Spausdinti

P. DAUGINTIS, S.J.

     "Kodėl tikėti į Jėzų Kristų?” — klausia netikintis žmogus, ieškąs tiesos ir gėrio, matydamas aplink save tiek krikščionių. Šis klausimas iškyla ir tikinčiajam, kai savo aplinkoje girdi daug abejonių ir priekaištų; taip pat kai jis siekia stipriau tikėti ar aiškiomis mintimis padėti klaidžiojančiam ir besiblaškančiam netikinčiajam. Tad šiame straipsnyje rašysime apie esmeniško tikėjimo į Jėzų Kristų motyvus bei sunkumus. Apie tai kalbėsime, pasinaudodami tikinčių ir netikinčių jaunuolių pasikalbėjimu.

PRIEKAIŠTAI IR LIUDIJIMAI

     AUDRIUS. Jūs, tikintieji krikščionys, priimate kadaise Nazarete gyvenusį žmogų Jėzų kaip Dievo Sūnų. Jūs, krikščionys, sakote, kad tikėti yra didelis dalykas. Bet mums, netikintiems, tas jūsų tikėjimas visai neaiškus ir nepriimtinas.

     PETRAS. Mums jis visiškai priimtinas. Kad Jėzus yra Kristus ir Dievo Sūnus, tikėjo drauge su juo gyvenę apaštalai, girdėję jo žodžius ir matę jo stebuklus. Taip pat tikėjo ir kiti Jėzaus sekėjai bei mokiniai. Jėzų Kristų tikėjo ištisos žmonių kartos ir mūsų tėvai bei proseniai.

     SALĖ. Toks mūsų senelių ir neapsišvietusių žmonių tikėjimas — tai gal dar vienas prietaras, kaip daugelis kitų. Tai yra magiški papročiai ir religinis mitas. Mes, jaunoji išmokyta karta, atsisakome tai daryti ir aklai priimti praėjusių kartų krikščionišką tradiciją.

     JONAS. Ir mes, jauni tikintieji, aklai nepriėmėme katalikiškojo tikėjimo. Augdami krikščioniškoje tradicijoje ir aplinkoje, tėvų namuose, mokykloje, organizacijose, diskusijose ir religijos studijose iš pagrindų pažinome savąjį tikėjimą. Aš ir kiti šio mūsų būrelio tikintieji galime, jei norite, su jumis pasidalinti savo ieškojimais, žiniomis ir religiniais pergyvenimais.

     AUDRIUS. Puiku! Aš ir kiti į mane panašūs netikintieji ieškome, kuo remtis, kuo tikėti ir pasitikėti. Ieškome, ar kartais tai nebūtų Karolis Marksas, Sartre, Freudas, Martin Luther King, Mahatma Gandi, Buda ar Jėzus, jūsų tikimasis Dievo Sūnus.

     GENĖ. Mes, katalikai ir kiti krikščionys, visiškai tikime, kad Jėzus iš Nazareto buvo tikrai įsikūnijęs Dievo Sūnus, Kristus arba žmonijos Išganytojas. Taip tikėjo tada su Jėzumi Palestinoje gyvenusieji ir jo nuostabius darbus mačiusieji apaštalai, mokiniai ir kiti žydai, per Sekmines gavusieji didžiąją tikėjimo dovaną.

     PETRAS. Jie savo tikėjimą perdavė kitiems žmonėms ir kitoms kartoms gyvu žodžiu ir parašytomis Evangelijomis, kuriose ir mes galime skaityti apie Jėzaus dieviškas savybes parodančius dalykus: su nuostabia išmintimi ir autoritetu duotus mokymus ir įsakymus (plg. Kalno pamokslą, Mt 5-8 skyr.), turimą galią atleisti nuodėmes, daryti stebuklus ir tą galią suteikti savo sekėjams apaštalams; taip pat dievišką galią teikti gyvenimą (plg. Jn 10,10, tris mirusių prikėlimus).

     JONAS. Taip pat skaitome apie Jėzaus palaipsninį, labai atsargų savo dieviškumo apreiškimą: kad jis yra viena su Dievu Tėvu (Jn 10,30), kad jis yra Tėve ir Tėvas jame. Jei Jėzus būtų iš karto pasiskelbęs Kristumi, Dievo Sūnumi, tai tik vieną Dievą tikintieji žydai būtų jį tuoj užmušę akmenimis už piktžodžiavimą! Todėl atviriau ir tik mažame būrelyje Jėzus savo dievybę parodė, pripažindamas Simono Petro išpažinimą esant jį gyvojo Dievo Sūnumi, persimainydamas ant kalno, Sinedrijono teisme, o taip pat keletą kartų po savo prisikėlimo iš numirusių.

     PETRAS. Po prisikėlimo iš numirusių apaštalai, kiti mokiniai ir naujai įtikėjusieji jau atvirai galėjo jį vadinti pažadėtuoju dieviškuoju Mesiju (graikiškai Christos — Pateptasis), Dievo Sūnumi, Viešpačiu (graikiškai Kyrios, hebraiškai Adonay, žydų iš pagarbos vartotu vietoj Yahweh).

     AUDRIUS. Bet kas mums iš to Jėzaus dieviškumo? Kokia nauda mums iš religijos? Priešingai, anot Karolio Markso, religija — tai opijus liaudžiai. Religija esanti engiamos būtybės atodūsis. Ji valstybės ir valdančiosios klasės sukurta, kad turėtų moralinę sankciją liaudžiai, o sau pasiteisinimą, Ir Kat. Bažnyčia yra institucija, įvairiose srityse ginanti valdančiosios klasės interesus.

     GENĖ. Galėtume trumpai apsakyti Kaukaze gimusios musulmonės Umn-el-Banine žodžiais. Ji, spalio revoliucijos idėjomis persiėmusi, pasidarė "išsilaisvinusi”, laisva, moderni moteris. Atsivertusi į katalikybę, ji parašė knygą "Aš pasirinkau opijų”. Štai jos žodžiai: "Man buvo keista, kodėl tiek daug žmonių, besižavinčių nuostabiai išmintingu Jėzaus mokslu, neigia jo dieviškumą. Juk jeigu Jėzus nėra Dievas, tai tik apgavikas ar, geriausiu atveju, megalomanas, didžiakalbis. Tai kaip jis galėjo sugalvoti tokį nuostabų dievišką mokslą? Bet ir aš pati taip dariau. Tačiau palengva priėjau prie išvados, kad Jėzus turi būti ir yra Dievo Sūnus... Tada aš pradėjau visą pasaulį matyti Kristaus mokslo šviesoje, taip pat pasitikėti juo ir jo Bažnyčia, nežiūrint kartais kylančių abejonių... Aš pasirinkau opijų — Kristaus religiją!”

     PETRAS. Norėčiau dar pridėti. Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gyvenimo, kančios, mirties ir prisikėlimo nuopelnais mes, nusidėjėliai žmonės, esame sutaikinami su Dievu Tėvu. Tikėjimu ir krikštu atgimę Dievo vaikais, gyvename dievišką, amžiną gyvenimą, O Viešpats Jėzus mylėjo visus žmones, net savo priešus, ir nepagailėjo net savo gyvybės, mirdamas už visus žmones ant paniekos kryžiaus.

     Užtat krikščionys net vargingiausią žmogų laiko aukščiau už visas materialines ir kultūrines vertybes. Iš čia kyla ir krikščionių broliškas solidarumas. Dėl tikinčiųjų žmogiškų silpnybių ir nepalankios aplinkos buvo ir yra daug skriaudų ir išnaudojimų, 0 vis tiek krikščioniškosios kultūros kraštuose tiek praėjusiais šimtmečiais, tiek dabar buvo ir yra daugiau žmogiškumo, negu kitų civilizacijų ar bedieviško komunizmo šalyse.

     Šis Kristų tikinčiųjų žmogaus vertinimas aukščiau už viską ir broliškumo vykdymas yra didelis, nesugriaunamas krikščioniškosios religijos kilnumo ir Jėzaus dieviškumo liudijimas. Tai ir jūs, netikintieji, turite pripažinti.

     SALĖ. Tikrai, tai yra nenuginčijami faktai, Kur tik pasisuki, jau iš elgesio ir darbų junti, kad krikščionims žmogus yra ne bet koks gyvūnas, bet kilni, vertinga būtybė!

MOKSLINIS AIŠKUMAS IR TIKĖJIMO TIKRUMAS

     ANDRIUS. Tai kodėl man ir daugybei kitų žmonių, besistebintiems Evangelijos mokslo ir Jėzaus asmenybės kilnumu, o gal ir dieviškumu, taip sunku įtikėti Jėzų Kristų, Dievo Sūnų?

     PETRAS. Pripažįstu, kad tai nelengva, bet norinčiam galima! Vienas sunkumų yra tas, kad daugelis žmonių, pripratusių prie matematinių ir empirinių mokslų aiškumo, taip pat ir tikėjimo į Kristų klausime reikalauja matematinės evidencijos (pvz., dukart du yra keturi) ar pirminių principų aiškumo (pvz., kad kiekvienas dalykas turi savo priežastį).

     Tačiau čia tokio aiškumo nėra ir negali būti. Kur tik reiškiasi laisva valia, ten tegalimas vien moralinis aiškumas. Juo žmonės paprastai ir vadovaujasi bendruomeniniame gyvenime. Pavyzdžiui, koks nors vaikinas susipažino su simpatiška mergaite. Įsitikino jos grožiu, kilnumu ir ją pamilo. Paskui vedė ir laimingai gyveno. O kiti, susipažinę su puikiomis merginomis, vis abejoja, ar tikrai jie myli jas, ar vedę bus laimingi. Jie nori turėti matematinį, absoliutų tikrumą. Tai tokie paprastai ir lieka viengungiai.

     Moralinį tikrumą taip pat teikia pasitikėjimas kitų asmenų žiniomis bei pergyvenimais, tiek čia esančių (pasitikiu, kad Jonas čia tiesą pasakė), tiek praeityje gyvenusių (iš kronikų žinome, kad Vytautas Didysis vadovavo Žalgirio mūšiui). Tai žmogiškasis ir istorinis tikėjimas.

     Tokį moralinį aiškumą, paremtą istoriniu tikėjimu, gali turėti apie Jėzaus buvimą ir dieviškumą kiekvienas žmogus, kiekvienas studijuojąs ir ieškąs teisybės apie Jėzų Kristų. Kaip jau trumpai rašėme, apaštalai, su Jėzumi gyvenę, jį stebėję ir jo klausę, paliudijo savo tikėjimą Jėzaus dieviškumu savo gyvu ir rašytu žodžiu. Tai yra surašyta keturiose Evangelijose ir kitose Naujojo Testamento knygose. (Plačiau apie tai žiūr. autoriaus straipsnyje "Jėzaus dieviškumas”, Laiškai lietuviams,1984 m. rugsėjo ir lapkričio nr.).

     Tačiau daugumas anų laikų žydų ir mūsų dienų žmonių netiki į Jėzų, Mesiją ir Dievo Sūnų. Mat jie užsispyrę reikalauja absoliutaus tikrumo ir matematinio aiškumo. Tačiau absoliutaus tikrumo laisvu būtybių atvejais negalima turėti nei reikalauti, Užtat, kaip tie viengungiai neapsisprendžia įsimylėti ir vesti, taip ir šie nesiryžta įtikėti Jėzų Kristų, jį pamilti, įsipareigoti ir gyventi dieviškos Jėzaus meilės bendrystėje.

     GENE. Neužtenka vaikinui norėt įsimylėti, jis turi stengtis tą mergaitę mylėti ir būti jos mylimam. Tai dar labiau galioja Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, atžvilgiu. Jo pojūčiais negalima patirti, negalima įsižiūrėti. Be to, jis yra ne tik žmogus, bet ir Dievas. Taigi antgamtinė, transcendentali būtybė, visai kitokios negu žmogus kategorijos esybė. Vien savo jėgomis negali žmogus Jėzaus Kristaus artimai pažinti (plg. Mt 11,27), nei jį tikėti, nei juo pasitikėti, nei jį mylėti.

     Kad ir gudriausias šuniukas niekada nepajėgs suvokti savo šeimininko minčių ir būti jį suprantančiu draugu. Tam tikslui reikėtų jo šunišką prigimtį pakeisti žmogiška. Panašiai ir žmogui, ieškančiam Dievo, reikia pakeisti žmogišką prigimtį dieviška, pakelti ją į dievišką kategoriją, t.y. jo žmogiškoms galioms suteikti antgamtines savybes. Pats Jėzus tai išreiškė Nikodemui, kad reikia atgimti iš vandens ir Šv. Dvasios (Jn 3,3). Dievas tokią pagalbą arba, kaip sakoma, antgamtinę pašvenčiamąją malonę prašančiajam mielai teikia. Tikrai jo ieškantiems Kristus leidžia save pažinti, tikėti, mylėti ir per krikštą atgimti Dievo vaiku, jo broliu, seseria.

     JONAS. Taigi tikėjimas į Jėzų Kristų, tas asmeniškas tikėjimo aktas, yra, Dievo malonei veikiant, laisvas ir visiškas priėmimas Jėzaus, Dievo Sūnaus, ir jo mokslo, pirma savo protu pažinus tikėtinumą Jėzaus istoriškumu ir dieviškumu. Tai yra pasitikėjimas jo dievišku gerumu, atlaidumu bei meile, atsidavimas jam — savo gerajam Išganytojui ir Viešpačiui (plg. New Catholic Dictionary,New York 1967, McGraw- Hill Book Company, vol. 5, p. 801-802).

ŽMOGIŠKASIS IR ANTGAMTINIS TIKĖJIMAS

     SALĖ, Bet ar tikėjimas nėra vien religinis jausmas, meilės padiktuotas susižavėjusiai valiai, protui pristačius Jėzaus asmenybės ir mokslo kilnumą? Ar nėra panašu į pasitikėjimą įsimylėjusio vyro, kuriam meilė diktuoja vesti tą merginą?

     PETRAS. Yra šiek tiek panašumo. Stebėjimasis Kristaus mokslu, žavėjimasis šviesia Jėzaus asmenybe, be abejo, veikia. Tačiau tikėjimas yra ir proto aktas.Mat žmogus pirma savo protu pažįsta tikėtinumo Jėzaus dieviškumu objektyvius motyvus, t.y. Jėzaus nuostabius darbus, stebuklus, mokslą, dieviškas savybes. Juos dar aiškiau įžvelgia, veikiant Dievo malonei. Tos pačios malonės veikiama valia, susižavėjusi dieviškai nuostabiu Jėzaus mokslu, gerumu, galia ir asmenybe, patraukliai visa tai pateikia protui. Ir taip žmogus apsisprendžia tikėti Jėzų Kristų, Dievo Sūnų. Tad tikėjimas į Jėzų Kristų yra ir laisvas žmogaus veiksmas.Tačiau jis dėl Dievo malonės veikimo ir antgamtinio pobūdžio yra antgamtinis tikėjimo aktas.

     Antgamtinio tikėjimo tikrumas yra net didesnis už žmogiškąjį tikėjimą(sakykim, vaikinui mergaitės rodoma meilė, ištikimybė), kuriuo remiasi moralinis aiškumas (pvz., jog verta vesti tą merginą). Mat antgamtinis tikėjimas remiasi Dievo autoritetu, o Dievas negali nei klysti, nei kitų klaidinti ar apvilti.

     Tačiau matematinė ar metafizinė evidencija, kuri remiasi moksliniu tikrumu, gali kartais turėti daugiau neabejojimo elementų. Mat mokslinis tikrumas kyla iš paties proto vidujinio aiškumo įžvelgimo (kiti ar pats savo pojūčiais patyrė dalyką taip esant; kas yra, turi turėti savo buvimo priežastį). Protui kartais gali kilti abejonių tikėjimo dalykais ir tiesomis, kurių negali peržvelgti. Tačiau kol žmogus stipriai laikosi tikėjimo, pasitikėdamas visažinančiu, visagaliu Dievu, tol tikėjimo dalykai ir tiesos jam yra aiškios, protingos, patikimos ir palaimingos (plg. "Tikėjimas”, Liet. enciklopedija, XXXI, p. I72-I73)-

ĮSITIKINTI, TIKĖTI IR ĮSIMYLĖTI

     AUDRIUS. Tad ką jūs, tikintieji, patartumėte mums, ieškantiems tiesos, daryti, kad ir mes tikėtume Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, ir galėtume, kaip ir jūs, patenkinti džiaugsmingai gyventi?

     GENĖ. Beveik panašiai patartume, kaip ir vaikinui, įsimylėjusiam simpatišką gražią mergaitę — ne tik norėti, bet iš tikro labiau ją pažinti, pamilti, laimėti jos meilę, prašyti jos rankos ir ją vesti. Taip ir jums reikėtų stengtis labiau pažinti Jėzų, savo protu įsitikinti jo dieviškumo priimtinumu ir tikėtinumu. Reikėtų stebėtis jo nuostabiu mokslu, gėrėtis jo dieviškai kilnia asmenybe ir vis bandyti su juo bendrauti, į jį kreipiantis, prašant jo pagalbos, reiškiant jam savo meilę. Jėzus tikrai jums padės nugalėti visas kliūtis, gręžtis nuo savo gyvenimo blogybių ir suteiks antgamtinio tikėjimo ir savo meilės dovaną.

     JONAS. Mane, kaip ir daugelį kitų, stebina Evangelijose skaitomas Kristaus mokslas. Jis toks nuostabus, išmintingas, dar ir mūsų laikais niekieno nepralenktas ir nepralenkiamas. Evangelijose nuo pirmo iki paskutinio puslapio alsuoja gyvas apaštalų įsitikinimas, kad Jėzus iš Nazareto yra Dievo Sūnus, kad jame Dievas apreiškia patį save ir išgano visus žmones. Čia jie prisistato kaip asmeniški Jėzaus Kristaus liudytojai iš jo girdėto mokslo ir pažadų, matytų įvykių, darbų, stebuklų, jo kančios, mirties ir prisikėlimo. Visi dvylika vienas po kito mirė nukankinti, nes nesutiko tylėti apie tai...

     GENĖ. Mane žavi Jėzus Kristus — Naujosios sandoros (New Covenant, Alliance) su žmogumi kūrėjas. Jis — tai Dievo Sūnus, kuris nori visiškai save atiduoti, išsemti save iš meilės iki pat dugno. Tai Dievas, kuris yra gyvybės šaltinis, mano Kūrėjas ir Viešpats, o tačiau šaukia mane į laisvę, bendradarbiavimą ir Dievo vaikų didybę. Jam, Dievo Sūnui, ir menkiausias žmogus, ir nusidėjėlis, ir jo veiksmai nėra indiferentiški.

     Jis dalijasi viskuo, net savo dievybe, su žmogumi, nieko nepaimdamas ir nereikalaudamas vien sau. Jis gyvena, kaip ir aš, džiaugsmais ir baimėmis, atsiveria mano meilei ir gėrisi ja. Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, išpildo giliausius mano tiesos, gėrio ir grožio siekius. Jis atsiliepia į mano amžinos draugystės, meilės ir gyvenimo troškimą. Jis tai pildo ir išpildys!

     PETRAS. Nesugebu žodžiais išreikšti Jėzaus Kristaus artumo, kai meldžiuosi vienas, kai gražiose pamaldose draug su kitais tikinčiaisiais dalyvauju Eucharistijoje, kai dalinamės savo džiaugsmais ir rūpesčiais, kai drauge visi reiškiame padėką bei garbinimą maldomis, giesmėmis, kulto veiksmais. Taip pat kai jungiamės šventojoje Komunijoje su Kristaus Kūnu ir Krauju, su jo dievyste ir žmogyste. Mane jis tada tartum maitina, stiprina, teikia paguodą ir savo meilę bei drąsą gyventi Dievo vaikų gyvenimu. Mes drauge su juo, Vyriausiuoju Kunigu, atsidėkodami savo Kūrėjui, aukojame begalinės vertės garbinimo, padėkos, atsiprašymo ir maldavimo auką. Jis mane stiprina ir drąsina dirbti, aukotis, kentėti, melstis ir veikti drauge su juo, kad įsigalėtų mano ir kitų artimųjų širdyje Dievo karalystė — tiesos, teisingumo, meilės, taikos ir šventumo karalystė. Taip mes, tikintieji, jaučiame didelę ir gražią savo gyvenimo prasmę: pažinti ir tikėti Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, mylėti ir būti mylimam didžiulėje Kristaus brolių ir sesių bendrijoje, drauge gyvenant ir veikiant mylinčio Dievo Tėvo vaikų šeimoje.

     AUDRIUS. Jūsų gyvo tikėjimo, jūsų meilės ir maldų remiami, aš manau, kad ir kiti mano draugai stengsis ne tiek ieškoti, kiek artimai pažinti Jėzaus didingumą ir įtikėti jį — Dievo Sūnų, mūsų Išganytoją ir Viešpatį.