Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
KANKLIŲ MEISTRAI
Už Svėdasų ir Daujočių yra Savičiūnų kaimas, kuriame gimė kanklių meistras Juozas Lašas. Labai seniai mokytojas Puras nusipirko atviruką, kuriame buvo kanklės. Atviruką pamatė Juozas Lašas ir iš šio paveiksliuko pradėjo drožti kankles. Svėdasuose kūrėsi kanklių orkestrėlis, kuriam J. Lašas iš eglės išskobė kankles. Tai buvo pirmosios jo kanklės. Vėliau kanklėmis jis aprūpino daug ansamblių: Vilniuje — "Poringę”, Kaune — "Nemuną”, ansamblius Svėdasuose, Utenoje, Šiauliuose. Jo kanklės pasiekė net tolimą Kanadą. Per pusšimtį metų išskobė 200 kanklių. Į tą paveikslėlį visam gyvenimui pasinėrė. Sakosi, kad per tiek metų apie kankles daug sužinojęs ir rodosi jam, kad girdi visų savo padirbtų kanklių skambėjimą. Sako, kad aukštaičiai kanklėmis skambindavo tik namie, patys sau. Kanklėmis skambinant šokių muziką, šokdavo basi ar su minkštais batais, nes, trepsint kietais apavais, kanklių balso nesigirdi.
Vilniaus universiteto kiemas, pavadintas universiteto auklėtinio Simono Daukanto vardu. J. Polio nuotr.
Kitam Lietuvos krašte, netoli Prienų, gyvena kitas meistras — Kajetonas Naudžius, meistras vienuolikastygių kanklių. Jo kanklėmis jau aštuonios dešimtys metų skambina Skriaudžių miestelio vyrai ir moterys. Jo galva nuo mažumės kanklėm pramušta buvo. Buvo kilęs iš Katilių kaimo, kuriame muzikantai ir kanklių meistrai gyveno. Dirbti kankles išmoko iš kanklių meistro skriaudiškio Juozo Banionio ir Kolbušausko. Jo kanklės skamba kiek kitaip negu J. Lašo.
Niekas geriau kanklių muzikos neišmano kaip Antanas Degutis. Jis yra seniausias Lietuvos kanklių meistras — 91 metų. Po Pirmojo pasaulinio karo pradėjo vadovauti kanklių ansambliui. Kartais pats sudėdavo žodžius ir gaidas. Visą Lietuvą su kanklių ansambliu išvažinėjęs. Skambindavo Lietuvos radiofone ir dalyvavo pirmose dviejose dainų šventėse.
Šiandien kanklėmis daugiausia skambina moterys. Senovėje kanklėmis skambindavo ir vyrai. Buvęs garsus žemaičių kanklininkas telšiškis Petras Zoris. Jis skambinęs dešimtstygėmis 250 metų senumo kanklėmis. Žemaičių kanklininkas savo muzika daug žmonių linksmino. 1934 m. numirė, būdamas dideliam skurde. Jo kanklės rado prieglobstį Telšių kraštotyros muziejuje. ("Tiesa”)
DVIRAČIŲ MUZIEJUS
Tik ką praeitą vasarą Šiauliuose atidarytas dviračių muziejus. Šį muziejų įkūrė "Vairo” dviračių ir variklių gamykla. Muziejuje dviračiai išdėstyti net per tris pastato aukštus. Muziejuje pavaizduota dviračių istorija ir jų gamyba. Muziejuje surinkti reti dviračiai. Kitų padarytos tikslios kopijos. Įdomus medinis dviratis, kuris pavadintas "bėgiojamoji mašina”. Žmogus, ant jo sėdėdamas, pasispirdavo kojomis ir taip važiuodavo. Dviratis "voras”, ant kurio užlipti reikia kopėtėlių; priekinio rato skersmuo daugiau kaip pusantro metro, o užpakalinio — tik trisdešimt centimetrų. Juo važiuoti buvo pavojinga — jei po priekiniu ratu, ant kurio sėdi dviratininkas, patenka nors mažas daiktelis, važiuotojas tuoj verčiasi kūliais. Muziejuje yra įdomus radinys — namų darbo dviratis. Jį apie 1910 m. pasigamino nagingas Pakruojo rajono, Lygumų apylinkės kalvis Kazys Šuopas. Čia yra taip pat ir šiauliečio V. Tautvaišo rankinis dviratis. Artimiausiu laiku yra ruošiama savadarbių dviračių paroda.
Svarbiausia dviračio dalis — ratas žmonijai žinoma jau 6000 metų. ("Tiesa”)
RETA PROFESIJA — RĖŽĖJAS
Lietuvos miškuose dirba apie 300 rėžėjų. Rėžėją galima būtų palyginti su bite darbštuole. Iš poros rėžių medyje gaunama 20 gramų sakų. Surinkti per dieną reikia 40 kilogramų. Taip ir eina žmogus su rėžtuvu nuo pušies prie pušies — nuo saulėtekio iki saulės laidos. Per gegužės - rugsėjo mėnesius reikia paruošti vienam rėžėjui daugiau kaip keturis tūkstančius kilogramų sakų. Geras rėžėjas per sezoną paruošia 10-11 tūkstančių kilogramų sakų. Per dieną rėžėjui tenka nuo medžio prie medžio nueiti apie 20 kilometrų, įrėžti 2000 rėžių. Kiekvienas rėžis ant atskiro medžio. Miškuose milijonai piltuvėlių, į kuriuos iš rėžių teka sakai. Gryni sakai nedideliais kiekiais naudojami litografinio rašalo ir tipografinių dažų gamybai, o taip pat medicinoje kai kuriems tepalams bei pleistrui. Daugiausia sakai naudojami gaminti kanifolijai ir terpentinui.
Sakinamos tik tos pušys, kurios už dešimties metų bus nukirstos. Rėžti griovelį ant pušies mokoma mėnesį. Darbas yra nelengvas, ir po pirmųjų pamokų rėžėjas, norėdamas pasisveikinti, negali ištiesti rankos. Rėžėjais kasmet bando tapti apie 20 žmonių, bet dirbti pasilieka tik keli. Gero rėžėjo grioveliai tiesūs, gražūs ir sudaro 90 laipsnių kampą; neįpratusio — rėželiai nukreivoti, kampas tarp rėžių blogas. Lietuviai sako, kad meistrą iš rėžio pažinsi.
("Mūsų girios”)
GRYBAUTOJAI
Didysis grybavimo sezonas prasideda rudenį-. Savaitgaliais daug žmonių skuba į savo pamėgtus miškus. Miškininkai sako, kad dienomis, kai gerai auga grybai, į Varėnos miškus tiek priguža žmonių, kad juose judėjimas būna maždaug toks, kaip ir Vilniaus gatvėse. Miške mašina prie mašinos, grybautojas prie grybautojo. Miškas yra geras ir ištikimas žmogaus draugas, todėl ir žmogus turi atsakyti tuo pačiu. Mišku ne tik naudotis, bet reikia jį globoti ir rūpintis juo. Miške auga šimtametės eglės, galingi ąžuolai, bet pats miškas yra labai trapus ir jautrus. Jam padarytos žaizdos gyja labai lėtai arba visiškai neužgyja. Pasitaiko nedrausmingų grybautojų, miško tvarkos pažeidėjų, paprasčiausiai nedorų žmonių. Jie nežinomus grybus paspiria ir sumindo, nežinodami, kad kai kurie grybai yra įrašyti į Lietuvos "raudonąją knygą”. Šiandien nykstantys grybai yra saugotini: juodasis piengrybis, auksaviršė ūmėdė, šlakuotasis kazlėkas, raudonkepuris baravykas, didysis kukurdvelkis ir kt. ("Tiesa”)
ARKLIAI LIETUVOJE
Arklio gimtine laikoma Šiaurės Amerika. Prieš daugelį milijonų metų Arkties vandenyną (Čiukčių jūrą) su Ramiuoju vandenynu jungiančio dabartinio Beringo sąsiaurio vietoje, nusekus vandeniui, susidarydavo sausuma. Šiuo tiltu iš Šiaurės Amerikos arklių protėviai migravo į Aziją, po to į Europą ir Afriką.
Tiksliai nenustatyta, kada arklys atsirado Lietuvoje. Tačiau yra žinoma, kad prijaukintus arklius žmonės jau laikė priešistorinais laikais. Lietuvių, kaip ir kitų baltų, mene rasta arklio atvaizdų iš neolito, žalvario bei geležies amžių. Apie arklio praeitį žinoma iš pilkalnių bei kapinynų. Paprotys laidoti raitelį su ištikimuoju žirgu Lietuvoje žinomas jau nuo pirmųjų amžių.
Archeologai, tyrinėdami Lietuvos pilkalnius ir kapinynus, atrado, kad kartu su žmogumi vienoje duobėje palaidotas žirgas arba ritualinės pavienės jo kūno dalys (galva, kojos). Atrasta vien tik žirgų kapų. Jų rasta Veršvuose (Kaune), Nemuno dešiniajame krante, slėnyje į pietryčius nuo piliakalnio, Graužiuose (Kėdainių raj.), dešiniame Nevėžio krante, į upės slėnį nusileidžiančiame kalvos šlaite, Nendriniuose (Kapsuko raj.), Šešupės dešiniajame krante, kalvoje slėnio pakraštyje.
Žinomas Lietuvos arklininkystės specialistas V. Barauskas vadovėlyje "Arklininkystė” rašo: "Yra žinoma, kad Lietuvos kariuomenė senovėje buvo sudaryta išimtinai iš raitelių. Ilgą laiką arkliai buvo naudojami tik jojimui, o įvairūs žemės dirbimo ir transporto darbai buvo atliekami jaučiais. Lietuvoje arklius imta naudoti darbui IX -X šimtmečiais. Vėliau arkliai, būdami judresni, greitesni už jaučius, pradėti naudoti kaip traukiamoji jėga žemės ūkyje”.
Simonas Daukantas šitaip apibūdino senovės lietuvio ir arklio santykį: "Nesgi senovėje tebuvo garsus jaunikaitis, kuris gražesnį žirgą turėjo. Todėl kiekvienas pirmiausia būtų viso lobio išsižadėjęs, nekaip savo žirgą ligi gyvos galvos kitam atidavęs. Nesgi šiandien yra sakoma į susirūpinusį žmogų: 'Ko nuliūdęs? Ar ne žirgą pardavęs? Arba — nuliūdo, it žirgo nustojęs; arba — džiaugias, ar ne žirgą gavęs’
("Tiesa”)
TOJE PAČIOJE PARDUOTUVĖJE DAUG EILIŲ
Utenoje maisto aptarnavimo parduotuvė "Saulėtekis” erdvi, tačiau pardavėjų darbas taip sutvarkytas, tarytum galvojant, kaip daugiau iš pirkėjo atimti laiko. Kokį daiktą bepirksi — vis nauja eilė. Ateiti į krautuvę labai arti, bet kai parduotuvėje tenka pastovėti daug eilių, kojos ima linkti. Pervaryti pirkėją per 3-4 eiles išsigudrino beveik visos Utenos maisto dalykų parduotuvės. ("Tiesa”)
SAUJA ŠEN, SAUJA TEN
"Tiesoje” rašoma, kad Bukonių tarybiniame ūkyje galima matyti juostą grūdų ant plento nuo Mimainių gamybinio centro iki sandėlio. Atsekti, kas taip daro, nelengva. Manoma, kad daug grūdų nubyra, važiuojant dideliu greičiu. Niekuo neuždengtus grūdus nešioja oro srovės. Iki grūdų sandėlio kelias labai duobėtas. Šoktelėjo kartą mašina — nubyrėjo sauja, šoktelėjo kitą — vėl sauja.
RADAU GRŪDŲ LOBĮ ...
"Tiesai” Stasys Ašmontas rašo: "Jau šešti metai stebiu Lietuvos kelius, kuriais vežamas derlius. Kvadratiniame kelių ir kelkraščių metre suskaičiavau nuo 35 iki 360 mūsų brangiausio turto — grūdų. O kartais jų būna — nors sauja semk”.
GRŪDŲ LIETUS
Lenkdamas javų pakrautą sunkvežimį, patenki tarsi po grūdų lietumi. Skaudu, kad iš taip nelengvai išaugintų grūdų nusėjami keliai. Tokius vairuotojus ūkių vadovai turėtų nubausti. ("Tiesa”)
DUONOS KVAPAS IR SKONIS
Duona gali būti saldi ir karti, minkšta ir rupi, žiūrint, kaip moki ją vertinti, kaip gerbi triūsą, kuris įdedamas ją auginant. Kas yra gardesnio už šviežios duonos kvapą? Kvapą javo, kai jis šiugždėdamas auksine srove byra į mašinos kėbulą, kvapą miltų, užpildančių maišus, kvapą berūgstančios tešlos ir tik ką iš krosnies ištraukto paskrudusio kepalo? Duona įkūnija savyje tūkstančio žmonių triūsą. Ar bereikia kalbėti apie tai, kad ji yra labiausiai brangintina ir saugotina?
Skaudu, kai iš taip nelengvai išaugintų grūdų iškepta duonelė blogai saugoma, švaistoma. Ukmergės rajone, Skripeliškiy kaimo parduotuvėje užtikta nemažai supelijusios duonos. Parduotuvėje, esančioje Ukmergėje, Vilniaus gatvėje, kieme suliepsnojo laužas. Čia kartu su šiukšlėmis buvo deginami duonos kepaliukai. Keletas jų dar ilgai voliojosi kieme. Be abejo, kepaliukai jau netiko valgymui, tačiau juos buvo galima atiduoti gyvuliams šerti, lesinti paukščiams. Duona, paleista dūmais, tai ne tik materialinis, bet dar didesnis moralinis nuostolis. Degančią duoną matė vaikai ir anūkai. Daugelis jų iš savo senelių ir tėvų lūpų yra girdėję, jog reikia saugoti ir gerbti duonelę. Išeitų, kad kalbama viena, o daroma kita. ("Tiesa”)
LIETUVOS KELIAI
"Tiesa” rašo, kad po pertvarkymo atiduotas naudoti kelias Kvėdarna - Rietavas. Pagal automobilių kelių tinklo tankumą, Lietuva dabar užima vieną pirmųjų vietų Tarybų Sąjungoje. Modernūs keliai gerokai sutrumpino atstumą ir pagerino susisiekimą tarp Vilniaus ir Ukmergės, Kauno ir Druskininkų, Ukmergės ir Molėtų bei kitų Lietuvos miestų.
PAPROČIAI
"Tiesoje” rašoma, kad gerą daržovę auginant, reikia įdėti nemaža triūso, o piktžolė pati auga. Taip yra ir su papročiais. Niekaip negalima suprasti, iš kur atsirado toks keistas paprotys: vos vyras sužino, kad jo žmona ligoninėje pagimdė sūnų ar dukrą, tai būtinai turi prisigerti. Ne vienas į šį keistą įpratimą žiūri atlaidžiai. Atseit — džiaugsmą laisto.
Laisto ir skausmą. Be alkoholinių gėrimų ne visada išsiverčiama ir per laidotuves. Geria susirinkę žmonės be jokios sąžinės ir gėdos. Prieš kelerius metus kaime laidotuvėms buvo nupirkta 80 butelių degtinės ir alaus. Žmonės gėrė taip, kad kai kurie jau dainuoti norėjo. Kai iš kapinių sugrįžo į namus, tai prie buteliais nustatyto stalo sėdėjo net iki pusiaunakčio.
Geria ir daugumas visai nusigeria. Jaunimas ir vaikai rodo savo "vyriškumą”. Išgerti progų atsiranda visokių — kaimynas naujus baldus nusipirko, naują butą gavo, atėjo paskyrimas naujai mašinai pirkti...
DAUG SKENDUOLIŲ
Liepos mėnesį Lietuvoje nuskendo 41 žmogus. Dažna nelaimių vandenyje priežastimi buvo besaikis svaigalų vartojimas. Neblaivūs skendo pensininkai ir jaunuoliai, vyrai ir moterys, net paaugliai. Artėjant vasarai, buvo imtasi atitinkamų priemonių žmonių saugumui, tačiau nelaimingų atsitikimų vis dar nesumažėjo. ("Tiesa”)
ĮSPŪDŽIAI
Šiemet vasaros metu Jungtinėse Amerikos Valstybėse lankėsi grupė Lietuvos turistų. Joje buvo ir Lietuvos valstybinio dailės instituto rektorius Vincentas Gečas. Čia jo įspūdžiai: "Bendrauti daugiausia teko su pokario lietuvių emigrantais ir jų inteligentija. Prireikė ir padiskutuoti. Mat, pripažindami mūsų kultūros laimėjimus, mano pašnekovai užsispyrę nenorėjo matyti ekonominių Tarybų Lietuvos pasiekimų. Tuo tarpu informacijos jie turi, nes skaito mūsų spaudą, knygas. Deja, išvadas daro tendencingas, tarsi veidrodyje mato atvirkščią vaizdą, suabsoliutina trūkumus, "nepastebi” privalumų.
Pokario ateiviai, kaip man pasirodė, per daug užsisklendę nacionaliniuose sentimentaliuose "lietuvybės” rėmuose. Teko lankytis vadinamajame Alkos kultūros centre. Jame yra didelė biblioteka, kurioje sukaupti leidiniai ir iš Tarybų Lietuvos — periodinė spauda ("Literatūra ir menas”, "Kultūros barai”, "Pergalė”, "Gimtasis kraštas” ir net "Komunistas”). "Lietuviškoji tarybinė enciklopedija” labai vertinama. Ši biblioteka tvarkoma visuomeniniais pagrindais. Greta bibliotekos yra muziejus, taip pat archyvas. Muziejuje buvo įdomu pamatyti didelę P. Kalpoko drobę "Napoleonas Vilniuje”, A. Smetonos "Vilniaus universiteto įkūrimą”, taip pat V. Virgirdos, A. Galdiko darbus. Tačiau greta galima išvysti ir meniškai silpnų kūrinių. Jie tikriausiai parodoje atsirado dėl savo sentimentalaus lietuviškumo arba tiesiog reakcingos tematikos. Netoli muziejaus pastatyta vadinamoji Mindaugo pilis — nedidelė Vakarų Europos pilių kopija. Čia sukaupti įvairūs religinės tematikos kūriniai (mozaika, vitražai, skulptūra). Įvairus šių kūrinių meninis lygis — jį apibūdinčiau, kaip vidutinių dailininkų vidutinius darbus.
Deja, jokiame kitame muziejuje lietuvių kūrinių nemačiau. Tai dar kartą patvirtina mintį, kad sunku menininkui be savo krašto, be tėvynės. Pokario metais iš Lietuvos emigravo daug talentingų menininkų. Bendraudamas su ten esančiais menininkais, nuolat jaučiau, jog ne vienas svajoja, kad jo kūriniai patektų į Lietuvą, išliktų tėvų žemėje. Amerikoje išlikti jiems nedaug vilčių”. ("Literatūra ir menas”)