A. TYRUOLIS
RUGSĖJO AŠTUNTOJI
Nepriklausomoj Lietuvoj po Vasario 16 d. šventės Rugsėjo 8 buvo antroji valstybinė šventė. Ji pradėta švęsti 1930 m., kai buvo minima 500 metų nuo Vytauto Didžiojo mirties. Lietuvių tautos atgimimo dainius Maironis savo Lietuvos istorijoje pirmasis Vytautą pavadino Didžiuoju. Tas vardas greit prigijo visoj tautoj. Sukakties proga 1930 m. Vytauto Didžiojo vardu buvo pavadintas Lietuvos universitetas Kaune ir daug kitų įstaigų.
1430 m. rugsėjo 8 d. Vytautas, kaip didysis Lietuvos kunigaikštis, buvo planavęs vainikuotis Lietuvos karaliaus karūna. Bet dėl lenku intrigų ta karūnacija nebeįvyko, ir Vytautas mirė tų pačių metų spalio 27 d. Trakuose, sulaukęs 80 metų amžiaus.
Rugsėjo 8 d. šventės tikslas — priminti tautai, kokios galybės ji buvo pasiekus Vytauto Didžiojo laikais, kai Lietuvos ribos ėjo nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros. Kartu ta šventė turėjo priminti, kad Lietuva buvo pasiryžus eiti savarankišku keliu, laisva nuo visokių ryšių ir unijų su kitomis tautomis ir valstybėmis.
Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios skliautų fragmentas (Vilnius).
Dideli buvo Vytauto Didžiojo darbai lietuvių tautai, ir tas titulas jam tiko ne mažiau, kaip, sakysim, graikų Aleksandrui Didžiajam, kuris Graikijos ribas praplėtė iki tolimosios Azijos, ar kad ir lenkų karaliui Kazimierui Didžiajam, kuris praplatino Lenkijos ribas XIV amžiuje.
Tik Vytauto Didžiojo narsa ir sugebėjimais buvo nugalėtas galingasis kryžiuočių ordinas 1410 m. prie Žalgirio ir Lietuva išgelbėta nuo senųjų prūsų likimo — visiško pavergimo.
Tad nenuostabu, kad jau nuo XVI a. Vytautas Didysis įėjo į grožinę literatūrą kaip pergalingas ir didžiai teisingas valdovas. Poetas Ignacas Kraševskis praėjusio amžiaus vidury parašė "Vytauto kovos” (Witoldowe boję), kuris mūsų aušrininkus ragino dar labiau pamilti Vytautą Didįjį, semiantis stiprybės iš praeities, kaip liepia ir mūsų himno žodžiai.
O didysis mūsų tautos dainius Maironis, didžiai brangindamas Vytautą Didįjį, jo 500 metų mirties sukakties proga parašė veikalą-dramą "Didysis Vytautas-Karalius”, kur kėlė galingojo valdovo žygius ir nuopelnus. Į savo poemą "Jaunoji Lietuva” Maironis yra įdėjęs Vytauto Didžiojo vainikavimo dienai atminti himną, kuris skamba taip:
Pasveikinkm rytą naujosios gadynės!
Jo gandas plačiai nuskambės.
Šiandieną tėvynė didvyriui tėvynės
Uždėjo vainiką garbės.
Nuslinko naktis,
Atgimimo viltis
Teeina po Lietuvą mūsų,
Kur skaisčios sesutės,
Kur vargšės motutės
Nuo Vilniaus lig Kuršo ir Prūsų!
Lietuvos nepriklausomybės priešaušriui Vytautas Didysis buvo svarbus akstinas: jo vardu eita į tautos išsilaisvinimo žygius.
SPALIO DEVINTOJI
1920 m. spalio 9 d. Lenkija sulaužė ką tik pasirašytą Suvalkų sutartį, kuria Vilnius buvo pripažintas Lietuvai. Ta tautinio gedulo diena buvo kasmet švenčiama nepriklausomoj Lietuvoj, turint viltį atgauti istorinę Lietuvos sostinę ir išlaisvinti pavergtą tautos dalį. Tos dienos minėjimu ypač rūpinosi Vilniui vaduoti sąjunga, įsteigta 1925 m. Spalio 9 d., kaip gedulo dieną, visoj Lietuvoj lygiai 12 val. dienos būdavo sustabdomas vienai minutei visas judėjimas ir darbas. Sąjungos paleisti šūkiai buvo: "O Vilniaus neužmiršk, lietuvi” (Maironio) ir "Mes be Vilniaus nenurimsim!” (Petro Vaičiūno). Kone 20 metų Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo atskirti nuo Lietuvos. Kultūriniu, ekonominiu ir politiniu atžvilgiu Lietuvai buvo padarytas labai didelis nuostolis. 1939 m. rudenį Vilnius iš Stalino malonės grįžo Lietuvai, kurią netrukus užėmė rusai.
Netekus Vilniaus, kovingumo dvasia buvo didelė. Užtenka tik pažvelgti į antologiją "Mūsų Vilniaus poezija”, kurią 1932 m. išleido "Sakalo” leidykla Kaune. Dar prieš nepriklausomybės atgavimą mūsų didysis poetas Maironis savo poemoje "Mūsų vargai” ragino:
O Vilniaus neužmiršk, lietuvi!
Čia ne tiktai kad praeitis,
Čia irgi tavo ateitis,
Čia kova vedama už būvį.
O Želigovskiui Vilnių pagrobus, Maironis ragino lietuvį:
Gana lietuviškos kantrybės!
Ginkluota kelkis Lietuva!
Dienelė laukia nelengva,
Bet gelbės dangiškos galybės,
Ir paskutinė bus kova!
Vilniaus neužmiršti, už jį melstis ir kovoti ragino ir kiti poetai, kaip Faustas Kirša, Adomas Jakštas, Kazys Binkis, Augustaitytė-Vaičiūnienė, Balys Sruoga, Bernardas Brazdžionis, o ypač daug eilių Vilniaus tema sukūrė Petras Vaičiūnas. Poetas Kazys Binkis parašė garsų "Geležinio vilko maršą”:
Juodbėriai, galvas aukštyn!
Vilko maršą drožkit kojom!
Likit sesės — mes išjojam,
Mes tejosim lig rytojaus,
O rytoj ugnin!
Daug gerų darbų Vilnių vaduojant atliko Vilniui vaduoti sąjunga, nuo 1928 m. leidusi žurnalą "Mūsų Vilnius”. To žurnalo redakcijoj ir Vilniui vadouti s-gos centro komitete dirbo po 1920 m. iš Vilniaus priverstas pasitraukti žinomas žurnalistas Vincas Uždavinys (1902-1983). Jis buvo gimęs Varėnos apylinkėse, Trakų aps. Baigęs Vilniaus gimnaziją 1925 m., anksti įsijungė į lietuvių spaudos darbą, redagavo "Mūsų Vilnių”. Be spaudos darbo V. Uždavinys nemaža paskaitų skaitė Vilniaus klausimais įvairiose Lietuvos vietovėse. 1936-37 metais lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstybėse Vilniui vaduoti s-gos reikalais. Tuoj po praėjusio karo buvo išvežtas į Sibirą, grįžęs iki mirties gyveno Vilniuje. Paminėtinos jo knygos: "Vilniaus krašto vaizdų albumas” (1:934), "Europa iš automobiliio” (1934), "Lietuvių maldininkų ekskursija į Liurdą” (1934). Po praėjusio karo parašė "Po Vilniaus apylinkes” (1958), "Pirčiupio kaimo tragedija” (1958). Pirčiupyje žuvo daug V. Uždavinio giminaičių.