VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS
35. NE PESIMIZMAS
"Jis tarė: . .Taisykite Viešpačiui kelią!’, kaip yra pasakęs pranašas Izaijas”.
Skyrius, kuriame Izaijas kalba apie ruošimą Viešpaties kelio tyruose, prasideda paguodos žodžiais. Tai nėra grasinimo, bet pažadų žodžiai. Dievas Izaijui sako: "Guoski, guoski mano tautą. Kalbėk draugiškai Jeruzalei, nes jos karo stovis pasibaigė, jos kaltė yra atleista. Nes ji iš Viešpaties rankos yra dvigubai atsiėmusi už visas savo nuodėmes” (40,1-2). Ir tik po šio puikaus įvado Izaijas ima kalbėti apie tai, kad kiekvienas klonis bus paaukštintas, kiekvienas kalnas ar kalnelis bus pažemintas ir, kas kreiva, bus ištiesinta... "Dievo puikumas apsireikš, ir visi žmonės jį matys. Nes tai pasakė Viešpaties lūpos” (40,4-5).
Kaip matome, Izaijas čia yra ne tiek tragiškos, kiek linksmos žinios skelbėjas. Jis čia nėra sausas moralizuoto jas, bet didelis religininkas, didžios išganymo paslapties skelbėjas. Iš jo žodžių galima nemažai išskaityti. Tas Viešpaties burnos atvėrimas, apie kurį jis kalba, ar kartais neprimena paties Dievo žodžio prigimties vaizdingu būdu? Toliau sakoma, kad tas Viešpaties puikumo apsireiškimas bus visuotinis reiškinys, nes visi žmonės jį patirs. Toliau sakoma, kad Jeruzalė jau yra pribrendusi susilaukti žadėtojo išgelbėtojo. Jos nuodėmės jau yra atleistos.
Taigi Jonas Krikštytojas yra šitaip išpranašautoje tarnyboje. Jis yra gerosios naujienos šauklys. Tačiau gyvenime dažnai taip atsitinka, kad pačios geriausios naujienos pas mus ateina tragišku būdu. Dėl to šv. Jono Krikštytojo asmenyje, atrodo, šio tragiškumo yra daugiau, negu minėtame Izaijo knygos skyriuje.
Ką reiškia tas kelio taisymas, kalnų ir kalvų išlyginimas ir klonių išaukštinimas? Šis tobulybės reikalavimas autoriaus yra išreikštas ne vienašališkai. Jis reikalauja ne tik žmonių išdidumo pažeminimo, bet ir tai, kad jie suprastų tikrąją savo vietą Dievo atžvilgiu. Jis reikalauja ir paaukštinimo ten, kur yra per žema. Žmonijoje reiškiasi ne tik daug išdidžios filosofijos, dėl kurios žmogus atsisako Dievo. Joje reiškiasi ir labai daug žemosios filosofijos, kai žmonės, savo ir kitų nuodėmių prislėgti, savo dvasia susmunka ir nesistengia pakilti iki minties, kad jie galėtų būti verti Dievo išgelbėjimo. Ne kartą ir mes patenkame į tokią pažeminančią nuotaiką. Tai nėra lygus ir geras kelias Kristui pas mus ateiti.
Pažvelkime į savo veikimo motyvus tuo atžvilgiu, kiek įvairios nuodėmės, nelaimės, nepasisekimai vadovauja ne tik mūsų pačių, bet ir kitų žmonių gyvenimui. Štai, kokios nors organizacijos ar bendruomenės vadovas mato, kad kai kurie nariai blogai elgiasi ir neatlieka savo pareigų. Jeigu tas vadovas žiūri į tuos asmenis tik iš blogos pusės, jeigu jis mato tik jų netobulumus ir nusikaltimus, o nesistengia juose ką nors gero rasti, tai jis klaidingai elgiasi. Tokie žmonės, kurie ką nors blogo padaro, dar nėra įsikūnijusios blogybės.
36. FARIZIEJIŠKUMO KLAUSIMAS
22"Atsiųstieji buvo iš fariziejų”.
Informavimasis ir klausinėjimas yra geriausias žodžio partneris. Tada žodis gali pilnai veikti ir apreikšti savo turinį, kai jis susitinka su atvira klausėjo širdimi. Dėl to nėra brangesnių progų apaštalavimui ir tiesos paskelbimui, kaip paklausimas. Atsakydamas į klausimą, apaštalas ne tik patenkina kieno nors norą sužinoti, bet ir turi progą būti išgirstas ir įgyvendintas. Net ir susierzinęs klausėjas, priekaištautojas pastoraciniu atžvilgiu yra daugiau dėmesio vertas, negu abejingas, pasyvus klausytojas. Priešingai nusiteikusiam klausėjui galima sukelti abejonių dėl jo nusistatymo ir tinkamu atsakymu jį laimėti tiesai. Dėl to visada reikia daug dėmesio kreipti į paklausėją, į oponentą, į tą žmogų, kuris nori su jumis diskutuoti.
Tačiau yra viena klausėjų rūšis, kurių klausimai nereiškia jų atvirumo tiesai. Tradicinis jų pavyzdys yra fariziejai. Kas yra fariziejus? Jei norėsime juos aptarti Jėzaus žodžiais, tai turėsime juos laikyti veidmainiais. Jie ne tai mano, ką sako. Jie ir ne taip daro, kaip sako. Šį skirtumą į savo gyvenimą jie įsileidžia ne iš savo silpnybės, bet sąmoningai, žiūrėdami į tai, kaip į tam tikrą gyvenimo stilių. Jie tariasi galį kitiems diktuoti aukštus reikalavimus ir daryti skaudžius, neatlaidžius kaltinimus už jų nevykdymą, o sau patiems jų visai netaiko. Pasak Jėzaus, jie uždeda kitiems naštas, o patys ryja našlių turtus. Šitokie paklausėjai buvo atėję pas Joną Krikštytoją.
Iškeikime sau patiems klausimą, ar mes nesame taip pat ne vienu atžvilgiu panašūs į fariziejus. Mes taip pat turime labai tvirtus nusistatymus įvairiais gyvenimo klausimais ir jų reikalaujame iš kitų žmonių. Bet patys neretai jų visai nepaisome. Kartais net kunigai ir vienuoliai gali turėti tokią dvilypę sąžinę: vieną oficialią, kai kalbame nuo altoriaus ar iš sakyklos, o kitą — kai esame draugų tarpe prie vaišių stalo. Vienur mes keliame didelius reikalavimus, kitur — mes iš jų pasijuokiame. Nereikia nė įrodinėti, koks nesimpatiškas žmogaus vaizdas tokiu būdu sukuriamas. Toks žmogus negali būti mėgstamas ar teigiamai vertinamas.
Galime taip pat save paklausti, kiek žmonių esame tokiu būdu atstūmę nuo Dievo. Savo prigimtimi, tiek kunigiška, tiek vienuoliška, esame Dievo šaukliai, jo apaštalai, bet savo konkrečiu gyvenimu dažnai veikiame priešingai. Užtenka pasikalbėti su pirmu sutiktu bedieviu, kad jis pasakytų, jog nuo Bažnyčios yra atsiskyręs dėl vieno ar kito kunigo netinkamo pasielgimo. Mes čia nesiimame svarstyti to atkritėlio bylos ir tyrinėti, kiek jis pats dėl to buvo kaltas, bet vis tiek tai yra gera proga paklausti save, ar mes savo draugų, ar bendradarbių, ar parapiečių neatstūmėme nuo Dievo, uždėdami jiems nepakeliamus reikalavimus, o patys nesiimdami jokios atsakomybės ar pareigos.
Kalbant apie fariziejiškumą, verta prisiminti ir jam priešingą žydų galvosenos kryptį — sadukiejus. Jei fariziejus galima laikyti įstatymo fanatikais, tai sadukiejus būtų galima pavadinti Senojo Testamento kultūrininkais ir liberalais. Jie tarp kitko netikėjo, kad mirusieji kelsis. Sadukiejų santykiai su Kristumi buvo ne mažiau priešingi negu fariziejų. Yra žinomas vienas jų kontaktas su Kristumi, kai jie norėjo išjuokti Kristaus skelbiamą mirusiųjų prisikėlimą. Jie klausė Kristų, kieno po prisikėlimo bus ta moteris, kuri šiame gyvenime buvo iš eilės ištekėjusi už septynių brolių, vienam po kito mirus.
37. AR GALIMA KAI KĄ ATSTUMTI?
"Jie dar jį klausinėjo: 'Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas, nei pranašas?’
Fariziejiškas problemų sprendimas yra būdingas savo betikslingumu ir susipainiojimu. Fariziejus iš tikro nežino, ko jis nori. Skaitant šiuos pakartotinus klausimus, aiškėja, jog klausėjai nori, kad Jonas prisipažintų esąs Mesijas ar pranašas. Atrodo, kad jie nori padėti jam suprasti savo pareigą ir net tai, kad jie nori vienokiu ar kitokiu būdu paremti jo veiklą. Kai Jonas neprisipažįsta, jie erzinasi.
Fariziejų delegacija, nesulaukdama teigiamo atsakymo, pradeda Joną kaltinti nenuoseklumu. Kam jis krikštijąs, jeigu jis nėra nei Mesijas, nei pranašas? Religinis vandens panaudojimas buvo dažna žydų apeiga, vartojama tiek gyviesiems, tiek mirusiesiems. Ji įvairiomis formomis buvo atliekama ne tik žydų, bet ir kitų tautų ir kitų religijų kultūrose. Daugeliu atvejų apsiplovimas vandeniu reiškė dorinį atgimimą. Taigi Jonas krikštijo pagal tą bendrąjį žmonijos religinį supratimą.
Grįžtant prie fariziejų, galima prisiminti, kad modernus ir labai gero vardo žydų teologas Martin Buber bando rehabilituoti fariziejizmą. Visų pirma jis įrodinėja, kad pagrindiniai Jėzaus mokymai apie Dievo ir artimo meilę nesiskiria nuo oficialaus fariziejų mokymo. Dėl to jis mano, kad kieti Jėzaus žodžiai apie fariziejus Evangelijose yra vėlesnės kartos įnašas į jas, būtent, kai pirmųjų krikščionių ir žydų konfliktas buvo pasidaręs labai aštrus. Jis pripažįsta ir kitą galimybę, kad fariziejai, apie kuriuos kalbama Evangelijose, galėjo būti fariziejiškumo iškrypimas. Prie to galima dar pridurti, kad ir apaštalą Paulių galima laikyti fariziejum, nes jis buvo didelio mokytojo Gamalielio mokinys. Tačiau tai nesumažina fariziejų opozicijos Jėzui, nes pats Paulius, dar būdamas fariziejum, buvo krikščionybės persekiotojas.
Kaip bebūtų su fariziejų vertinimu — vis tiek, ar jie būtų geri, ar blogi, jų aprašymas Evangelijose mums yra perspėjimas, kad ir gera iš esmės kryptis gali pasidaryti bloga. Dėl to ir jai reikia Gelbėtojo.
Mes nežinome, kokios būtų buvusios pasekmės, jeigu Jonas Krikštytojas būtų aiškiau atidengęs fariziejams savo veiklos prigimtį. Pagaliau net nežinome, kaip aiškiai jis savo, Kristui kelio ruošėjo, vaidmenį suprato. Taip pat negalime žinoti, kiek būtų turėję įtakos Kristaus veiklai fariziejai, jeigu jų, tokių įtakingų to meto žmonių, jis nebūtų palikęs nežinioje. Ar iš jų būtų atsiradę reikšmingų Kristaus rėmėjų? Šis klausimas verčia ir mus pasvarstyti, su kokiais žmonėmis mes turime ir galime bendradarbiauti, su kuriais ne. Mes žinome didelį Kristaus atvirumą nusidėjėliams, bet mes taip pat žinome jo skaudžius priekaištus fariziejams. Iš to galima padaryti išvadą, kad mūsų rūpestis turi būti išganyti visus žmones, tačiau iš to neišplaukia, kad su kiekvienu pasisiūliusiu bendradarbiauti mes turime eiti išvien ir neišvengiamai persiimti jo galvosena. Kitaip sakant, apaštalavimo darbe nėra būtina visus pasisiūlančius priimti, kai kurių galima ir atsisakyti.
Bet kodėl? Juk apaštaliniam darbui reikia stengtis panaudoti visas jėgas! Juk dieviškoji Apvaizda net ir per nusidėjėlius moka veikti kitų išganymui. Juk dora nepasižymėjusi samarijietė, galima sakyti, pasidarė savo miestelio apaštale. Tad kodėl negalėjo apaštalais pasidaryti ir fariziejai? Į tai galima taip atsakyti, kad reikia skirti nuodėmes iš silpnybės nuo religinės galvosenos, kuri savaip pakreipia tikėjimo tiesas. Nuodėmės iš silpnybės lengvai prasideda ir lengvai gali būti atleistos, o teologinis mokslas, kartą paskelbtas ir visuomenės priimtas, veikia tautas šimtmečiais ir tūkstantmečiais. Tokiu būdu net ir doriausių žmonių veiklą jis suvaržo ir iškreipia. Dėl to Jėzus sako, kad tie, kurie pakeičia net Šv. Rašto raidelę, bus mažiausi Dievo karalystėje.
38. NATŪRALI VANDENS MISTIKA
"Jonas jiems atsakė: 'Aš krikštiju vandeniu’
Religinė vandens reikšmė yra labai plačiai paliudyta tautų religijose. Daugeliui senų ir dabar gyvenančių tautų buvo ir yra žinoma religinė panėrimo į vandenį prasmė. Nežinia, ar visiškai patikimas yra šio plataus religinio reiškinio aiškinimas, kurį pateikia M. Eliade. Jis rašo: "Panėrimas žmogaus į vandenį reiškia grįžimą į priešforminį jo stovį, visišką atgimimą, naują gimimą, nes, paneriant į vandenį, vaizduojama formų išlydinimas ir grąžinimas žmogaus į beformę egzistenciją. Išlipimas iš vandens yra pasaulio sukūrimo pakartojimas, nes tokiu būdu iš vandens pasirodo kūno forma. Kiekvienas kontaktas su vandeniu simbolizuoja generaciją...” (Patiems in comparative Religion, 188-189 psl.). Į vandenį tautos žiūrėjo, kaip į visuotinę motiną (t.p., 191 psl.).
Vandens simboliu naudojosi ir senovės žydai, nors pastovios krikšto apeigos neturėjo. Pranašas Ezekielis užrašė šiuos jam Jahvės pasakytus žodžius: "Aš išliesiu ant jūsų gryno vandens, kad būtumėte tyri. Aš jus apvalysiu nuo jūsų susitepimų ir nuo visų jūsų stabų. Aš duosiu jums naują širdį ir naują dvasią. Aš išimsiu iš jūsų kūno akmeninę širdį ir suteiksiu jums kūnišką širdį. Aš duosiu savo dvasią jūsų širdims ir iš jūsų padarysiu tokius žmones, kurie vaikščios pagal mano įstatymus, gerbs mano teises ir jas laikys” (Ezek 36,25-26).
■ Buvęs Kanados primas kardinolas Maurice Roy mirė, sulaukęs 80 metų amžiaus.