Spausdinti

ŽMOGAUS IR ARTIMO MEILĖS ŠVENTĖ?

     Daugelis žmonių pastebi, kad mūsų civilizacija pakrypo žmogaus destruktyvine linkme. Kai per du tūkstančius metų liko neįgyvendintas artimo meilės įsakymas, kurį taip aiškiai pabrėžė Kristus, tai neišvengiamai artinasi nukrikščionėjimo era: neapykanta, žmogaus suniekinimas, nusivylimas idealais ir dvasinėmis vertybėmis. Destruktyvi neapykantos aistra giliai įsitvirtino žmogaus prigimtyje, ir ją sutramdyti kaskart darosi sunkiau, nes religinis jausmas silpnėja, o moralė, pamėgusi hedonizmą ir utilitarizmą, tapo spekuliacija.

     Jau XVII amžiuje žymus anglų filosofas Tomas Hobbes yra pastebėjęs, kad žmogus savo prigimtimi yra egoistas, sukūręs savanaudišką interesų sistemą. Žinomas jo posakis — “Homo homini lupus” (žmogus žmogui — vilkas). Ta egoistine interesų sistema žmogus gyvena nuo savo kultūrinio lopšio laikų iki šiai dienai, visai negalvodamas tos sistemos keisti. Sistema, pripažinta natūraline, atitinkanti žmogaus nuodėmingą prigimtį, galėjo būti pakenčiama tol, kol žmogus savo civilizacija nebuvo pralenkęs gamtos. Bet dabar, kai žmogus savo civilizacija gamtą pavergė, pasaulis neišvengiamai atsidūrė krizėje.

     Žmogus tam tikra prasme yra pašauktas nugalėti gamtą ir save patį, kiek jis yra gamtoje, kad galėtų sukurti naują pasaulį ir naują žmogų — laisvą dvasinę būtybę, panašią į Dievą. Jei žmogus nenugalės savo gamtinės (nuodėmingos) prigimties, laikydamasis natūralizmo, tai jis aukščiau gamtos negalės pakilti. Tada jis, kaip tas viščiukas, negalėdamas perplėšti kevalo, yra pasmerktas užtrokšti savo kevale. Tokioje padėtyje atsidūrė šių laikų žmonija.

     Civilizacija, sukurta žmogaus smegenų ir raumenų pastangomis, pareikalavo didelių dvasinių ir fizinių kančių, bet dabar, kada gamta įveikta ir įkinkyta į darbą, žmogaus kančia darosi beprasmė. Užuot mažėjusi, ji auga ir didėja iki savižudybės. Tokia situacija negali būti sveiko proto toleruojama.

     Jeigu žmonija nepasinaudos savo išmintimi ir Kristaus meilės mokslu, tai visi žūsime kančiose su visa savo civilizacija. Ką sakau, tai nėra pranašystė, tai logiška išvada iš susidariusios realybės. Iki šiol žmonija gyveno, kad ir sunkiai, gamtos ir Dievo globojama (jo įsakymų veikiama), o dabar žmogus savo žvėriška prigimtimi mėgina atsistoti ant savo kojų, pasiremdamas neapykanta, pavydu ir egoizmu.

     Nugalėti savo žvėrišką prigimtį žmogus gali tik mylėdamas žmogų, savo artimą ir net savo priešą. Tai žmogaus kelias į dievus. Norėdami išgelbėti save ir pasaulį, turime grįžti prie Kristaus.

     Pažinę Kristaus mokslą, neturėtume nustoti vilties įkurti Dievo karalystę žemėje. Kad ir nepasisekė per 2000 metų krikščionijai įgyvendinti meilės įsakymo, tačiau per tą laiką ji turi sukaupusi be galo daug vertingos medžiagos ir patyrimo, iš kurio galime pasimokyti ir juo pasinaudoti. Čia jokiu būdu nekaltiname Bažnyčios bloga valia, greičiau čia kalta žmogaus prigimtis, neleidžianti pamatyti savo sprendimo pasekmių. Krikščionija, išskyrus pirmuosius tris šimtmečius, nepraktikavo artimo meilės įsakymo, ji pasitenkino tik karitatyvine šalpa. Bet artimo meilė yra daugiau negu tik karitatyvine šalpa. Nebus tos pačios vertės darbas, jeigu aš nusiųsiu vargšams pinigų, maisto ar drabužių, ir jeigu aš stengsiuosi vargšą pažinti, suprasti jo problemas, jeigu jį pasikviesiu prie savo stalo. Kitoks būtų dvasininko darbas ir pavyzdys, jeigu jis nuplautų vargšui kojas jo namuose, negu tik simboliškas kojų pabučiavimas bažnyčioje prie altoriaus Didįjį Ketvirtadienį. Tik simboliais nei pasaulio, nei žmogaus nepakeisi. Krikščioniui reikia išeiti pas žmones ir ten skelbti Dievo žodį. Reikia eiti į vargšų gyvenamus kvartalus su duona ir meile. Kristus stebuklingu būdu pamaitindavo išalkusias minias, bet mums stebuklų daryti nereikia. Kristus buvo vienas, tad negalėjo savo duonos kąsniu pasidalinti su tūkstantine minia, bet mūsų yra daug, užtat mes galime pasidalinti duona su alkanais.

     Kai neapykantos dvasia baigia užgožti visą žmoniją, o modernioji filosofija skelbia, kad pasaulis neturi prasmės egzistuoti, tai ir mes, kurie save laikome krikščionimis, turėtume išeiti iš savo uždarų bažnyčių ir zakristijų į pasaulį su nauja artimo meilės programa. Šia nauja meilės akcija pakeistume savo pažiūrą į žmogų ir pradėtume švęsti žmogaus ir artimo meilės šventę, kuri įneštų naujos šviesos ne tik į krikščioniją, bet ir į visą pasaulį. Kokia įspūdinga būtų eisena, kai iš visų bažnyčių ir namų išeitų minios žmonių su duona ir meile į vargšų gyvenamas gatves ir ten juos pamaitintų bei paguostų!

     Žmogaus ir artimo meilės šventės reikalu esu kreipęsis į popiežių Joną Paulių II laišku, prašydamas tokios šventės reikalą apgalvoti ir paskelbti urbi et orbi. Jaučiu, kad mano vieno prašymo ir argumentų gali nepakakti, todėl būtų gera, kad ir kiti šį reikalą paremtų.

Aleksandras Mauragis

NUSIBODO . . .

Gerbiamasis Redaktoriau,

     Prieš kiek laiko “Šeimos” skyriuje pradėtas pasakoti istorijas iš pradžių su įdomumu perskaitydavau ir nekantriai laukdavau tęsinio kitame žurnalo numeryje. Ilgainiui tos istorijos ėmė nusibosti; o vėliau, gavusi naują numerį, pagalvodavau: “Kas šiandien šiame skyriuje bus aprašinėjama? Raguolį ar kokį kitą tortą bepjaustant ir konjako ar midaus taureles betuštinant, kaip vystysis šios ‘muilo operos’ tęsinys?”

     Pabodo tas istorijas skaityti ir dėl kartais net sunkiai įtikimos, skaitytojui peršamos realybės, dėl nuolatinio pasisvečiavimų ir baliukų fono, kuriame pasakotojai savo gyvenimo išpažintis atlieka arba kitų gyvenimus “kedena”. Atrodo, kad aprašomi veikėjai nieko kito neįstengia nusitverti, tik susėdę iki paryčių “baliavoti”.

     Antra, po mėnesio gavus naują “Laiškų lietuviams” numerį, net ir sunkoka prisiminti, kokią istoriją tie susirinkę svečiai rezgė. Ar buvo baigę gerti kavą, ar jau naktipiečiams ruošėsi.

     Aplamai — lyg ir per saldžios tos nesibaigiančios žmonių gyvenimo istorijos... Linkėtina šiam skyriui tvirtesnio podirvio!

“Šeimos” draugė

ESU DĖKINGAS

Gerbiamas Kunige Redaktoriau,

     Kaip gera, kad išspausdinote seselės O. Mikailaitės straipsnį “Pašaukimai ir pašauktieji” (1984 m. spalio mėn.). Puiku, kad religinės ir tautinės kultūros žurnale duodate progos jaunesniesiems daug dalykų pergalvoti ir savo mintimis pasidalinti su skaitytojais.

     Ypatinga padėka už “Kalbą” ir “Šypsulius”. Saulėleidį gyvenant, sako, svarbu aukščiau laikyti smakrą ir šypsotis.

     Sveikatos ir kantrybės! Jums dėkingas

Vytautas Marijošius

DUOKIT KELIĄ JAUNIMUI!

Mielasis Redaktoriau,

     Labai puiku, kad “Jaunimo” skyriuje leidžiate pasireikšti pačiam jaunimui. Nors tie straipsniukai kartais ir nebūna labai stiprūs, bet niekas to ir nelaukia. Rašydami jie vis tobulės ir kada nors taps ne tik nuolatiniais bendradarbiais, bet gal ir redaktoriais.

Subrendęs jaunuolis