Danguolė Sadūnaitė

LABAI ANKSTI RYTĄ
mėnuo dabar

dangaus dvare,
liesas vyriškis. . .

kai diena iškviečia
naktį pasiaiškinti. . .

UŽSNŪDAU
užsnūdau. . .
ir žvakė ant mano
         palangės užgeso
—  —  —  —
kokia laiminga aš,
kad Kažkas
ir vėl iš naujo
           ją uždegė. . .

*

kai su Tavim,
aš kaip ta moteris,
kurią žiema
visai, ir visai, ir visai
               užmiršo. . .

*

ši pirmoji paraudonavusi
                klevo šaka,
siūbuojanti vėjuje. . .
(liūdnai ir gracingai)

tai tavo paskutinis pamojavimas man,
aukštam miško kely,

prieš pasitraukiant iš šio
                              gyvenimo...

*

1.
tavęs atsiminimas,
kaip giliai, giliai nuskendęs
gintaro miestas, manyje
 —  —

2.
ilgai jutau šiltą bangų
                                 skalavimą...
skalavimą naktibaldos kraujo
                                bangos
  —  —  —  —  —  —
dabar viskas nutilo. . .
liko tik įsiklausymas,
                                be galo