Spausdinti

Jurgis Gliauda

     Trisdešimt trečiajame "Draugo” dienraščio romano konkurse premijavus Alės Rūtos romaną "Pirmieji svetur — Išstumtųjų dalia”, šauni, produktyvi rašytoja sugrįžta į romano laureatės poziciją. Tame pat konkurse 1955 metais buvo premijuotas jos stambus romanas "Trumpa diena”. Tasai buitinis romanas buvo belestristinė šviežiena dėl kalbos tarmiškumo, dėl siužeto ir idėjiškumo.

     Literatūriniame išeivijos gyvenime "Draugo” dienraščio romano konkursas jau turi solidžią savo veiklos istoriją. Kaip tiktai šiais metais konkursui sukanka trisdešimt treji metai. Tai visas šimtmečio trečdalis! Susidarė šio konkurso laimėtojų dinastija, kurioje vėl Alė Rūta su literatūrinio maratono laurais.

     Iš tikrųjų Alė Rūta, aštuonių romanų autorė, yra triguba romano konkurso laimėtoja: vienkartiniame "Dirvos” romano konkurse 1962 metais ji buvo laimėjusi premiją už neblėstančio aktualumo romaną "Kelias į kairę”.

     Pirmoji pažintis su knyga diktuojama knygos viršelio. "Pirmieji svetur” sutinka skaitytoją didmiesčio dangoraižių siluetais perspektyvos tolumoje. Iš matymo taško į didmiestį skuba šimtai žmonių pėdsakų. Tai minių antplūdžio pėdsakai! Alegorinis viršelio (ir aplanko) piešinys, kurį nupiešė dailininkė Rasa Arbaitė, sintetizuoja amžiną migracijos ciklą. Šis šiuolaikinis siužetas savas bet kurio ateivio sąmonei. Veržimasis į laisvių kraštą būdingas ir lietuviams. Romano pavadinimo potekstė "Išstumtųjų dalia” graudžiai rodo idėjinę romano prigimtį su didaktine precizija. Sąskambyje su viršelio piešiniu suderinta anotacija knygos aplanke: "Pirmieji svetur” — tai 19-tojo šimtmečio pabaigos ir 20-tojo pradžios lietuvių ateivių Amerikoje iškarpa.

     Premijuotasis romanas yra bemaž enciklopedinė ir fragmentinė ateivio įsikurdinimo golgotos vargų, laimėjimų ir pralaimėjimų kronika. Siužetas apima šešias ilgas vieno ateivio šeimos gyvenimo dekadas. 378 puslapių tomas veda skaitytoją slogiais labirintais, pro kuriuos lietuvis įsispraudė ir užkariavo deramą padėtį Naujajame kontinente. Daug ateivių gyvenimo epizodų pateikta taip detaliai, kaip po mikroskopu. Kai kurie epizodai tik skubiais plunksnos brėžiais nužymėti, ir ilgėlesnis laikotarpis susitalpina keliose eilutėse. Tačiau visas pasakojimas teikia skaitytojui dinamišką, gaivalingą judančio milžino įspūdį. Vaizdų kaita ragina sekti kronikinį siužetą, kuris stato savo kietus reikalavimus: tai kontūrais ir spalvomis bekintąs kaleidoskopas. Daug personažų, daug veidų, daug temų — tai polifonija!

     Prie to pat metodo rašytoja artėjo premijuotoje "Trumpoje dienoje”. Tai našus ir gyvas rašymo-vaizdavimo būdas, leidžiąs autorei sustoti veikėjų būry ir įvelti savo aiškinančią pastabą. Laiku įmestas posakis supažindina skaitytoją su susidariusios padėties ypatybėmis, su personažo nusistatymo baze.

     "Ir vėl dirbo. Taupė, dėjo centą prie cento, kol jo kapitalas bus tikrai nemažas. Juk norėjo viso dvaro!” (psl. 147).

     Autorės pastaba apie personažo norų konkretumą — norėjo dvaro — vaizdžiai nusako personažo prigimtį be platesnių tiradų.

     Visą istorinio romano apimtį suvokti reikalingos laiko koordinatės. Tokias suvokti nesunku, pasirėmus realiomis datomis, kurios arba sutinkamos veikalo tekste, arba gaunamos istorinį įvykį minint. "Pirmieji svetur” yra išplėstoji vieno asmens biografija. Vyriausias personažas ilgai gyveno, turėjo daug giminių ir draugų, nesišalino nuo visuomeninės veiklos. Romanas "Pirmieji svetur” yra ateivio Kazimiero Martišiūno curriculurn vitae.

     Kazimieras Martišiūnas gimė Lietuvoje 1846 metais (psl. 14); būdamas 18-19 metų amžiaus, dalyvavo 1863-jų metų sukilime (psl. 42); apie tą laiką jis paspruko Amerikon (psl. 48). Pakankamai privargęs Bruklyne, geresnio uždarbio sumetimais, jis nukanka į Pensilvaniją (psl. 76). 1866 metais jis jau dirba kasyklose (psl. 87). Jis sunkiai tebedirbo ir 1874 metais (psl. 95). Sukakęs trisdešimt dvejus metus amžiaus — 1878 metais — viengungiškame abuojume jam kilo mintis apie Prancišką, kurios krikštynose jam teko dalyvauti Lietuvoje prieš šešiolika metų! Jis atsikviečia tą jaunutę merginą ir netrukus ją veda. Pasipiršimas Pranciškai sudaro knygoje lyriškiausią sceną.

     1880 metais Martišiūnams gimė duktė Anelė (psl. 136). Apie 1884 metus gimė sūnus Mykolas (psl. 128). 1896 metais Anelė suteikia tėvams rūpesčių, flirtuodama su žydu jaunuoliu (psl. 136'), 1900 metais žmones pasiekė dr. Jono Šliūpo laisvamanybės skelbimas (psl. 132). Tuo laiku protagonistas Kazimieras Martišiūnas jau buvo pasiturįs, 54 metų amžiaus "bažnytinis” veikėjas, daugio sumanymų rėmėjas. 1903 metais jis skaito laikraštį "Darbininkų viltys” (psl. 134). 1911 metais, informuoja autorė, Kazimierui Martišiūnui sukako "siksti faif” (psl. 184). Tuo laiku jo žmonai Pranciškai buvo 49, dukrai Anelei 31, sūnui Mykolui 27 metai amžiaus psl. 212). Iš tos ateivių šeimos jau kilo sekančioji karta!

     Po 1916 m. jam sukanka, pažymima tekste, "over seventy” (psl. 272). 1931 metais — "eidy faif” (psl. 349). 1932 metais sukanka "eidy siks” (psl. 360). Tais metais, kaip biblinis pranašas, kartos įkūrėjas, Kazimieras Martišiūnas mirė.

     Viso veikalo siužeto postūmiai vystėsi šio genealoginio medžio šešėlyje.

     Kazimieras Martišiūnas santykiavo su savo visuomene, tad minimos aukščiau datos labai tiksliai nustato ir vaizduojamąjį periodą, ir asmenišką protagonisto gyvenimą. Ryšyje su periodu iškyla tirštų dažų drobės, kuriose autorė tapo periodą, kuris dar nebuvo beletristikoje paliestas. Čia ir kasyklų periodas, ir sunkaus darbo mokykla, ir vertė, ir moralinių dėsnių instinktyvi samprata, ir humaniškumo pėdsakai, ir žiaurybių slogutis, ir lietuviško kolektyvo užuomazgos. Buičiai ir kasdienybei vaizduoti rašytoja panaudojo plačią panoramą įvykių — biografinio medžio šešėlyje ji sutalpino santuokų ir krikštynų, gimimų ir mirčių, ekonominių problemų istorijas istorijėles. Tai įdomiausios, kitame kur veikale ar bepakartojamos etninės buities vertybės. Tai, aišku, rūpestingų studijų duomenys.

     Dažnas atsigrįžimas į gamtovaizdį nudažomas personažo nuotaikomis. Ir autorė niekad nėra skeptiška savo herojams. Ji jiems palanki.

     Ryškus ir suprantamas yra auksinio veršio kultas, atsispindys varguolių psichėje. Lyriška rimtis ties pakilesnėmis dvasinio išgyvenimo scenomis: besąlyginė motinos meilė, tėvo projektai, lėšų telkimas mokyklai, bažnyčiai.. . Šitie momentai rodyte rodo, kad "ne vien tiktai duona buvo gyvas lietuvis išeivis”. Pasiaukojimo apsisprendimas išlaikė išeiviją, išstumtuosius, tautiškai stiprią ir atsparią per smarkiausią jos nutautinimo siautulį. Išeivijos santykis su aplinka noko per savęs, kaipo asmens, realizavimą. Tai buvo našus nuosavų dvasinių poreikių išsilukštenimas. Kazimierui Martišiūnui ir jo artimiesiems senstant, kyla sekančioji karta ir atneša kitą buitį ir kitų problemų.

     Su olimpiška rimtimi autorė piešia romane buities graviūras, pilkiausios kasdienybės smulkmenas, reikalų reikalėlius, dialogus dialogėlius. Tai tikrai sėkmingas, "donelaitiškas” vaizdavimo metodas: pro buities ir kasdienybės smulkmenas liesti personažų esmę, jų būtį. Turėdama personažų gausą, Alė Rūta randa juose stiprius įgimtos doros principus. Tiktai tokia žmonių kategorija ir tegalėjo padėti kertinius akmenis bendram lietuvių išeivijos rūmui. Gyvos jų šnektos, šlama jų rūbai, žydi jų veidai... Autorė leido jiems visiems eiti optimizmo keliais. Net groteskinė (gal alegorinė?) "keturių vyrų ant vienos kojos” istorija iškelia optimizmą prieš pesimizmą. Taip, vedančioji veikalo mintis: optimizmas!

     Sunkus yra veikalo siužetas, bet šviesus koloritas. Knyga yra švelniai dorinanti. Tokie veikalai priklauso tai rimtai literatūrai, kur su siužetais nėra žaismo, kur problemos, kaip galaktika, amžinos.

     Fabuloje nepaliesti Pirmojo pasaulinio karo laikai ir Nepriklausomos Lietuvos poveikis į išeiviją. Tie momentai sekančios kartos dispozicijoje.

     Laureatė baigė romaną generacijų ciklo formule: "O gyvenimas rieda kaip riedėjęs” (psl. 378).

Alė Rūta. PIRMIEJI SVETUR — IŠSTUMTŲJŲ DALIA. Premijuotas romanas. Dailininkės Rasos Arbaitės viršelis. Lietuviškos knygos klubo leidinys. Čikaga, 1984. Kaina 12 dol. Copyright 1984 by Alė Rūta.