MARIJA STANKUS-SAULAITĖ

Sunku įsivaizduoti mūsų pasaulį be šv. Kalėdų.
Tuose kraštuose, kuriuose tada tamsi, šalta žiema, trūktų šilto centro, žvakutės plakimo.
Ten, kur tada vasaros kaitra, nebūtų spalvas išryškinančios šviesos, be kurios mirgesys klaikus.
Miestai ūžia pirkėjais: kuo nors gausybėje parodyti, kad dar ko nors norima ir kad tai galima įsigyti.
Noras džiaugtis, rankose palaikyti laimės dovaną, po kurios nieko netrūktų, užburia minias.
Nesmagu mums, kad skubama, deramasi, perkama, bet patys sąrašais sveriame artimuosius, pagal kiekvieno vertę pritaikydami daiktą.
Pečiais užstodami mažus ir vargšus, krauname maišus, kaspinais paįvairindami jų tuščią turinį —
ne dėl to tuščia, kad dienos susimaišė ar nebe-rastume prasmės šiai šventei be pirkinių, bet dėl to, kad tuo paslepiamas tylus, ramus, šviesus ir šiltas, ir visai tylus vidurnaktis.
Būdavo, mums pasakojama, visai tylu aplink baltą stalą.
Vienas balsas kartojo kasmet pasakojamą pasaką: buvo šviesa, ir ta šviesa mylėjo žmones, buvo žmogus ir Dievas, buvo čia, kaip mes, bet kitoks — vargšas, paprastas, geros širdies ir nuolaidus; išmintingas, gilus, stiprus ir atviras.
Didžioji dovana iš dalies buvo ta, kad nebebuvo

Madona su Kūdikiu.   Filipinų dail. Antonio Llamas.

svarbu spėlioti, koks Dievo veidas, nes jis buvo aiškus: šviesios, tiesios akys, kantri klausa, guodžiąs žodis, draugiška šypsena.
Nebereikėjo spėlioti, ką Dievas būtų žemėje daręs, nes tai buvo regima, stebima, aprašoma. Pirmiausia Jis susirišo su tais, kurie klausė ir stebėjo, atpažindami kūtelėje savo pačių gyvenimo raštą.
Būdavo, mums pasakoja, tuščia vieta išėjusiems, ir visas netekimo skausmas nuščiuvo, pakartojus, kad tą naktį gimęs nepabūgo mūsų nelaimių ir mirties, bet joms aplink stalą davė reikšmę, nes kentėdami atpažįstame vienas kitą ir vienas kitame surandame vilties ženklą, šviesai suspindėjus virš mūsų ir mumyse.
Iš šilto ir džiaugsmingo namo žiūrėdami lauk, matome ne vien išorę, tai, kas aplink mus, bet save pačius: veidas keičiasi, kasmet kitoks, vyresnis, senesnis, apkartęs ar pasidavęs, nepatenkintas, irzlus, o gal ne taip — gal ramesnis, atlaidesnis, šviesesnis, kiekvieneriais metais susitikus su šios nakties šviesa, su šios nakties malone, keičiančia širdis.
Dovanos ir draugams, ir vargšams; puotos stalas ir giminėms, ir vienišiesiems; pokalbis ir gudriesiems, ir nepripratusiems, kad kas su jais kalbėtų, atkreiptų dėmesį į jų sunkiau randamą turtą.
Džiaugsmas visiems ir su visais — ypač neapkęstais, nes kitokie; nesuprastais, nes jie baugūs; nenorimais, nes neįtakingi ir nešaunūs.
Pro pirmųjų šv. Kalėdų prizmę matyti mūsų šventė.
Kai kas atitinka, ir kai ko dar turime savo širdyse ieškoti, savo veidais išreikšti, kad sutaptų su pirmojo vakaro, pirmosios dienos tikrove.
Sunku įsivaizduoti mūsų pasaulį per tikrąsias šv. Kalėdas.

Visiems “Laiškų lietuviams” skaitytojams, rėmėjams ir bendradarbiams linkime prasmingų Šv. Kalėdų ir laimingų bei darbingų 1986 metų!

Redakcija, Administracija ir Leidėjai