JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Kai praeina linksmas pavasaris ir pasibaigia saulėta vasara, kai ateina apsiniaukęs ruduo, kai lapkričio vėjas apnuogina medžių šakas ir pakelėse sklaido sudžiūvusius lapus, kai mėlyną dangų apgaubia pilki debesys ir vis rečiau leidžia prasiskverbti saulės spinduliui, visa gamta lyg surimtėja, susimąsto. Susimąsto ir žmogus. Nėra pavasario pumpurų nei vasaros žiedų. Medžių šakose paukščių lizdai riogso, vėjo pešiojami, be jokios gyvybės. Parke dunkso vienišas, dulkėmis apneštas suoliukas. Niekas ant jo neatsisėda. .. Nėra nei džiaugsmo, nei gyvybės. Ir žmogus pasijunta vienišas. Jam liūdna. Pro ausis švilpia vėjas laidotuvių maršo akordais ir neša mintis į kapines, kur tiek daug žmonių nukeliavo, kur kada nors ir jis keliaus. Taip, tikrai keliaus — nori, ar nenori. Argi pilnas būtų žmogaus gyvenimas be nukritusių rudens lapų, be kelionės į kitus kraštus? Juk ir paukščiai rudenį į šiltus kraštus iškeliauja.
Nukrinta medžių lapai, kad ataugtų gražesni. Užgęsta žmogaus gyvenimas, kad prašvistų laimingesnis. Argi galėtume džiaugtis pavasariu, jei nebūtų rudens? Ar triumfuotų prisikėlimas, jeigu iš gyvenimo būtų išvyta mirtis? Gimusi gyvybė baigiasi mirtimi, bet iš mirties gimsta nemirštanti gyvybė. Ateities nematančiam trumparegiui ruduo labai liūdnas, bet kas laukia pavasario, tas ir plikuose stagaruose jau mato pumpurus ir žiedus. Kam šis gyvenimas yra tikslas, tam mirtis — didžiausia katastrofa, bet jei kuris čia tik keliauja — tas gimsta mirtyje.
Rimta rudens nuotaika priverčia ne vieną susimąstyti. Nukritę medžių lapai daugeliui nukloja kelią į kapus, kur guli nuo gyvenimo medžio nukritę lapai — mūsų mirusieji. Žvarbus rudens vėjas plačiai atidaro kapinių vartus, ir susirenka ten gyvieji tarp mirusiųjų. Apsiniaukęs lapkričio dangus
Prie Vilniaus universiteto esanti graži barokinė Šv. Jono bažnyčia, dabar paversta muziejumi. J. Polio nuotr.
priverčia uždegti žvakutes, kad šviesiau atrodytų mūsų mylimųjų kapai. O tiems, kurių tik relikvijos čia guli, dar daugiau šviesos suteikia žvakutės mūsų širdyse. Tos žvakutės, kurios dega Amžinąja Šviesa. Tai yra tos Šviesos atspindžiai — iš jos išeina ir į ją grįžta.
Ne, lapkritis nėra liūdnas. Gal tik iš paviršiaus jis taip atrodo. Ruduo nėra džiaugsmo priešas, jis padeda pagrindą ne paviršutiniškam, bet tikram ir pastoviam džiaugsmui. Kai žmogus neįsigilina į daiktų esmę, daug kas jam juoką sukelia, bet, kai giliau pagalvoja, neretai tie patys dalykai jam ašaras išspaudžia. Tik ašaromis nuplautas džiaugsmas yra skaidrus, tik skausme gimusi meilė yra pastovi. Tad, išmokus klausytis, ką nukritę lapai kalba, žmogaus gyvenimui duodama prasmė, rudens filosofija rimtai atsako į daugelį sunkiausių gyvenimo klausimų, prieš kuriuos kitos filosofinės sistemos yra bejėgės.
Tada ir lapkričio pabaigoje atėjusi Padėkos diena žmogui yra suprantamesnė. Kai atviru ir gilesniu žvilgsniu jis apsižvalgo, pamato, kad daug kam turi būti dėkingas. Prieš jo akis tiesiasi tiek daug rankų, kurios dirbo ir plušo, kad jis pasijustų laimingesnis. Štai Dievo ranka, kurios vienu mostu jis žmogumi tapo. Štai motinos rankos, kurios jj nešiojo. Kieta tėvo ranka jam paruošė maistą ir butą. Ir dar tiek daug kitų rankų: seserų, brolių, draugų... Tai prisiminus, savaime jungiasi ir aukštyn kyla rankos nuoširdžiai padėkos maldai už viską, ką jis turi ir kas jis yra.
