Spausdinti

 (Jaunimo konkurse premijuotas rašinys)

Milda Palubinskaitė

     Svarstydami klausimą, kodėl jaunimas nutolsta nuo religijos, jau pasisakome, jog mes esame įsitikinę, kad tokia padėtis yra. Bet taip galvodami, kartais galime ir suklysti. Vis dėlto, remdamiesi jaunimo atsakymais į stovyklose pateiktas anketas, pastebime, kad išorinės tikėjimo išreiškimo formos yra nusilpusios lietuvių jaunimo tarpe. Čia turiu mintyje mišių lankymą,

Milda Palubinskaitė.

dvasinio luomo pasirinkimą ir pan. Yra įvairių šio nusilpimo priežasčių: aplinka, apatija, dvasios vadovų trūkumas.

     Gyvenimas yra komplikuotas ir neramus. Mus supa kultūra, serganti degeneracijos liga. Stengiamės įprasminti egzistenciją, kurioje buržuazinių klasių gimnazistinio amžiaus vaikai sąlygų yra priversti daryti rimtus sprendimus apie svaigalų vartojimą ir priešvedybinių lytinių santykių moralumą. Praėjusių kartų žmonės rasdavo paguodos Katalikų Bažnyčios ramume ir pastovume, o dabar Bažnyčios mokymas yra pasidaręs labai neaiškus. Dabartiniuose pamoksluose dažnai kalbama apie abortą ir branduolinius ginklus, o ne apie Dievo meilę ir gailestingumą. Lankantieji mišias neranda emocinio pasitenkinimo.

     Nerasdami emocinio poilsio mišiose, žmonės nesistengia jų įprasminti, neina į mišias, bet tą valandėlę sunaudoja laisvalaikiui. Šiais laikais tokia reakcija yra tipiška. Jaunuoliai yra pasidarę sensualinių reikalų vergais. Kas nemalonu, yra ignoruojama, o ne pakeičiama. Apatija yra jaunimo nuo religijos nutolimo didžiausia priežastis. Tie, kurie nesupranta religijos vaidmens civilizuotame gyvenime, nesistengia atrasti religijos prasmės ar Dievo tiesos. Žymiai lengviau ignoruoti mišias ir maldą. O tie jaunuoliai, kurie yra tikintys, nejaučia pareigos apaštalauti, padėti šeimai, draugams, bendruomenei. Esame pripratę nekritikuoti skirtingų pažiūrų ir tikėjimų. Manoma, kad kritikuoti būtų nemandagu. Dėl to tikintieji nesistengia pritraukti prie Dievo garbinimo savo šeimos narių ar draugų, vengia kalbų apie religiją.

     Bet dėl ko jaunimas yra taip pasidavęs apatijai? Tiesą pasakius, jam trūksta kasdieninių tikėjimo ištikimybės pavyzdžių. Šeimos vieningumas ir bendradarbiavimas yra nusilpęs. Studijos rodo, kad tėvai labai mažai laiko praleidžia su vaikais. Galima drąsiai tvirtinti, kad šeimose bendra malda yra beveik išnykusi, gal tik labai retais atvejais kuri nors šeima drauge pasimeldžia prieš valgį. Šeimose religinis auklėjimas yra arba labai nusilpęs, arba visai išnykęs.

     Kaip nykstantis religinis auklėjimas šeimoje ją žudo, taip ir dvasios vadų stoka paraližuoja jaunimo religinę sąmonę. Didelis skaičius jaunimo lanko viešas mokyklas ir visai negauna religinio auklėjimo bei dvasinių patarimų, bet ir tie, kurie lanko privačias religinės orientacijos mokyklas, nėra daug geresnėje padėtyje. Teologijos pamokos nėra įskaitomos išvesti pažymių vidurkį, tai nei mokytojai, nei mokiniai jomis per daug nesirūpina ir jų nelaiko akademinėmis pamokomis. Religijos mokytojai dažnai būna pasauliečiai, tai jaunimo ryšys su kunigais ar seselėmis darosi vis silpnesnis. O jeigu ir pasitaiko dvasininkas mokytojas, dažnai jų nuomonės apie branduolinius ginklus ir Pietų Amerikos politiką daugeliui yra visai nepriimtinos. Dėl to jaunimas pradeda tuos dvasininkus mažiau vertinti, o drauge pradeda nevertinti ir Katalikų Bažnyčios.

     Gal iš tikrųjų padėtis nėra jau tokia bloga, juk pasitaiko tikrai mylimų Dievo tarnų, gražių šeimų ir pavyzdingo jaunimo, bet vis dėlto jų skaičius vis mažėja. Bet gal nereikia manyti, kad padėtis būtų visiškai tragiška. Jaunimas galvoja ir sprendžia, ar priimti Dievą, ar atmesti, ir jis tai daro nuoširdžiai. Jeigu jaunimo nepritrauks prie religijos pats Dievas, tai kas gi pritrauks? Tad gal nereikia per daug raudoti, tik stengtis būti šviesiais pavyzdžiais. Stiprinkime šeimas, būkime religiniai vadai. Tikintieji turi liudyti Dievo egzistenciją pasaulyje, juk ar ne per visus amžius Dievas prabildavo į žmones savo tarnų žodžiais?