VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS
32 SAU ŽMOGUS
"Jie ir vėl klausė: 'Tai kas gi tu? Gal Elijas?’ Jis atsakė: 'Ne!’ ”
Jonas Krikštytojas neprisipažįsta esąs Elijas, nors Elijo užuomina yra Senajame Testamente, kaip būsimo kelio rengėjo Kristui. Jonas, būdamas kelio rengėju Kristui, neprisipažįsta esąs Elijas. Jis yra savitas žmogus, su savo vardu, sava patirtimi ir savita asmenybe.
Šis Jono atsiribojimas nuo savo pirmavaizdžio, kuriam jis atstovauja, deda daugiau svorio ant paties dabar egzistuojančio žmogaus, o ne ant jo funkcijos ar idėjos. Jonas Krikštytojas yra sau žmogus, Vydūno žodžiais tariant. Tiesa, jis yra kelio ruošėjas Jėzui, panašus į išpranašautą Elijo vaidmenį, nes skatino, kad žmonės taisytų kelią ir kad kelias būtu išlygintas: ten, kur per aukštas, ir ten, kur per žemas. Tačiau joks žmogus nėra kito žmogaus, kada nors gyvenusio, atšvaitas. Jeigu jis yra kieno nors atvaizdas — tai Dievo. Vydūnas šiuo atžvilgiu buvo neteisus, skelbdamas žmonių reinkarnacijos idėją. Dievui netrūksta idėjų naujiems žmonėms kurti.
Mes kiekvienas taip pat esame naujas žmogus, naujas Dievo kūrinys. Mūsų siela yra Dievo sukurta. Mūsų psichologiniai paveldėjimai yra išrinkti kuriančios Dievo rankos iš nesuskaitomo skaičiaus galimų paveldėjimo derinių, paimamų iš tėvo ir motinos iki nežinia kuriai kartai. Mes nesame jokia reinkarnacija jau buvusių asmenų, kuriuos mes žinome ir kurių nežinome. Įvairios filosofijos ir religiniai mąstymai bandė šitaip žmogaus prasmę išaiškinti, tačiau tokiu būdu jie neabejotinai žmogų pažemino.
Tiesa, tam tikri tie patys dėsniai veikia žmonijos istorijoje. Kartais kai kurių žmonių reikšmė ir vaidmuo yra panašūs į anksčiau gyvenusių žmonių reikšmę ir vaidmenį. Kartais, ką vienas žmogus yra padaręs vienoje tautoje, panašiai padaro kitas žmogus kitoje tautoje. Tačiau tai neduoda teisės kurį nors žmogų laikyti kito žmogaus reinkarnacija.
Dėl to ir mes į savo uždavinį turime žiūrėti savo paties vardu. Nežiūrėkime į jį kurio nors mūsų mokytojo ar organizacijos steigėjo vardu. Štai mes čia atliekame darbą, kurį pradėjo Jurgis Matulaitis, Pranciškus Būčys ar Vincas Kudirka, tačiau mes esame ne jie. Mes esame saviti žmonės, atsakingi už savo liudijimą, kaip jie buvo atsakingi už savo.
Jonas Krikštytojas tęsė ar užbaigė Elijo vaidmenį, ruošdamas žydų tautą priimti Mesiją, tačiau jis nebuvo Elijas. Jono vaidmuo žydų tautoje, panašiai kaip Elijo, buvo daugiau dorinio mokytojo vaidmuo.
Ne kiekvienas žmogus yra pajėgus priimti teisingą liudijimą. Dažnai jam trūksta tam tikslui reikalingos laisvės. Ne kartą skelbiamos tiesos atžvilgiu jis stovi už kalnų ir girių ir į tiesą žiūri, kaip į jam svetimą, dėl to neprieinamą dalyką. Jis dažnai žiūri į skelbiamą tiesą, kaip į pasikėsintoją prieš jo susidarytą gyvenimo schemą. Tokios laikysenos klasiškas pavyzdys yra karaliaus Erodo laikysena, sužinojus apie Kristaus gimimą.
Turėdami tai prieš akis, į dorinį mokymą pažiūrėkime, kaip į liudijimo vaidmens įgyvendinimo būtiną palengvinimą. Žmogus tik tada yra pajėgus priimti liudijimą, kai jis yra pavaldus sau pačiam. Tai yra tada, kai jis turi laisvę į dalykus pažiūrėti kitu, ne jam įprastu požiūriu. Tačiau tada, kai žmogus priima teisingą liudijimą, jis savo gyvenimu pradeda liudyti priimtiną tiesą. Jis tampa tiesos liudytoju.
33. AUKŠTA MOKYTOJO PAREIGA IR KUKLUMAS
"Tai gal tu pranašas?” Jis atsakė: "Ne!”
Atrodo, lyg Šv. Raštas rašytų netiesą. Juk Jonas Krikštytojas buvo pranašas, ir daugiau negu pranašas. Jis buvo tas, apie kurį Kristus sakė, kad už jį nebuvo didesnio tarp tų, kurie yra gimę iš moters. Bet kodėl Jonas užsigina šio titulo? Juk kokiam perdėtam mandagumui čia turėtų būti ne vieta tuo metu, kai įtakingi žmonės siunčia pas jį savo delegaciją, norėdami išaiškinti jo paskirtį.
Reikia čia atkreipti dėmesį į vieną dalyką, į kurį mes krikščioniškuose svarstymuose dažnai visai nekreipiame dėmesio. Tai galima pavadinti istoriniu, biografiniu ar net egzistencialiniu momentu. Kiekvieno žmogaus pasakytus žodžius mes turime imti tuo momentu ir tomis aplinkybėmis, kuriomis jie buvo pasakyti. Taip pat reikia į tą svarstymą įtraukti klausimą, kiek tuo momentu žmogus save pažino. Yra tikras dalykas, kad Jonas Kriktytojas kalbamu momentu nežinojo visos savo gyvenimo biografijos, kurią mes žinome. Jis nežinojo, kad bus nužudytas už tiesos ir doros gynimą. Jis nežinojo, kokie jo santykiai su Kristumi ir su krikščionybe. Jis jautėsi esąs paprastas doros mokytojas, kovojantis su gyvenimo blogybėmis, norėdamas jas pataisyti. Dėl to, kai jis buvo paklaustas, ar jam dera toks titulas, kurį tautos tradicija priskiria didiesiems praėjusių kartų mokytojams, jis visai natūraliai jo išsigynė. Jis neprisipažino esąs pranašas. Nors mes šiandien žinome, kad jis iš tikrųjų buvo pranašas.
Dabar šiuo atžvilgiu pažiūrėkime į savo gyvenimą. Jei kas mus paklaustų, ar esame šios vienuolijos šulai, žinoma, atsakytume, kad ne. Mes nesame jokie šulai, mes esame eiliniai šios organizacijos nariai, rūpinamės jos idealais. Tačiau gal kuris iš mūsų daug gero tai organizacijai padarys ir po mirties bus vadinamas jos šulu.
Mes neturime prisiimti jokių aukštų titulų, nors mums juos kas nors ir skirtų. Tačiau, neprisiimdami titulų, mes neturime vengti pareigos ir atsakomybės. Jonas pranašo titulo neprisiėmė, tačiau Dievo liudijimo darbo nesiliovė dirbęs. Jis iš tikrųjų dirbo pranašo darbą, nebijodamas, ką kiti apie jį sakys. Tad nereikia siekti aukštų titulų, bet nebijoti prisiimti pareigų, kurios tokiems titulams priklauso.
34. ŽODŽIO IR GARSO PROBLEMA
"Jis tarė: 'Aš— tyruose šaukiančio balsas!’ ”
Jeigu Jėzus yra Dievo Žodis, tai Jonas Krikštytojas — tik balsas. Kuo skiriasi žodis nuo balso? Žodis turi prasmę, turinį, o balsas yra tik išorinė žodžio forma, tik garsas. Tarp žodžio ir garso yra panašus skirtumas, kaip tarp kalbėtojo ir dainininko; kaip tarp paskaitos ir giesmės; kaip tarp pranešimo ir muzikos. Balsas yra tik garsinė žodžio dalis. Tačiau balsas vis tiek nėra be sąryšio su žodžiu. Dėl to Jonas, kaip tyruose šaukiančiojo balsas, nors neturi tos pilnutinės žodžio prasmės, kurią turi Kristus, Dievo Žodis, bet vis tiek turi aiškų sąryšį su Žodžiu.
Žodžio ir garso problema yra žinoma žmonių gyvenime. Kartais garsas išsilaisvina iš žodžio tarnybos ir tampa tik sau pačiam tikslu. Antra vertus, pilnaprasmis žodis kartais turi tokią neturtingą išraišką ir nevykusią formą, kad jo klausantiems žmonėms sunku yra suvokti jo prasmę.
Atvejį, kada garsas yra išsilaisvinęs iš žodžio tarnybos, turime instrumentinėje muzikoje. Ši muzika apsieina be žodžio, bet savaime veikia žmogaus nuotaiką ir pasąmonę. Kartais instrumentinė muzika jungiasi su žodžiais, pvz. operose, bet labai dažnai žodžiai jose atlieka tik garso vaidmenį, nes būna nesuprantami. Ypač jie būna dažnai nesuprantami operose, kurios atliekamos svetimomis kalbomis. O jeigu jie ir būna išversti, kartais tarp žodžio ir muzikos kirčio pasilieka nesuderintas tarpas, įnešąs tam tikrą disharmoniją.
Ypač žodžiu yra susidomėjusi modernioji muzika, pvz. džiazas. Ji eina priešingu keliu negu klasikinė muzika. Jai žodis yra pirmaeilis dalykas, o muzika tik priemonė jam įtakingai ir įspūdingai pasakyti. Čia rūpinamasi ne tik žodžiu, bet ir žmogaus nuotaika, kurią norima žodžiu išreikšti. Žodis čia yra reikšmingesnis dalykas už gryną muziką. Žinoma, simfoninė muzika, veikdama be žodžių žmogaus nuotaiką, yra neginčytina meninė išraiška. Tačiau pasiilgimas daugiau vietos žodžiui muzikinėje kūryboje taip pat yra neginčytinas dalykas. Ne tik džiazas liudija žodžio pasiilgimą, bet ir vadinamoji koncertinė muzika. Ne retas atvejis matyti televizijos programose solistus, kurie, kiek padainavę sunkiai suprantamą tekstą, pradeda ką nors kalbėti ar patys aiškinti. Publika tai palankiai priima. Taigi mes turime labai ryškių pavyzdžių apie tai, kaip žmogiškasis garsas ilgisi žodžio.
Grįžtant prie Jono Krikštytojo, reikia patikslinti, kad jis nebuvo tuščio žodžio žmogus, nors jis save aptarė tik tyruose šaukiančio balsu. Jo žodžio nepilnumą galima pastebėti tik ryšium su pilnaprasmiu Žodžiu, kuris yra Kristus. Jonas Krikštytojas nėra nei dainininkas, nei koks nors mistikas, kuris manytų, kad žodis nėra pajėgus išreikšti tikėjimo ir doros tiesas ir kad jas galima patirti tik jausmu arba neigiamu išsireiškimu, pvz., sakant apie Dievą, kad jis yra tokia būtis, kuri yra neaptariama ir nesuprantama žmogui. Tikrai Jono žodis nebuvo šitokių idėjų reiškėjas. Jis buvo realus ir konkretus savo reikalavimais ir savo priekaištais.
Žmogaus mintis yra reikalinga gyvo žodžio liudijimo. Žodžio neatstoja nė raštas. Negalima žodžio iškeisti vien į rankų judesius, kaip tai yra linkę daryti trapistai. Pamokslininkui reikia vengti dviejų kraštutinumų: jis neturi pasidaryti muziku, t.y. tokiu kalbėtoju, kuris kalba vien dėl savo balso skambesio ar dėl ovacijų; antra vertus, kalbant nereikia užmiršti kalbos klausančio žmogaus. Tam tikslui reikia rūpintis, kad kalba būtų suprantama ir aiški, ne migdanti. Kalbų stiliai keičiasi. Ne būtinai kalba turi būti labai logiškai išlyginta. Tam tikri nukrypimai yra natūralus dalykas tiek žmogaus mąstyme, tiek kalboje. Jie kartais kaip tik liudija, kad kalbėtojas tai jaučia, ką sako.
■ Tarptautinis 43-čias Eucharistinis kongresas rugpjūčio 11-18 d. įvyko Kenijoje.