Spausdinti

Ramunė Kubiliūtė

     Visuomenė yra labai susirūpinusi vaikais, nes jie yra mūsų ateitis. Keičiantis pasaulyje mus supančiai aplinkai, dažnai pagalvojame, kaip visa tai paveiks mūsų jaunąjį prieauglį. Pavyzdžiui, daugeliui kelia susirūpinimą, kokia kryptimi pasuks vaiky auklėjimas, kai abudu tėvai dirba. Ar tokių vaikų per daug nepaveiks gatvė ir draugų pavyzdys, kuris ne visuomet gali būti geras ir sektinas? Prie vaikų auklėjimo mes visi vienokiu ar kitokiu būdu prisidedame, nes mūsų veiksmai, mūsų pavyzdys juos vienaip ar kitaip paveikia. Mes perduodame kultūrą, kalbą, papročius savo ir kitų vaikams. Reikia įsitikinti, kad pasakymas "Pavyzdys yra geriausias auklėtojas” yra daug geresnis už pasakymą "Patyrimas yra geriausias mokytojas”. Vaikui daug daugiau įtakos daro darbai negu žodžiai. Pavyzdys veikia kiekvieno žmogaus gyvenimą. Juk net ir suaugę, savo šeimas sukūrę žmonės dažnai savo vaikus auklėja jaunystėje patirtais pavyzdžiais.

     Vaikų auklėjimas yra didelė tėvų atsakomybė. Tačiau už tą auklėjimą yra atsakingi ir kiti: seneliai, broliai, seserys, kaimynai, mokytojai, draugai ir t.t. Gal iš jų visų vaikas pasirinks vieną modelį, kuriuo jis žavėsis ir ypatingai juo seks.

     Mokslininkai yra ištyrę, kad net labai maži kūdikiai, dar tik kelių savaičių, jau pamėgdžioja savo matomus modelius. Kai vaikas išmoksta kalbėti, pamėgdžioja girdėtus žodžius. Tad aplinka turi daug įtakos ir jo žodynui. Vaikai išmoksta rašyti, kai mokytojas nuolat parodo pavyzdį, kaip turi atrodyti raidės.

     Vaikai daug išmoksta, stebėdami, kaip tėvai elgiasi su jų broliukais ar sesutėmis. Jie mato, koks elgesys tėvams priimtinas ir koks ne. Jeigu tėvai broliuką ar sesutę už ką nors pagirs ar apdovanos, tai ir jis stengsis panašiai elgtis, o jei už ką nors nubaus, tai jis tokių veiksmų stengsis vengti.

     "Daryk kaip sakau, o ne kaip darau”. Toks pasakymas vaikui nėra priimtinas. Kartą teko televizijos programoje matyti, kaip vaikas nuolat tėvui padėjo, dirbant visokius darbelius namuose. Vaikas labai gerbė tėvą ir sekė jo pavyzdžiu. Bet kartą tėvas, baigęs darbą, užsirūkė cigaretę. Tad vaikas tuoj pagalvojo, kad toks elgesys yra labai geras ir sektinas. Jam nepadėjo nė tėvo pasakymas: "Tu galėsi taip daryti, kai būsi suaugęs”.

     Tėvai dažnai vis ragina vaiką, kad jis skaitytų, bet jie patys labai retai tepaima į rankas knygą ar laikraštį. Tai tie raginimai ir žodžiai nieko nepadės, nes jie neparemti pavyzdžiu.

     Tas pat pasakytina ir apie religinį vaiko auklėjimą. Jeigu tėvai nuolat vis ragins vaiką eiti į bažnyčią, o patys dažnai sekmadieni pasiliks namie, tai tie žodžiai vaikui nieko nepadės. Bažnyčioje matomi šventųjų paveikslai ar jų gyvenimo aprašymai vaikui taip pat darys mažiau įtakos, negu gyvi tėvų, auklėtojų ar kunigų pavyzdžiai.

     Dorothy Law Nolte yra parašiusi labai gražų eilėraštį "Children learn what they live”. Jame autorė rašo, kad vaikai išmoksta tai, ką mato ir patiria namie. Jeigu vaikas namie nuolat kritikuojamas, jis išmoksta ir kitus kritikuoti ir persekioti; jeigu jis pajuokiamas ir niekinamas, jis užaugs nedrąsus; jeigu vaikas pagiriamas, jis išmoks ir kitų pastangas įvertinti. Eilėraštis baigiamas mintimi, kad jeigu vaikas patiria draugystę, jis pasaulyje bus draugiškas, suras meilę. Jeigu jis matys, kad suaugusieji švelniai elgiasi su juo ar su kitais, jis gyvenime taip pat su kitais elgsis. Bet jeigu jis matys, kaip suaugusieji džiaugiasi ir didžiuojasi, jei jiems pasiseka išvengti mokėti mokesčius, jeigu jie į darbovietę skambina ir sako, kad negalės ateiti į darbą, nes serga, o iš tikrųjų yra visiškai sveiki, tai ir vaikas išmoks sukčiauti.

     Didelę įtaką vaikui turės tėvų elgesys vieno su kitu. Vaikas tuoj pastebės, ar tėvai vienas kitą gerbia, sugyvena, ar nuolat barasi, pykstasi, vienas kitą niekina. Toks tėvų pavyzdys kada nors atsilieps ir vaikų sukurtose šeimose.

     Žinoma, ne viską nulemia tik tėvų pavyzdžiai. Gali vaiko gyvenimą pasukti viena ar kita kryptimi pavyzdys kokio nors pašalinio asmens, kurį jis pasirenka savo modeliu. Teko girdėti daug įspūdingų pasakojimų apie žmones, kilusius iš labai nelaimingų šeimų, kur nebuvo jokios meilės, nebuvo sugyvenimo. Bet į jauno žmogaus gyvenimą vilties spindulėlį įžiebė koks nors kitas asmuo. Tai galėjo būti močiutė, kuri savo pozityvia galvosena paveikė jaunuolį savimi pasitikėti ir siekti aukštesnių idealų. Galėjo būti mokytojas, kuris savo pagarba mokslui įrodė jaunuoliui, kad mokslas yra tikras turtas, visiems prieinamas ir pasiekiamas, jeigu tik tikrai nori. Gal galėjo būti ir sportiškai nusiteikęs draugas ar kaimynas, kuris patraukė jaunuolį prie sporto ir įtikino, kad per sportą galima išmokti pakilti virš visų sunkumų.

     Tad kiekvieno žmogaus elgesys nėra tik jo asmeniškas dalykas. Žmogų stebi kiti, ypač jaunieji, kuriuos jis savo vienokiu ar kitokiu pavyzdžiu patraukia eiti gerais ar blogais keliais. Matydami kito žmogaus elgesį, paklauskime save, ar mes nesame atsakingi už tą jo elgesį.