Paulius Rabikauskas

4. NESĖKMINGOS GNEZNO METROPOLITO UŽMAČIOS LIETUVOJE

     Tai įvyko 1518 metų vasarą ir rudenį. Mat tų metų liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje į Vilnių atvyko aukštas svečias: visos Lenkijos primas, popiežiaus legatas (legatus natus — titulas, kurį pop. Leonas X jam suteikė tik prieš trejus metus), Gnezno arkivyskupas Jonas Laskis. Jo lankymosi tikslas — kaip skaitome jo vėliau rašytame testamente — buvo trigubas: ”1) popiežius man atsiųsta breve pavedė ištirti pal. Kazimiero gyvenimą ir po mirties įvykusius stebuklus; 2) norėjau vizituoti bažnytinei provincijai priklausančią (Vilniaus) vyskupiją, kurios lig tol dar nebuvo vizitavęs joks metropolitas, ir ne tiktai ją, bet taip pat ir Medininkų vyskupiją; 3) degiau entuziazmu padėti valstybei, norėjau pats asmeniškai susitikti su Lietuvos ponais ir su jais broliškai pasikalbėti apie tai, kaip pagerinti politinius santykius tarp karaliaus ir jo valdomų Didžiosios Kunigaikštystės dominijų ir, jei tai būtų galima, juos prikalbėti stropiau laikytis unijos ir susitarimų”.

     Gana ambicingi siekiai! Neatrodo, kad kas nors būtų jam pavedęs šalia bažnytinių reikalų gvildenti ir politines problemas. Bet toks jau buvo arkiv. Laskis. Bažnytinėje plotmėje jis bandė viską tvarkyti ne tik savo arkivyskupijoje, bet ir kitų vyskupų valdomose teritorijose. Stipriai pabrėždamas savo, metropolito, poziciją, jis bemat įsipyko kai kuriems veiklesniems Lenkijos vyskupams, kaip Poznanės vyskupui Jonui Lubranskiui, Plocko vyskupui Erazmui Ciolekui, o ypač Przemyslio vyskupui, galingajam Lenkijos kancleriui Petrui Tomickiui ir taip pat aštrialiežuviui šiojo seserėnui, žinomam poetui, nuo 1523 m. dėdės įpėdiniui, Przemyslio vyskupui Andriejui Krzyckiui.

     Bet ir politika bei visokie valstybiniai reikalai arkiv. Laskiui nebuvo svetimi. Prieš užimdamas metropolito sostą, jis 1503 -1508 metais buvo karaliaus Aleksandro kancleris Lenkijai. Eidamas šias pareigas, ne kartą lydėjo karalių ir į Lietuvą. Kaip tik jam teko rūpintis karaliaus Aleksandro laidotuvėmis Vilniaus katedroje. Kai po to lietuviai nutarė patys sau išsirinkti naują didįjį kunigaikštį, jis dalyvavo tuose rinkimuose kaip stebėtojas. Jam tebesant Vilniuje, įvyko ir naujai išrinktojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio, mirusiojo karaliaus jauniausiojo brolio Žygimanto, vainikavimo iškilmės. Lenkams, žinoma, nepatiko toks lietuvių savarankiškumas. Todėl kancleris Laskis vėliau, Petrakavo rinkiminiame seime, tarsi atpirkdamas savo pirmykštę "kaltę”, įrašė į seimo aktus fiktyvų nutarimą, kad Žygimantas tame seime buvęs išrinktas ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Taigi noras įtikti naujam valdovui ir drauge išsaugoti savo aukštąjį postą nustatė 1506 metais kanclerio Laskio laikyseną; panašių norų vedamas arkiv. Laskis vyko ir 1518 m. vasarą į Lietuvą.

     Įvykdyti užsibrėžtus siekius aikštingam metropolitui tik pusiau pavyko. "(Karalaičio Kazimiero) gyvenimo ir šventumo tyrinėjimą, — rašo jis savo testamente, — pravedžiau ir surašytus aktus pasirūpinau pasiųsti Šv. Tėvui, kad, jei karališkoji Didenybė to norės, būtų einama prie kanonizacijos”. Tai vienintelė žinia apie pop. Leono X 1517 m. lapkričio 4 d. paskirtos karalaičio Kazimiero kanonizacijos bylai komisijos bent vieno nario veiklą. Tiktai gaila, kad iš to mums nieko neišliko. Proceso aktai greičiausiai nė nepasiekė Romos. Nes tas pats Leonas X 1519 m. rugsėjo 15 d. breve, skirdamas vysk. Zachariją Ferrerį savo legatu į Lenkiją ir Lietuvą ir jam pavesdamas ištirti palaiminto karalaičio gyvenimą bei stebuklus, pamini tą komisiją, bet nieko nesako, kad ji būtų ką nors nuveikus. Peršasi mintis, jog, kai arkiv. Laskio surašyti aktai pasiekė Krokuvą ir iš ten turėjo būti persiųsti į Romą, juos sulaikė jau minėtasis kancleris P. Tomickis. Jis, kaip žinome, buvo ir Przemyslio vyskupas ir kaip toks buvo paskirtas antruoju tos pačios komisijos nariu. Bet, sakėme, arkiv. Laskis ir vysk. Tomickis buvo aršiausi priešai. Gneznietis greičiausiai išskubėjo į Vilnių, savo kolegos nė nepakvietęs vykti drauge. Negi galėjo dabar savigarbos nestokojąs kancleris už akibrokštą atsilyginti paslauga, kad paskui Romos kurija liaupsintų: "Žiūrėkit, koks uolus tas metropolitas! ..” Aišku, kancleris, jei tik galėjo, aktus sulaikė, gal net ir "pragaišino”...

     Toliau arkiv. Laskis sakosi šio to pasiekęs ir lietuvių su lenkais vienybės klausimu. Lietuvos ponai pasisakę, kad ir jie to paties geidžią ir siūlą, kad karalius netrukus sušauktų atskirus lietuvių ir lenkų seimus. Pasibaigus Lietuvos seimui, karalius vyktų drauge su lietuvių atstovais, turinčiais visus įgaliojimus atnaujinti uniją ir sudaryti sutartis, į Lenkijos seimą.

     Trečiojo tikslo arkivyskupui nepavyko taip, kaip buvo norėjęs, pasiekti, nes Vilniaus vyskupas neleidęs jam vizituoti savo vyskupijos. Tvirtinęs, jog nuo pat krikščionybės įvedimo nė vienas Gnezno arkivyskupas tokios vizitacijos nedaręs. Ir pats vyskupas (juo tuomet buvo Albertas Radvilas) atsisakęs leistis asmeniškai vizituojamas: parodęs Leono X brevę, kurioje jis figūruojąs kaip Jo Šventenybės namiškis (familiaris) ir todėl negalįs būti kitų vizituojamas. Be to, vyskupas pasitelkęs savo brolius, Ponų tarybos narius. Tai buvo vyskupo brolis Mikalojus Radvilas, Vilniaus vaivada ir Lietuvos kancleris; kitas jo brolis Jonas, didysis Lietuvos maršalas, ir jauniausiasis brolis Jurgis, Gardino seniūnas. Ir jie primygtinai prašę arkiv. Laskį nedaryti tos vizitacijos. Sakę, nesą tikri, ar priklausą Gnezno metropolijai, ar Rygos. Tačiau, arkivyskupui pasiteiravus, pripažinę, kad tiek Vilniaus, tiek ir Medininkų vyskupijų kapitulos visą laiką siųsdavusios ir siunčiančios savo atstovus į Gnezno provincijos susirinkimus (sinodus), ir jų apeliacinės bylos pavedamos spręsti Gnezno arkivyskupijos kurijai.

Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos skaityklos lubų dekoras.

J. Polio nuotr.

     Nežiūrint visų tų protestų, arkivyskupas —    kaip jis pats rašo savo testamente — užsispyrė pravesti Vilniaus kapitulos ir dvasiškuos vizitaciją. Kai kurie kanauninkai bandę prieštarauti, bet privertęs ir juos paklusti. Vysk. A. Radvilas buvęs dėl viso to susierzinęs (erat impaciens episcopus), bet vis dėlto neatsisakęs svečią ir visus jį lydėjusius aprūpinti šienu, avižomis, taip pat žąsiena, vištiena, aviena bei midumi, nors šiojo ir neužtekę. Pabuvęs Vilniuje daugiau kaip mėnesį, arkiv. Laskis su visa palyda rugsėjo 7 d. išvyko atgal į Lenkiją.

     Žemaičių vyskupijos jis nebelankė. Rudenį ilgiau užtrunkant, būtų tekę daugiau pavargti ir reikėję kęsti įkyrių nepatogumų, —    taip teisinasi arkiv. Laskis savo testamente. Bet galėjo iš tikrųjų jį bauginti Žemaitijoje numatomas dar didesnis jam pasipriešinimas negu Vilniuje. Žemaičių vyskupu tuomet buvo taip pat vienas iš Radvilų, Mikalojus, galingojo Vilniaus vaivados ir Lietuvos kanclerio Mikalojaus Radvilo sūnus, Vilniaus vyskupo brolėnas. Kas tais 1518 metais sudarė žemaičių kapitulą, sunku dabar pasakyti. Prieš 6 metus, kai porą metų vėliau miręs Žemaičių vyskupas Martynas rašė savo testamentą, šešis savo kapitulos narius nurodė jo vykdytojais: oficiolą Paulių, kitą Paulių, Kaltinėnų kleboną, Raseinių kleboną Mikalojų ir vien vardais žinomus kanauninkus: Benediktą, Baltramiejų ir Grigalių (plg. Codex Mednicensis, I, psl. 179). Reikia manyti, kad jie visi buvo lietuviškai nusiteikę, kaip ir tuomet žemaičių ypač mėgstamas ir gerbiamas jų vyskupas Martynas Lintfaras. Galima prileisti, kad, jei ne visi, tai bent didesnė jų dalis tebepriklausė kapitulai ir 1518 m. rudenį.

     Nusprendęs pats nebevykti į Žemaitiją, arkiv. Laskis nenorėjo palikti nevizituotos tos vyskupijos. Todėl, pasitaręs su jj lydinčiais trimis Gnezno kapitulos dignitoriais, nusprendė pavesti Vilniaus kanauninkui, teisės specialistui Jonui Albinui atlikti metropolito vardu ir tos vyskupijos vizitaciją. Kan. J. Albinas buvo lenkas, kilęs iš Krokuvos ir kurį laiką ten, sostinės universitete, dėstęs bažnytinę teisę. Iš jo arkivyskupijos galėjo tikėtis ištikimo pavestos vizitacijos įvykdymo.

     Kan. Albinas pirmiausia pasiuntė Žemaičių vyskupijos vadovybei oficialų pranešimą, jog atvažiuosiąs vizituoti. Nuvažiavęs sušaukė kanauninkus į kapitulos sesiją (arkiv. J. Laskio testamente parašyta: cum eis sinodum celebravit), kurioje pranešė apie numatytus apklausinėjimus. Kanauninkai tuomet tam pritarę. Bet kai vizitatorius pradėjęs juos paskirai pas save šaukti, jie nepasirodę. Už tai tekę juos, kaip atkakliai nepaklusnius, ekskomunikuoti.

     Tačiau kanauninkai nesutikę su tuo, kad jie esą atkakliai nepaklusnūs (contumaces). Dėl to bausmės neprisiėmę ir apeliavę į savo metropolitą, tą patį arkiv. J. Laskį. Juos užtarę ir karališkoji Didenybė bei Vilniaus vaivada, prašydami metropolitą išrišti Žemaičių kanauninkus iš ekskomunikos. Arkivyskupui nieko kito nelikę, kaip liepti kan. J. Albinui ekskomunikuotuosius išrišti, "jei jie to prašys ir sutiks prisiekti, kad išklausys Motinos Bažnyčios, ypač Gnezno bažnyčios reikalavimų”.

     Nežinau, ar kas nors iš mūsų istorikų atkreipė dėmesį į tą nemalonų epizodą. Iš vienos pusės jis liudija, kokie kartais įkyrūs ir net užgaulūs galėjo būti lenkai lietuviams, iš antros pusės išryškėja, kad yra buvę atsakingų lietuvių, kurie gynė savo šalies ir valstybės savarankiškumą ir nebuvo linkę nuolankiai išpildyti kiekvieną lenkų užmačią. Čia aprašytuoju atveju padėjo ir toji aplinkybė, kad pačioje Lietuvoje tuo metu bažnytinė ir civilinė valdžia, galima sakyti, buvo vienos, įtakingos Radvilų giminės rankose. Aukščiau minėjome, kad Vilniaus ir Žemaičių vyskupai buvo Radvilai ir kad trys Vilniaus vyskupo broliai irgi užėmė valstybėje atsakingas vietas. Bet ir

     Trakų vaivada Grigas Astikas buvo tikras Radvilų pusbrolis. O Žemaičių seniūnas ir sykiu Trakų pilininkas Stanislovas Kęsgailą buvo išleidęs savo dukterį už vieno iš tų trijų, jauniausiojo Vilniaus vyskupo brolio, Jurgio Radvilo. Galima pridurti, kad ir Lietuvos didysis etmonas, garsusis mūšio su didžiule Maskvos kariuomene prie Aršos 1514 metais laimėtojas, Vilniaus pilininkas Konstantinas Ostrogiškis buvo taip pat uolus lietuviškų interesų gynėjas. Jiems turėjo nusileisti su didelėm ambicijom į Vilnių atvykęs arkivyskupas ir primas Jonas Laskis; atrodė, pasiryžęs tvarkyti Lietuvą ir lietuvius, o iš tikrųjų tik taikstėsi juos dar labiau Lenkijai pajungti.

     Arkiv. J. Laskio testamentą, kuriuo remiasi visas šis aprašymas, išleido: Heinrich ZEISSBERG, Johannes Laski, Erzbischof von Gnesen (1510-1531) und sein Testament. Atspaudas iš: Sitzungsberichte der philos.-hist. Classe der kaiserlichen Akademie der Wissenschaften, t. 77, Wien 1874. Lietuvą liečiančias šio testamento ištraukas perspausdino: J. KORYTKOWSKI, Arcybiskupi gniezniency, pryma-sowie i metropolici polscy od roku 1000 az do roku 1821, t. II, Poznan 1888, psl. 643-644 išnašose. Naują studiją apie arkiv. J. Laskį išleido: S. GRAD, Koscielna dzialalnosc arcybiskupa i prymasa Jana Laskiego, knygoje: Studia z historii Kosciola w Polsce, t. V, Warszawa 1979, psl. 181-322.

■    Šveicarijos miestuose Krikščionių solidarumo internacionalas surengė solidarumo pabaltiečiams krikščionims demonstracijas. Jos vyko Lucernoje, Solothurne, Sankt Gallene, Ciuriche, Chure ir kitur. Norėta atkreipti pasaulio dėmesį į sunkią tikinčiųjų padėtį okupuotoje Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Buvo renkami parašai už lietuvio kun. Alfonso Svarinsko ir latvio kunigo Janio Skudros išlaisvinimą.

■    Oksfordo universiteto anglikonų kapelionas kun. Peter Cornwell savo tikintiesiems pranešė iš sakyklos, kad jis nusprendė tapti kataliku.

■    Kun. prof. dr. Paulius Rabikauskas, S.J., išrinktas popiežiško Grigaliaus universiteto Romoje istorijos fakulteto dekanu.

■    Kun. Cheorgiu Calciu Rumunijos kalėjime iškentėjo 5 metus. Jo laiškas pasiekė Tarptautinę žmogaus teisių lygą Niujorke. Jis nusiskundžia, kaip buvo mušamas ir kankinamas, kaip jam draudė celėje melstis. Pamatę besimeldžiant, sargybiniai mušdavo.