CHIARA LUBICH
"Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visiems tetarnauja!” (Mk9, 35).
Kai Jėzus keliavo Jeruzalės link, kur jo laukė mirtis ant kryžiaus, jį sekė apaštalai ir kelyje ginčijosi, kuris iš jų didžiausias. Jėzus, patyręs apie ką jie kalbėjosi, jiems tarė: "Jei kas trokšta būti pirmas...” Tada, paėmęs mažą vaiką (to meto žydų bendruomenėje vaikai neturėjo suaugusiųjų teisių ir jiems nebuvo skiriamas koks ypatingas dėmesys) ir pastatęs jų tarpe, apsikabino jį ir pasakė: "Kas vardan manęs priima tokį vaikelį... priima tą, kuris yra mane siuntęs” (Mk 9,37).
Tais žodžiais ir tokiu pasielgimu Jėzus mokė, kad tie, kurie nori būti pirmais, turi tarnauti visiems, o ypatingai "mažiausiems”. Tas ypatingas įvykis, pagaudamas mūsų dėmesį, sukelia ir gilesnių minčių. Gal labiausiai mus paliečia tas kontrastas tarp Jėzaus ir apaštalų. Jėzaus širdis degė troškimu įvykdyti tą misiją, kurią jam Tėvas pavedė, nors jis ir žinojo, jog tai reiškė jo mirtį. O apaštalai buvo pagauti tuščios ambicijos ir žemiškų polėkių. Užtai jie ir ginčijosi, kas turės pirmą vietą Karalystėje ir apaštalų tarpe, nes labai menkai tepažino Jėzų ir nesuprato, kokia bus ta naujoji Karalystė, kurios įkurti jis atėjo.
Bet jie Jėzų mylėjo; jie paliko viską ir sekė jį. Jie tik ginčijosi, kas turės pirmą vietą. Ir nors jų meilė turėjo mažai šviesos bei buvo susimaišiusi su žemiškais troškimais, kiekvienas jų norėjo būti kuo arčiausiai Jėzaus.
Jėzus, gerai žinodamas, kas buvo jų širdyse, jų nepabarė, tik juos pataisė, nuskaidrino jų jausmus ir padėjo suprasti, kad būti "pirmuoju” jo Karalystėje ir arti jo priklausys nuo to, kuriems bus Tėvo skirta.
Tais žodžiais Jėzus ne tik mokė apaštalus, bet kartu parodė, kas jis yra. Jų ginčas suteikė jam progos atskleisti intymiausią ir labiausiai paslėptą jo sielos aspektą, tai kas jam svarbu, kam teikė pirmenybę, jo veikimo būdą, kuris taip skirtingas nuo mūsų. Jis pasirinko būdą keisti pasaulį, pradėdamas ne nuo viršaus, ne siekdamas pergalės bei kontrolės, bet nuo apačios, pasirinkdamas paskutinę vietą. Jis norėjo keisti pasaulį, mylėdamas ir tarnaudamas mažiesiems, vargdieniams ir menkiausiems.
Kiekviena bendruomenė, kiekviena visuomenė, todėl taip pat ir dvasinė bendruomenė, kurią Jėzus pradėjo kurti, kadangi ji sudaryta iš žmonių, gyvenančių žemėje, turi būti organizuota ir turėti struktūrą, kad galėtų siekti pasirinktų tikslų ir, reikalui esant, padėti jos nariams. Todėl turi būti ir matoma hierarchija, t.y. žmonės, kurie įvairiose pareigose ir tarnavime būtų atsakingi. Tačiau pagal naują logiką, kurią Jėzus įvedė ir kuri yra pagrindas jo bendruomenei, asmens vieta, kurią jis užima, ar padėtis bendruomenėje yra visiškai antraeilis dalykas. Svarbiausia yra tai, kad galvojimas ir veikimas būtų kaip Jėzaus; rinktis paskutinę vietą, tarnauti mažiausiems. Jėzui net autoritetas neturi reikšmės, jei jis netarnauja ir nėra meilės išraiška.
Čia visai aišku, jog Jėzus nori, kad savanaudiško ir dominuojančio galvojimo laikymasis būtų visiškai atmestas, nes toks požiūris, tūnodamas kiekvieno širdy, ją sumenkina, gadindamas net kilniausias ir šventas iniciatyvas.
Mes vykdysime Dievo planą, kokį jis kiekvienam mūsų turi, ne imponuodami, bet stengdamiesi būti paskutiniais. Taip elgdamiesi, galėsime dalyvauti Jėzaus meilės revoliucijoje, kurią jis sukėlė pasaulyje, save sunaikindamas iš meilės kitiems.
Kaip mes galėtume pagal tuos jo žodžius gyventi? Pasirinkdami, kaip ir Jėzus, paskutinę vietą daugybėje progų, kurių mums kiekviena diena pateikia. Jei mums būtų patikėtos kokios svarbios pareigos, neturėtumėm jaustis esą "kažkuo”. Ten neturėtų būti vietos puikybei. Būtų geriausia, jei atsimintumėm, jog svarbiausias mūsų uždavinys — mylėti artimą. Todėl, pasinaudodami savo padėtimi, turėtumėm tarnauti artimui geriau, nepamiršdami mūsų gyvenimo "mažų dalykų”, neapleisdami asmeniškų santykių su žmonėmis, paprasčiausių kasdieninių pareigų, pagalbos mūsų tėvams, harmoningos taikos šeimoje, savo vaikų auklėjimo...
Nepaisant, kas benutiktų, turime atsiminti, jog krikščionybė neša meilę ir kad toji meilė labiausiai rūpinasi mažiausiais. Jei mes, taip darydami, gyvensime, nuolat dalyvausime Dievo Karalystės statyboje čia, žemėje. Tada patirsime, kaip pildosi Jėzaus pažadas, kad visa kita bus mums duota: sveikata, gėrybės, viskas... Tuo būdu mes galėsime tapti Dievo apvaizdos rankomis padėti daugeliui ir, geriau pažindami Dievo logiką, imsimės to dieviško žygdarbio, kuris daugeliui kitų neš palaimą, gėrį, grožį dabar ir amžinybėje ir kurio nuostabumo, pranašumo ir naudos net negalėtumėm apsakyti.
Iš anglų kalbos išvertė
Kostas Paulius