarnui. Taip pat to palyginimo prasmė anaiptol nėra tokia, kad mūsų darbai yra nenaudingi ar neturi vertės Dievo akyse. Priešingai, Jam mūsų darbai rūpi ir Jis juos laiko vertais atlyginimo. Tas palyginimas moko, kad santykiuose su Dievu nepamirštame Jo didybės ir mūsų visiško priklausomumo nuo Jo. Dievas yra viskas, o mes esame niekas. Tai toks skirtumas tarp mūsų ir Dievo.

Skaityti daugiau:

MEDITACIJOS

Aleksandras Kelmietis

I. GAMTOJE

     Aukšti kalnai pirmieji užsidėjo aukso karūną ant galvos; tuščia erdvė atsikvėpė šilta srove; raudoni eukaliptai, į dangų žaliom šakom atsirėmę, laukia pirmųjų saulės spindulių; Australijos krūmuose nauja diena prasidėjo kukabūros juoku.

     Diena ateina, kaip naujagimė ant motinos rankų. Su džiaugsmu ir šypsena motina ją glamonėja. Sudėtos viltys prasiskleidžia šilta šviesa—gyvenimas gamtoje prasidėjo.

     Jei nebūčiau atkilęs iš gamtos, ar galėčiau ją taip mylėti kaip motiną? Ar ji būtų man tokia graži ir miela kaip mano motina? Ar sustojęs prie medžio, ar pasilenkęs prie gėlytės, aš jį kalbinčiau kaip savo brolį, o ją — kaip savo jauną sesę? Graži ir gera buvai tu man jaunam, kai žaidžiau tavo skreite nerūpestingas, kai suaugęs mokiausi išminties iš tavęs, o dabar, kada tu tapai man stebuklu, aš Dievą per tave susiradau. Jis ir man, ir tau gyvenimo pradžią davė. Visi esame vienos dvasios sujungti, ant vieno Viešpaties delno žodžiu tebūnie sukurti. Garbė Tau, Viešpatie, už tą žodį tebūnie!

II. BAŽNYČIOJE

     —    Aš tam esu gimęs ir atėjęs 5 pasaulį, kad liudyčiau tiesą.

     —    O kas yra tiesa? — paklausė Pilotas Kristų. (Jn 18,37-38).

Skaityti daugiau:

Eilėraščiai

Živilė Juraitė

Miške laksto zuikis,
Ošia lapai,
Teka upė

Miške mano sapnai.

Zuikis pasislėpė
Aš jo neberandu!
Šlamančių lapu
nebegirdžiu.
Net upė tykiau čiurlena.

Nebesapnuoju.

VAIKAS

Mikrokosmas
apgaubia savo mažame kūnelyje
tiek išminties,
jausmą
ir būdo bruožu,
kiek smėlio yra jūros pakrantėje.

Tavo siela
dalis
dangaus tyrumėlio.

Esi
baltas lapas,
laukdamas kantriai
gyvenimo užrašų.

Skaityti daugiau:

KOKS TURĖTŲ BŪTI ŠIŲ LAIKŲ KUNIGAS

 ("Laiškų lietuviams” konkurse premijuotas rašinys)

BIRUTĖ KOŽICIENĖ

     Sėdžiu garų pripildytame kambaryje (semiuosi sveikatos!) tarp rankšluosčiais apvyniotų kūnų ir klausausi. Eina kalba apie temą: "Koks turėtų būti šių laikų kunigas”.

     —    Tik pagalvok, — sako viena, — mūsų Father X pasakojo, kai pas ji ateina du jaunuoliai, pasiryžę susituokti, jis liepia jiems eiti namo, pagyventi kartu keletą metų ir tik tada ateiti tuoktis. Kai aš pasakiau, kad tai nuodėmė, tai jis atsakė, jog skyrybos esanti dar didesnė nuodėmė. O kai aš vėl sakiau, kad iš tokio gyvenimo gali atsirasti ir vaikų, tai jis labai paprastai paaiškino, kad dabar jų lengva išvengti.

     Tarp garų nematyti veidų, bet balsas jau kitas:

     —    Šaltą žiemos rytą vaikai bažnyčioje drebėdami laukė pamaldų pradžios. Father X, kaip paprastai, vėlavosi. Pagaliau atėjęs paliko bažnyčios duris atdaras. Mokiniai ir mokytojai dreba nuo šalčio. Pagaliau vienas mokytojas atsistoja, nueina ir uždaro duris. Viduryje mišių kunigėlis liepia vienam vaikui nueiti ir vėl duris atidaryti. Kai po pamaldų visi puolė kunigėli ne tik dėl šalčio, bet ir dėl "griaunamo autoriteto”, tai buvo toks atsakymas: "Per valandą niekas nesušals, o tyras oras gerai ir mokytojams, ir mokiniams. Be to, aš čia šeimininkas!”

Skaityti daugiau:

JĖZUS TEBEGYVENA DABAR

KARL RAHNER, S.J.

     Neseniai mirė vienas žymiausių šio šimtmečio katalikų teologų — Karl Rahner, S.J. Jis turėjo gan didelę įtaką II Vatikano susirinkimui. Pateko man į rankas jo išleista knygutė, pavadinta “Šventoji valanda ir kančios apmąstymai”. Tai labai gilaus mokslininko pokalbiai su Jėzumi. Jis atskleidžia mūsų laikų žmogaus tikinčią širdį ir jo intymumą su Dievu, su Kristumi. Manau, jog verta ir mums į tai įsigilinti. Dėl to ir šis vertimas.

Kun. Jonas

JĖZAUS IR JO GYVENIMO DABARTIS

     Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, tikras Dieve, tikras žmogau, vienas asmens vieningume ir nepadalintoje bei nesumaišytoje prigimčių dvejybėje, garbinam Tave, nes Tu tikrai esi čia su mumis.

     Esi čia (Sakramente) ne tik tavo amžinąja dievybe, kuria Tu esi vienos ir tos pat esmės, vienos ir tos pat galybės, vienos ir tos pat didybės su amžinuoju Tėvu, ir ta savo amžinąja dievybe Tu visur viską pripildai savo begalybe, kurioje visa yra, juda ir gyvena.

     Esi čia ir savo žmogiškąja prigimtimi. Altoriaus Sakramente esi pas mus su savo kūnu ir siela, su savo žmogiškąja širdimi. Esi čia: gimęs iš Mergelės Marijos, gyvenęs ir kentėjęs žmogiškąjį gyvenimą su jo didžiosiomis ir smulkiosiomis valandomis, su jo džiaugsmais ir ašaromis, su ilgomis ir pilkomis kasdienybėmis ir su iškiliomis laimės akimirkomis.

Skaityti daugiau:

RANKOS

A. S.

ČIKAGOS GATVĖSE

     Motinos delnas lyg prasiplėtė ir pirštai lyg pratįso, kai savo mažylį nuo pavojaus glaudė.

     Mažosios rankytės, vos pasiekdamos parduotuvės stalą, rūpestingai spaudžia suglamžytą pinigėlį dovanėlei, kuriai taip ilgai taupė.

     Pusnį peršokę, rankomis savaime susikabina ir ramiai tolyn kartu žingsniuoja. Tik ten pat buvo tiek kitų, kurie nebeturėjo kam rankos ištiesti.

     Norėjosi, pro krūmokšnius ranką prakišus, aušros saulę pritraukti, o gatvės gale tarp namų nusileidžiančią nors akimirkai ilga ranka sulaikyti. Būk visados su mumis, Viešpatie, ir saulės, ir žvaigždžių padangėj.

     Smulkūs sušalę senutės piršteliai beveik neatskiriamai tarp nuolat nešamo popierinio maišo virvių rankenų susivarstę. Kada ji suras namus. Viešpatie, ir kada mokėsiu jos pirštelius iš virvių išnarplioti?

     Net nepastebi visai sušalusių rankų, ant kurių jau sniegas nebetirpsta, nes taip tada rūpėjo padėti.

     Motinos krumpliai dar ilgai balti, kai dėl žmonių akių viešoje vietoje irzliam savo vaikui smogė.

     Dar ranka šilta nuo anos. Net nepastebėjau, kaip per lieptelį ar siaurą takelį akimirkai vienas kitam save patikėjom.

Skaityti daugiau:

SKAUSMUOSE GIMUSIOS TAUTOS KRAŠTE (IV)

HENRIKAS STASAS

     Sausio 9 d. pradėjome paskutinį mūsų kelionės tarpsnį po saulėtą Meksiką. Kalnų papėdėmis išsivingiavusiu keliu palikome Taxco. Vienoje kelio pusėje stūksojo statūs uolų skardžiai, kitoje — kalnų delnuose gulėjo Taxco miestas, kurio pastatų pageltęs tinkas ryto saulėje švitėjo, kaip šiltas medaus korys. O iš kalnų žalumos į melsvą erdvę kilo gelsvi Santa Prisca ir San Sebastian bažnyčių bokštai.

     Mūsų autobusas sukta asfalto magistrale vis toliau lingavo per aukštumas, ir žavinga Taxco aplinka neilgai teko grožėtis. Greit bažnyčių bokštus ir miesto pastatų raudonus čerpių stogus uždengė kalnai ir lengvas ryto rūkas. Už Taxco dar toli tęsėsi sausros nudegintos aukštumos su menkais ūkininkų pastatais, kurių aplinkoje augo ištįsę papajų stiebai, keletas skėtinių pušų. Taip saulėtas sekmadienio rytas, gana monotoniška aplinka, slinko pro autobuso langus. Mūsų vadovas pastebėjo, jog važiuojame per Guerrero valstiją (Estado de la Guerrero), kuri tęsiasi nuo Taxco iki Ramiojo vandenyno. Tai didžiulė Meksikos provincija, įdomi ne vien savo gamta, bet reikšminga šiam kraštui ir istoriniu atžvilgiu. 1847 metais Vincente Guerrero šią Meksikos dalį išvadavo iš ispanų ir įjungė ją į bendrą valstijų uniją. Vincento Guerrero, kaip ir Emiliano Zapata, buvo kilęs iš vargingos žemdirbių šeimos ir jau iš mažens troško savo kraštui laisvės. Tad, sulaukęs 28-rių metų amžiaus, stojo savanoriu į Morelos vadovaujamus sukilėlių dalinius. Pasižymėjęs kovose narsumu ir sumanumu, greit pasiekė generolo laipsnį ir po Morelos mirties vadovavo krašto laisvinimo kovoms. Kovoms pasibaigus, buvo išrinktas antruoju Meksikos respublikos prezidentu. Tačiau neilgai teko jam kraštui vadovauti, nes greit pateko į politinių intrigų tinklą ir Oaxaco mieste buvo sušaudytas.

Skaityti daugiau:

nuotraukos iš ekskursijos Meksikoje

Meksikoje siūlomi ir tokie suvenyrai.  S. Žilevičiaus nuotr,

La Condesa paplūdimys, kurio centre buvo ir mūsų viešbutis.

Skaityti daugiau:

Mano vaikas

Mama

     Mano sūnus. Mano duktė. Išnešiota, išliūliuota, rankose migdyta. Pirmieji žingsniai su džiaugsmu pasitikti. Kiekvienas žodis iššaukė šypseną, kiekvienas žingsnis sulaikė kvapą... Kiekvienas vaikas — mylimiausias vaikas. Vienas pirmgimis, antras vidutinis, o čia va — pagrandukas. Visi vienodai mylimi, visų nesėkmės čaižo motinos širdį.

     Paauga vaikai, paauga ir rūpesčiai. Kad nesusirgtų, kad išbėgęs nepaklystų, kad neliktų našlaitis! Neduok, Dieve, kad kas nepagrobtų! Vaiko skausmas—motinos skausmas. Auga vaikai, auga ir širdgėlos.

     Ir vieną dieną išvežt iš namų į universitetą. Išveži ir žinai, kad jau nebesugrįš. .. Dar pirmaisiais metais bent po porą kartų per savaitę paskambina, kas savaitgalį parvažiuoja. Antrais metais jau rečiau. Jau susiranda savo draugus, merginą ar bernioką, ir nors ryšys tebėra, bet jauti, kad tavo vaikas jau ne visai tavo... Generacijų skirtumai didėja. Duktė neranda kalbos su motina nei su tėvu. Sūnus dar mažiau randa bendros kalbos. Plyšys didėja. Tai, kas mamai ir tėvui buvo brangu, vaikui yra niekis. Vis tiek šypsosi motina: geras mano vaikas! Kad tik jis ar ji būtų laimingi...

Skaityti daugiau:

Dievo įtaka kiekvienam žmogui

Kun. Jonas

Juozai, Elenute,

     Džiaugiuos, kad dar nenutraukėte su manimi ryšio. Tad tęskim pokalbį toliau. Teisingai galvojate — natūralieji gamtos mokslai negali įrodyti, ar Dievas kalbėjo, ar nekalbėjo Adomui, Abraomui, Mozei ir kitiems pranašams. Plikas žmogaus protas negali to nei priimti, nei atmesti, nes antgamtės reiškiniai neįeina į natūraliųjų mokslų tyrinėjimų sritis. Kad žmogus galėtų tikėti, jog Dievas ką nors pasakė, Jis turi ateiti žmogui į pagalbą. Ar dar atsimenate, kaip kartą Jėzus paklausė savo mokinius: "Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų” (t.y. Jėzų Kristų), jie papasakojo Jėzui įvairias nuomones. Tada Jis paklausė: "O kuo jūs mane laikote?” Petras atsiliepė: "Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!” Išganytojas pagiria Petro atsakymą: "Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje” (Mt 16,16-17). Ar tai ne aiškiai Jėzus pasako, jog suprasti, kad Jis yra Mesijas ir Dievo Sūnus, Petrui nepakako savo proto galvosenos. Tam turėjo įsikišti pats Dievas Tėvas, kaip nors paveikdamas Petro širdį ir dvasią. Toks specialus Dievo poveikis žmogaus širdies-dvasios yra esminė tikėjimo dovanos-malonės dalis. Pats Dievas turi kaip nors paliudyti žmogaus širdžiai-dvasiai, jog "tas ar kitas Šv. Rašto žodis yra mano. Aš tau tai garantuoju”.

KAIP DIEVAS MUMYSE TAI LIUDIJA?

     Kaip Jis netikintį atveda į tikėjimą? Tai Dievo veiklai žmogaus dvasioje suprasti reikia susivokti trijuose dalykuose: 1. kad visų žmonių širdys alksta Dievo; 2. kad Dievas traukia, vilioja žmogaus valią; 3. kad Dievas apšviečia žmogaus protą.

Skaityti daugiau:

Mergaitėms neapsimoka siekti profesijų, nes jų vieta vis tiek bus šeimoje

 ("Laiškų lietuviams” jaunimo konkurse premijuotas rašinys)

Snieguolė Zalatorė

     Gyventi bet kokioje visuomenėje ir nesutikti su vyraujančios grupės nuomone arba sprendimais gali būti pavojinga ir kartu nemalonu. Yra sunku net pačiam išsilaikyti, galvojant vienaip ir elgiantis kitaip. Kai kada savo paties nuomonė gali būti nelabai populiari plačios visuomenės tarpe. Tokioje kryžkelėje atsiduria šių laikų mergaitė, siekianti profesijos.

     Visais laikais buvo ir dar ilgai neišdils mūsų visuomenės galvosena apie moters antraeilę vietą. Profesijos siekianti mergaitė ne taip jau rimtai vertinama kaip profesijos siekiantis jaunuolis. Gi mergaitė tik sau mokosi, o berniukas — kad gautų gerą darbą ir išlaikytų savo šeimą. Mergaitė ištekėjusi negalės dirbti, nes reikės jai sėdėti namuose ir vaikus auginti. Antra vertus, šios mergaitės rankose yra ateinančios kartos, ir jeigu ji bus išsilavinusi, galės perduoti savo žinias vaikams.

     Kartais pasirodo, kad ir pačios moterys nelabai siekia pakeisti visuomenėje dominuojančią vyrų nuomonę. Jos nori lygių teisių, bet nenori tų teisių užsidirbti. Jos nori, kad viskas būtų padaryta, atidaryta ir privilegijuota. Bet gyvenimas niekam veltui nieko nepadovanoja. Moterys nuo seno turi teisę sėdėti namuose ir auginti vaikus, tad dėl to ir vyrai pateisina profesijos siekimo nereikalingumą ir mokslo neapsimokėjimą. Norint peržengti šią ribą ir įsigyti kitas teises visuomenėje, reikia pačiai imtis iniciatyvos — lavintis, mokytis ir domėtis gyvenimu.

Skaityti daugiau:

Kaip lietuvių spaudą padaryti jaunimui įdomesnę

 ("Laiškų lietuviams” jaunimo konkurse premijuotas rašinys)

Rima Navickaitė

     Lietuvių organizacijos skiria jaunimui pinigus, organizuoja įvairius renginius bei pokylius, kur jaunimas dažniausiai patarnauja ir kartais net programą atlieka. Kokiu tikslu tos organizacijos taip daro, ko jos siekia? Aišku, jos nori pritraukti jaunimą arčiau prie lietuvybės, jos nori, kad jaunimas vis geriau įprastų lietuviškai kalbėti, rašyti ir skaityti, kad jis nenutoltų nuo lietuviškos veiklos, bet į ją įsijungtų, kad mūsų veikla išeivijoje neišnyktų. Mano nuomone, jaunimas turėtų parodyti daugiau entuziazmo lietuviškai veiklai. Dabar tik keletas jaunuolių labiau pasižymi lietuviškoje veikloje, reikia, kad jų atsirastų daugiau. Jaunimas turi įvertinti vyresniųjų pastangas.

     Vienas būdas pasidaryti veiklesniu lietuviu — rašyti į lietuvišką spaudą. Tai yra mums privilegija! Juk koks mūsų amžiaus jaunuolis amerikietis gauna progą parašyti straipsnį į rimtą laikraštį? Aš esu buvusi mūsų kuopos ateitininkų korespondentė ir žinau, koks malonumas matyti laikraštyje savo pavardę po savo išspausdintu straipsniu.

Rima Navickaitė.

     Į šios temos klausimą, kaip lietuvišką spaudą padaryti jaunimui įdomesnę, atsakymas nėra toks lengvas. Reikia, kad lietuviškuose laikraščiuose būtų jaunimo skyriai. Dabar kai kurie laikraščiai turi ateitininkų ir skautų skyrius, bet dar būtų galima į-vesti skyrių visam jaunimui. Noriu pasiūlyti planą, kaip šie skyriai turėtų būti tvarkomi.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

SKULPTORĖ ONA ŠUMINAITĖ

     "Kultūros baruose” Laima Surgailienė rašo, kad, beskaitydama neseniai išleistą studiją "Iš lietuvių kultūros istorijos”, užtikusi pastraipą, kur sakoma, kad visi medžio drožėjai buvo vyrai. Žinomas vienas atvejis, kai mergina irgi tuo darbu užsiiminėjo. Ta mergaitė buvo našlaitė Ona Vasiliauskaitė, 1930 m. turėjusi 14 metų. Ganydama ji drožinėjo karves, arklius ir kitus gyvulėlius. Jos darbais susidomėjo dailės kūrinių vertintojas P. Galaunė. Jis tapo sužavėtas jos drožiniais.

     Ši moteris buvo neeilinė asmenybė. Didelio dėmesio vertas jos likimas, o taip pat ir savotiška kūryba. Šios dailininkės gyvenimą sunku sujungti į visumą, nes net tris kartus keitėsi jos pavardė. Vaikystėje, pagal patėvį, buvusi Vasiliauskaitė. Studijuodama pasivadino motinos mergautine pavarde — Šuminaite. Ištekėjusi, pagal vyrą — Jurkiene. Ona Šuminaitė-Jurkienė gimė 1916 m. Šuminu km., Utenos apsk. Nors našlaitė ji, kaip rašė P. Galaunė, nebuvo, bet jos vaikystė buvo sunki. Tėvai vertėsi sunkiai, be jos šeimoje dar trys vaikai. Mergaitė anksti pradėjo dirbti. Paaugusi ėmė drožinėti. Labiausiai mėgo drožinėti gyvulėlius, kurie išeidavo nuostabiai gyvi. Sunku patikėti, kad ši niekur nesimokiusi mergaitė taip jautriai pagauna tų gyvulėlių — karvių, arklių, avelių — judesius, santykį ir panašumą. Jie pilni vaikiško nuoširdumo. Mergaitė turėjo svajonę mokytis dailės. Ši svajonė visiškai netikėtai išsipildė. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, pažįstami ją nusiveža į Kauną ir nusiveda pas Antaną Sutkų, garsų režisierių, lietuvių teatro veikėją. A. Sutkus su žmona, būdami bevaikiai, apsiima ją globoti, leisti į mokslą ir rūpintis ja jau visą gyvenimą. Sutkai pirmiausia leidžia ją į Vaikelio Jėzaus draugijos mergaičių amatų mokyklą, kurioje ji išeina pradinį mokyklos kursą. 1933 m. Onutė Šuminaitė į-stoja Kauno meno mokyklon. Baigia bendrąjį skyrių, paskui skulptūros ir keramikos studijas. Geriausiai jai sekasi skulptūra, ir šios srities darbai visada geriausiai vertinami. Studentė gabi, dirba su didžiausiu užsidegimu. Meno mokykla suformuoja jos braižą: tai konstruktyvus, sintetizuotas realizmas.

     Studijos Meno mokykloje — pats laimingiausias laikotarpis jos gyvenime. Baigusi, kaip daug žadanti dailininkė, gauna stipendiją studijuoti skulptūrą Italijoje. Visas svajones sutrukdo karas.

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas—PROF. PETRAS JONIKAS

DATOS RAŠYMAS

     Ne kiekviena tauta vienodu būdu rašo datas. Ir lietuviai, nusižiūrėję į kitus, vieni rašo vienaip, kiti kitaip. Pvz., amerikiečiai pirma rašo mėnesį, paskui dieną ir pagaliau metus. Daugelis kitų tautų pirmiausia rašo dieną, paskui mėnesį ir metus. Mes, lietuviai, datą rašome tokia tvarka: metai, mėnuo, diena. Atrodo, kad šis būdas yra pats logiškiausias, nes pirmiausia rašoma tai, kas pastoviausia — metai, paskui mėnuo ir pagaliau diena. Toliau, žinoma, eitų valanda, minutė, sekundė. Rašydami datą ne žodžiais, o skaičiais, metus ir dienas rašome arabiškais skaitmenimis, o mėnesius paprastai romėniškais, bet dažnai ir mėnesiai rašomi arabiškais skaitmenimis; ypač dabar šis rašymo būdas visur vis labiau įsigali. Tad 1984 metų birželio mėnesio 15 dieną taip rašytume: 1984.VI.15 arba 1984.6.15. Paskutiniu metu Lietuvoje apie datos rašymą daug buvo diskutuota ir pagaliau, pavyzdžiui, mūsų minėtą datą taip nutarta rašyti: 1984.06.15. Vadinas, kai mėnesio ar dienos skaitmuo yra vienaženklis, prieš jį rašomas nulis. 1983 m. Kaune išleistame "Mokomajame lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodyne”, p. 40 dar pridėta tokia pastaba: "Datą rašant arabiškais skaitmenimis, kanceliariniuose raštuose tarp metų, mėnesio ir dienos skaitmenų taško gali nebūti, pvz.: 1981 10 17”. Vadinas, tarp metų, mėnesio ir dienos paliekamas tik vieno skaitmens tarpelis.

     Atrodo, kad jau ir amerikiečiai pastebėjo, jog jų datos rašymas, ypač tarptautiniuose dokumentuose, yra nepatogus. Juk jeigu, pavyzdžiui, užsienio pase bus parašyta, kad to paso savininkas yra gimęs 5.10.1945 (t.y. 1945 m. gegužės 10 d.), tai beveik visose kitose pasaulio šalyse manys, kad jis yra gimęs 1945 m. spalio 5 d. Užtat dabar jau ir amerikiečiai tokiuose dokumentuose atsisako savo datos rašymo būdo. Štai prieš mane guli ant stalo prieš porą metų Amerikoje įsigytas užsienio pasas, kur jo išdavimo data taip parašyta: 05 May 82 (t.y. 1982 m. gegužės 5 d.).

Skaityti daugiau:

ATGARSIAI

PATINKA KELIONĖS APRAŠYMAI

Gerbiamas Tėve,

     Tik ką perskaičiau Jūsų redaguojamame žurnale straipsnį “Skausmuose gimusios tautos krašte (II), rašytą Henriko Staso (autoriaus nepažįstu). Esu sužavėta autoriaus pastabumu ir susidomėjimu aztekų ir meksikiečių istorija ir jų kultūros eiga. Atrodo, kad Jūsų vadovaujama kelionė buvo labai įdomi, ir keliautojai domėjosi daug daugiau kuo, negu tik Acapulco viešbučiais ir paplūdimiais.

     Labai ačiū už tokį įdomų straipsnį. Lauksiu kitos jūsų kelionės.

Bronė Kova

*

Gerbiamieji Tėvai Jėzuitai,

     Jūsų leidžiamas žurnalas labai įdomus. Ačiū. Dar prašytumėm daugiau duoti straipsnių auklėjimo ir moralės klausimais. Norėčiau, kad parašytumėte apie ignoravimą. Pasitaiko net ir labai religingoje šeimoje, kad yra ignoruojamas net labai artimas žmogus. Kai tai tęsiasi ilgesnį laiką, tai tas ignoruojamas asmuo atsiduria labai sunkioje padėtyje. Tai ne tik sužaloja ignoruojamą žmogų, bet ir tas, kuris ignoruoja, kerta šaką, ant kurios sėdi.

Viktorija

Mieloji Viktorija,

     Atrodo, kad čia yra Jūsų šeimos problema, bet panašių problemų pasitaiko ir kitose šeimose. Teisingai Jūs pastebite, kad tai kenkia abiem. Reikia kaip nors vienam ar kitam pradėti kalbėtis ir stengtis išsiaiškinti priežastis.

Skaityti daugiau:

Šypsuliai

     Romoje du jauni kunigėliai, civiliniais drabužiais apsirengę, ėjo pasivaikščioti po miestą. Sutinka jie gražią merginą ir vienas sako:

     —    Ciao, bella! (Labas, gražuole!).

     O ji atsako:

     —    Et cum spiritu tuo!

*

     —    Mano sužieduotinis tvirtina, kad nėra pragaro.

     —    Tegul palaukia, kol susituoksite, tada įsitikins.

*

     —    Mielas kaimyne, mano duktė turėjo nutraukti dainavimo pamokas, nes jūsų šuo nuolat staugdavo.

     —    Nieko aš negaliu padaryti, gerbiamasis, nes jūsų duktė pradėjo pirmoji.

Skaityti daugiau:

Trumpai iš visur

■    Jugoslavijos užsienio reikalų ministerija patvirtino, kad popiežius yra oficialiai pakviestas lankytis jų krašte. Bus sutarta vėliau dėl lankymosi datos.

■    Vakarų Vokietijoje 88-tas katalikų kongresas rengiamas liepos mėn. pradžioje Miunchene. Suvažiavimo tema parinkta pagal nacių pakarto jėzuito kun. Delp šūkį: “Pasitikėti gyvenimu, nes Dievas gyvena su mumis”.

■    Vatikane, Šv. Petro bazilikos aikštėje, Verbų sekmadienį buvo susirinkę 300.000 žmonių dalyvauti popiežiaus Jono Pauliaus II mišiose. Dauguma — jaunimas, kuriam buvo skirtas popiežiaus pamokslas. Netoli altoriaus buvo Nobelio premijos laureatė motina Teresė.

■    Vatikane balandžio 11-15 d. įvyko didysis tarptautinis jaunimo kongresas. Susirinko daugiau kaip 100.000 jaunimo iš Italijos ir apie 30.000 iš kitų kraštų bei kontinentų. Gausios grupės buvo iš Lenkijos, Jugoslavijos ir kitų šalių. Buvo sporto simpoziumas, kur daugelis pasižymėjusių sportininkų svarstė sporto įtaką, ugdant draugiškumą, broliškumą, religines nuotaikas. Kalbėjo ir Tarptautinio olimpinio komiteto pirm. J.A. Samaranch. Šv. Petro aikštėje buvo uždegtas žibintas, simbolizuojąs žmonijos tikėjimą brolybės ir taikos idealais. Sporto estafetė Romos gatvėmis nešė fakelą, įžiebtą prie šv. Petro kapo degančio žibinto liepsna. Stadione Šv. Tėvas aukojo šv. mišias.

■    JAV katalikų vyskupų atstovai balandžio 18 d. buvo pakviesti pietų į prezidentūrą, kur su prez. Reaganu aptarė taikos, nusiginklavimo, Centro Amerikos ir kitus aktualius klausimus.

■    Jonas Paulius II Didįjį Penktadienį procesijoje Romos gatvėse nešė 41/2 pėdų kryžių.

Skaityti daugiau:

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Publius Vergilius Maro. GEORGIKOS. Vertė Alfonsas Nyka-Niliūnas. Dailininkas Romas Viesulas. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas 1984 m. Spaudė M. Morkūno spaustuvė. Kieti viršeliai, 135 psl., didelis formatas, kaina 10 dol.

Elegantiškai išleista ir puikiai iliustruota knyga. Kaina palyginti labai žema. Knygos gale įdėtas labai naudingas aiškinamasis istorinių, geografinių, mitologinių vardų bei kai kurių terminų žodynėlis. Nyka-Niliūnas atliko didelį darbą, iš lotynų kalbos išversdamas šį romėnų poeto Vergilijaus veikalą.

Knygą galima gauti Fondo adresu: Gintautas Vėžys, 7338 S. Sacramento Avė., Chicago, IL 60629.

J. Burkus. TĖVAS GINAS, šių dienų stigmatizuotasis. “Sūduvos” leidinys, 809 Ramble St., Hot Springs, AR 71901. 110 psl., kaina 4 dol.

Skaityti daugiau:

EKSKURSIJA Į AUSTRALIJĄ

     Šių metų pabaigoje, Kalėdų laikotarpiu, Australijos sostinėje Kamberoje yra rengiamos Lietuvių dienos. Ta proga organizuojame ekskursiją. Išskrisime gruodžio 16 d. Pakeliui tris dienas stabtelsime Tahiti saloje, o grįždami tris dienas pailsėsime Havajuose. Grįšime sausio 6 d. Viešbučius užsakėme tik Tahiti ir Havajuose, nes Australijoje daugelis apsistos pas pažįstamus. Kas pažįstamų neturės, parūpinsime kur apsistoti. Iš Australijos mums rašė, kad moteliai dviem asmenims kainuoja 25 dol. parai. Kelionė su viešbučiais kainuos apie 2300 dol.

     Lietuvių dienos tęsis nuo gruodžio 24 iki sausio 1 dienos. Kasdien bus visokių įdomių renginių ir sporto žaidynių: bendros kūčios, gegužinės, meno ir tautodailės parodos, tautinių šokių šventė, dainų šventė, jaunimo talentų vakaras, Naujųjų Metų sutikimas.

     Norintieji vykti į Australiją, jau dabar gali registruotis šiuo adresu: American Travel Service Bureau, 9727 S. Western Ave., Chicago, IL 60643. Tel. (312) 238-9787.

Paskutinis lapas

Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams

160 dol. aukojo Vytautas ir Mara Vygantai.

100 dol. aukojo Rytas ir Aušra Babickai.

Po 7 dol. aukojo: L. Laukienė, D. Šatas, V. Numgaudas, O. Kaselis.

Po 6 dol. aukojo: P. Baltutis, M. Jasiulevičienė.

Po 5 dol. aukojo: L. Kybartienė, V. Grybauskas, J. Mikaila, K. Jakštas.

4 dol. aukojo K. Stravinskas.

Skaityti daugiau: