Aleksandras Kelmietis
TEBŪNIE!
Nuostaba, kurią aš patiriu, saulei tekant ant aukšto kalno, ir vakare ant marių kranto, kai saulė nusileidžia į vandenis ir apvirtusiu auksiniu laiveliu išplaukia iš varsomis nušviesto horizonto už anapus tamsėjančios dienos ribų, arba kai susigūžęs ant jūros kranto, klausausi amžino bangų šnarėjimo, o akis pakėlęs į tamsų dangų matau virš mano galvos milijonus žvaigždžių, tada mane apima baimė ir džiaugsmas — mane apima laiko ir erdvės bauginanti nuostaba ir tuo pačiu metu pajuntu, kaip iš begalinių tolių sklinda dangaus ir žemės Kūrėjo palaima, kuria jis, sutvėręs pasaulį, pamatė, kad viskas, ką buvo padaręs, buvo labai gera, tada mano širdyje suvirpa kraujas, ir aš jaučiu, kaip man labai gera, o mano ausyse tvinksi nuostabus žodis — tebūnie.
MENO GALERIJOJE
Vaikščioju po galerijas, ieškodamas meno genijų. Žiūriu į Picasso paveikslus — jis genijus. Žiūriu į Domšaitį — jis talentingas. Žiūriu į Leonardo da Vinci, Rafaelį — jie buvo genijai, jų paveikslai meno muziejuose kabo ant apdulkėjusių sienų be jokio ypatingo dėmesio ir žavesio.
Nė vienas galerijoje matytas paveikslas manęs nejaudina, nesukrečia. Ne tik miniatiūra, bet ir žmogiškojo genijaus galia yra menkas lašelis tos didybės, kurią jaučiame Universe ir Gamtoje. Tikroji meno, džiaugsmo, nuostabos galerija yra Dievo sukurta gamta — kur bežiūrėtum, į dangų ar į žemę, į vandenis ar į kalnus, į medžius ar į gyvulius, į paukščius ar į gėles, visur pilna paslapties ir grožio. Kiekviena forma, kiekvienas judesys — koks nuostabus meno kūrinys! Tai Dievo galerija, kurią žmogus bando sugriauti ir jį patį nustumti nuo visatos pjedestalo. Ai, vargas mums, nepažįstantiems Dievo darbų!