ALEKSANDRAS KELMIETIS
ANT UOLOS
Uola, ant kurios sėdžiu, nejuda, neprotauja, nejaučia, o aš mažas mažas vabalėlis savo apimtimi spinduliuoju po visą universą, nepaisydamas laiko nė erdvės kategorijų nustatytos tvarkos ir dėsnių. Kokia energija, kokia galia aš tai darau, kad galiu tuos laikus, tas erdves, tas medžiagų ir daiktų mases sutalpinti savo mintyje, susupti, įvynioti, apgaubti savo minties lauke? Ir kas tai per jėga, kieno tai galia, jei ne mano sielos?
Taip, tai siela, tai dvasia, dieviškoji galia, kurios mažas lašelis ir aš esu. Esu laikiname pasaulyje ir laikinoje nežinioje, kad joje, kaip žiemkentis grūdas, pasiruoščiau naujam pasauliui. Kokia begalybė pasaulių prieš mane, visi telpame vienoje amžinybėje. Neskubėk su savo gyvenimu, amžinybėje esame kartu su visais. Garbė Tau, Viešpatie, už gyvenimą!
MALDOJE
Viešpatie, nežinau, kaip kreiptis, mes neturime tikro vardo, kuriuo galėtume į Tave kreiptis, Tavęs nepažeminę. Visa mūsų kalba, kaip besikreiptume, ką besakytume apie Tave, negali būti teisinga, nes Tu mums per didelis suprasti. Mūsų žodžiai pilki, paprasti, tinkami šiai realybei, ir kai mėginame apie Tave kalbėti, neišvengiamai Tu tampi mums daiktu, dėl kurio imame nesutarti, o nesutarimas toks skaudus.
Sudaiktinę Dievą, nebetenkame pagarbos Jo šventam vardui, ir mūsų malda tampa tuščiu žodžių kartojimu. Mūsų maldos ilgos, mes daug prašome, o mažai duodame.
O turėtų būti taip: šiandien sušelpiau vargšą, rytoj aplankysiu ligonį, vakar pavalgydinau našlaičius... Padėk, Viešpatie, badaujantiems duonos kąsniu, jų daug turime; padėk, Viešpatie, skriaudžiamiems, jie neteisingai kenčia. Palaimink tuos, kurie daug kenčia dėl teisybės, dėl laisvės, dėl Tavo švento vardo. Garbė Tau, Viešpatie, už maldą, kuri mus palaiko!
