Spausdinti

 ("Laiškų lietuviams” konkurse premijuotas rašinys)

BIRUTĖ KOŽICIENĖ

     Sėdžiu garų pripildytame kambaryje (semiuosi sveikatos!) tarp rankšluosčiais apvyniotų kūnų ir klausausi. Eina kalba apie temą: "Koks turėtų būti šių laikų kunigas”.

     —    Tik pagalvok, — sako viena, — mūsų Father X pasakojo, kai pas ji ateina du jaunuoliai, pasiryžę susituokti, jis liepia jiems eiti namo, pagyventi kartu keletą metų ir tik tada ateiti tuoktis. Kai aš pasakiau, kad tai nuodėmė, tai jis atsakė, jog skyrybos esanti dar didesnė nuodėmė. O kai aš vėl sakiau, kad iš tokio gyvenimo gali atsirasti ir vaikų, tai jis labai paprastai paaiškino, kad dabar jų lengva išvengti.

     Tarp garų nematyti veidų, bet balsas jau kitas:

     —    Šaltą žiemos rytą vaikai bažnyčioje drebėdami laukė pamaldų pradžios. Father X, kaip paprastai, vėlavosi. Pagaliau atėjęs paliko bažnyčios duris atdaras. Mokiniai ir mokytojai dreba nuo šalčio. Pagaliau vienas mokytojas atsistoja, nueina ir uždaro duris. Viduryje mišių kunigėlis liepia vienam vaikui nueiti ir vėl duris atidaryti. Kai po pamaldų visi puolė kunigėli ne tik dėl šalčio, bet ir dėl "griaunamo autoriteto”, tai buvo toks atsakymas: "Per valandą niekas nesušals, o tyras oras gerai ir mokytojams, ir mokiniams. Be to, aš čia šeimininkas!”

     Nutariu, kad čia kalba mokytoja. Karšta. Reikėtų jau išeiti. Gana sveikatos, bet taip įdomu! Moterėlės parašys man straipsnį "Laiškų lietuviams” konkursui. Atrodo, kad prabyla vėl pirmasis balsas:

     —    Telefonas. Kunigas kviečiamas pas ligonį. Bet tuo metu kunigas pjauna žolę. Kaip buvo su nukirptom "jeans”, taip ir nuvažiavo. Žmonės jo neįsileidžia su Švenčiausiuoju. Nori "tikro kunigo”. Ilgai užtruko, kol jis įrodė, kad yra tikras kunigas.

     Pagalvojau, kad čia kalba kokia nors kunigo šeimininkė.

     Štai restorane pietauja grupelė. "Tėve”, — kreipiasi vienas iš pietaujančių į savo draugą kunigą. "Ššš... Matai, kad aš nekunigiškai apsirengęs. Vadink mane vardu. Nenoriu, kad mane kiti atpažintų ir vargintų visokais reikalais. ..”

     Kai gydytojas kur išeina, palieka savo telefoną, kur jį galima surasti. Argi kunigas neturėtų taip pat daryti? Juk jeigu žmogus miršta ir nori kunigo... "A, suras kitą”, atsakys ne vienas.

     Maža tokių kunigų yra, bet vis dėlto yra. Prisimenu gimnazijos laikus, kai vienas kunigas klasėje pasisakė, jog į kunigus jį patraukusi muzika. Nedrįsome tada paklausti, kodėl jis nestudijavo muzikos, o ėjo į seminariją. Tokio neteisingo kunigo (Dieve, duok jam dangaus karalystę!) nei prieš jį, nei po jo nebuvau sutikusi. Jeigu po jo nebūtų atėjęs idealus kunigas, daug mano klasės draugų ir draugių būtų nusigręžę nuo bažnyčios. Kai po daugelio metų sutikau tą pirmąjį kunigą čia, Amerikoje, išdrįsau pasakyti, koks neteisingas jis buvo. Nustebo. .. "Negi pažymiai buvo taip svarbu?” Nesuprato, kad ne tik apie pažymius buvo kalbama. ..

     Tokių negatyvių kunigų gal yra nedaug. O tuos "pažangiuosius” gal didelė jaunimo dalis dievina, bet man tai nelabai priimtina. Neinu su gyvenimu? Galbūt ir neinu, bet per didelis šių dienų kunigų liberališkumas man kažkaip visai nepriimtinas. Kad aš už tai degsiu pragare, man taip pat nelabai priimtina. ..

     Kokį kunigą aš noriu matyti? Strazdelio tipo? O ne! Tai per didelis kraštutinumas. Juk yra ir aukso vidurys. Kiekvienas kunigas yra žmogus. Bet gal pirma norėčiau matyti kunigą ir tik po to žmogų.

     Kepurė jau gerokai apdėvėta, sutana taip pat. Reikėtų ir bažnyčią dažyti, bet... Yra studenčiokas, kuriam reikia už mokslą užmokėti... Lieka ta pati sutana, ta pati nudėvėta skrybėlė. Į akis dar per daug nesimeta, bus gerai... Pasklido žinia, jog bažnyčią reikia dažyti. Susibūrė parapiečiai — mes išdažysim savaitgaliais!

     Sužinojo kunigas apie našlę, kuriai reikalinga pagalba. Jis ją susiranda. Neklausia, kiek sekmadienių nebuvo bažnyčioje, neklausia, kada buvo išpažinties ar komunijos. Net neklausia, ar ji priklauso jo parapijai. Jai reikalinga pagalba, ir kunigo ranka jai ištiesta.

     Gerai, kad kunigas kartais nupjauna žolę — tai sveikas fizinis darbas. Bet kiekgi laiko užtruktų pakeisti džinsus į kunigiškus rūbus? Ar ne tam yra kunigas, kad galėtum pas jį nueiti, pasikalbėti, pasiguosti? Ar ne tam yra dvasinis pašaukimas, kad būtų galima dvasiškai pasiguosti? Kažkodėl dvasininkija šiandien yra nepaprastai užsiėmusi visokiais "nedvasiniais” reikalais, o neturi laiko savo pašaukimo reikalams. Argi nuostabu, kad jų tiek maža? Kartą vienas senas amerikietis kunigas man priekaištavo, kad daug lietuvių kunigų išbėgo ir paliko Lietuvos žmones. Bandžiau aiškinti, kad komunizmas kunigų neglosto, o jis man atrėžė: "Piemuo negali palikti savo avių!” Pagalvojau, kad gal jis ir teisus, bet vis dėlto to jam nepasakiau. Lengviau yra būti čia ir kritikuoti ten likusius, kurie bando laviruoti ir gyventi... kurie naktimis tuokia ir naktimis krikštija... kurie per pamokslus nebijo paraginti vaikučius eiti į bažnyčią ir priimti pirmąją komuniją.

     Taigi koks turėtų būti kunigas? "Genys margas — gyvenimas dar margesnis”. Kokio kunigo aš norėčiau, kitam toks nepageidautinas. Kas man nepriimtina, kitam būtina. Ar aš galiu norėti kunigo pagal savo modelį? Gyvenu tarp įvairiausių žmonių. Kaip aš galiu piršti "savo” kunigą kitam? O jei ir atsirastų toks kunigas-modelis, tai ar ilgainiui jis neatsibostų?

     Gal tik norėčiau matyti kunigą, kuris kitą suprastų. Ne būtinai jis turi sutikti su mano nuomone, bet kad nepyktų, jeigu aš su jo nuomone nesutikčiau. Norėčiau matyti daugiau kunigų, kurie nekartotų atmintinai išmoktų pamokslų, lyg kokią pasaką, kad per kiekvienas laidotuves "nesodintų gėlelės Sibiro taigose”, o per vestuves nekalbėtų nuolat apie "lietuviškos šeimos išlaikymą”, nors vienas iš susituokiančiųjų visai ne lietuvis. Norėčiau aš matyti kunigą-žmogų, kuris moka paguosti ir padėti, neužsidaro savame kiaute, kai kitam įvyksta nelaimė. Dažnai jau vien aplankymas, vienumos išblaškymas būna pagalba. Kunigai yra pripratę prie vienumos, bet gal nepagalvoja, kad pasauliečiui toji vienuma gali būti labai sunki. Viena mano draugė sakydavo: "Vienuma gimdo milžinus, bet tegul eina į pragarą toji vienuma su savo milžinais. ..”

     Noriu matyti kunigą, kuris pakiltų virš manęs, kuris būtų man "dvasiškas tėvelis”, kuris mažiau rūpintųsi politika ir savimi, o daugiau kitais; kuris būtų tolerantas; kuris, užuot kiršinęs, skelbtų ramybę ir taiką; kuris skelbtų Dievo žodį ne pragaro ugnimi, ne vien žodžiais, bet ypač veiksmais. Taip pat mano norimas matyti kunigas turėtų būti susipratęs, su visais taikoje gyvenąs lietuvis.