Spausdinti

ŠIS TAS APIE MALDĄ

     Niekada nesirengiau rašyti ką nors apie maldą, nes malda yra toks intymus žmogaus susitikimas su Dievu, kad jokių nurodymų, rodos, negalėtų būti, tačiau taip nėra — teologai išradingi. Skaičiau Aniceto Tamošaičio, S.J., straipsnį “Meldimasis galva ir širdimi” (LL, vasario-bal., 1984). Tame straipsnyje jis moko, kaip reikia melstis rytiečių (stabmeldžių) pavyzdžiu: mažiau galva, daugiau širdimi. Jis tą maldos metodą labai siūlo skaitytojams — “ne tam, kad apie juos teoriškai žinotų, bet jų praktiškai imtųsi savo maldos turtinimui” (43 psl.).

     Rytų religijos, ypač Indų ir Budos, paskutiniaisiais laikais sėkmingai sklinda Vakarų nukrikščionėjusiame pasaulyje. Indų leidžiamas žurnalas Atma skelbia, kad Bhagavad-gita nuo 1977 m. dvylika kartų apkeliavo pasaulį ir penkiuose kontinentuose įkūrė 108 maldos namus, mokyklas, akademijas, ūkio bendruomenes, paruošė tūkstančius mokinių ir pritraukė milijonus žmonių. Šiandien Vakarų pasaulyje visur sutiksi Krišnos pasekėjų. Ypač jais domisi jauni žmonės, kuriems tėvų religija atsiduoda veidmainyste. Ateina pagoniška religija į krikščionišką pasaulį. Taigi nenuostabu, kad krikščionių kunigai klausia gurų, kaip reikia melstis. Iš jų gauna labai paprastą patarimą: “Sukaupk savo dėmesį į alsavimą”.

     Aš prieš tai nieko negalėčiau sakyti, nes pats jau daugiau kaip 20 metų praktikuoju yogą, kuri man padeda poilsiui, malonumui, sveikatai, bet ne religinei krikščioniškai meditacijai. Tų dviejų religijų pasaulėžiūros yra visai skirtingos: kitaip yra suprantamas Dievas, kitokia yra pažiūra į žmogaus gyvenimą, į pasaulio prasmę, į Dievo ir žmogaus santykius, todėl kitokia ir malda. Indų tikėjimas neturi ir nejaučia nei pirmapradės nuodėmės, nei kaltės jausmo, kitais žodžiais sakant, indai dar tebėra rojuje, o krikščionys — nusikaltėliai ir atgailautojai. Daug krikščionių maldų yra skirta atgailai, Kristaus kančios apmąstymams, meilės ir vilties ugdymui, visuotinės gerovės siekimui, užmirštant net save. Krikščionis, kaip ir Kristus, meldžiasi ir aukojasi už visus. Visai kitoks yra gurų mokslas. Jie visų tų didelių krikščioniškų rūpesčių neturi. Jie rūpinasi, kaip protą išjungti iš galvos, kad galėtų pamiršti pasaulį. Meditacijos metu jie vaikšto mintimis po savo kūną, kaip po nežinomą žemę, ir stebisi kiekvienu sąnariu, kiekviena kūno dalimi. Taigi galva tokiai meditacijai yra nereikalinga, nes maldininkui niekas kitas nerūpi, o tik jo paties, jei taip galima išsireikšti, dvasinis egoizmas. Gal dėl to indų išminčiai nieko nėra davę nei pasauliui, nei dangui, per daug tik savimi besirūpindami.

     Sunku krikščioniui įsivaizduoti tokias pamaldas, kai visi, susirinkę į bažnyčią, mėgintume jas atlikti yogos pratybomis, anot T. Aniceto, “savo įvairius jausmus Dievui čia išreikštume ne žodžiais, o alsavimu”. Manau, kad iš tokių pamaldų išeitų tikra komedija. Mane stebina toks T. Aniceto kategoriškas tvirtinimas: “Maldoje tas daro pažangos, kas vysto galią pajusti dabartį ir prie jos lieka. O susiliesti su dabartimi nėra geresnio būdo kaip išžengti iš galvos ir nueiti prie pojūčių” (44 psl.). Niekada nepatarčiau išeiti iš galvos jokiose aplinkybėse. Krikščionybė yra turėjusi tokių laikų, kada daugiau vadovavosi širdimi negu protu. Tai buvo inkvizicijos laikai, Baltramiejaus naktys ir kiti panašūs atsitikimai.

     Ta proga norėčiau kiek sustoti prie mūsų krikščioniškų maldų. Jos yra nuobodžios dėl to, kad senos, ilgos, kartais beprasmės dabartiniam žmogui. Esame klaidingai įsitikinę, kad už ilgas maldas gausime danguje didesnį atlyginimą. Liaupsiname maldomis Dievą, prašydami visokių gėrybių, o jas pabaigę, pamirštame ir Dievą, ir pareigą krikščioniškai gyventi. Kartą Kristus taip apie savanaudžių pamaldumą pasakė: “Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda” (Mk 12,40).

     Ilgos ir nuobodžios maldos dažnai tampa veidmainiškos, o kai priprantame veidmainiauti su Dievu, tada neišvengiamai tampame veidmaniais visame savo gyvenime. Krikščioniškoji maldos esmė turėtų būti palenkta Dievo ir žmonių meilei ugdyti, o ne savo asmeniškam pamaldumui. Pamaldūs galime būti ir stabus garbindami. Iš tokio pamaldumo negali būti naudos nei Dievui, nei žmogui. Malda turėtų būti laisvas susitikimas ir bendravimas su Dievu. Laisvės principas padaro žmogų panašų į Dievą.    A. Mauragis

ATĖJO LAIKAS GRĮŽTI PRIE “DARAKTORIAVIMO”

     Kaip anais laikais, neturint lietuviškų mokyklų, “daraktoriai” švietė mūsų jaunimą, taip reikėtų mėginti ir dabar. Juk jau nebe paslaptis, kad jaunimo kongresai vis daugiau ima pasisakyti už kultūrininkų siuntimus į Pietų Amerikos ir kitų kontinentų dar lietuviškomis tebevadinamas kolonijas.

     Tačiau tų kultūrininkų kiekiai yra nepakankami, kad būtų galima visas tas kolonijas aprūpinti. Kai kuriems nėra galimybės po tolimus kraštus važinėti. Vis dėlto dar gana stiprių kultūrininkų turime Čikagoje, Klyvlende, Detroite, Toronte, Montrealyje ir kitur. Mums reikia tik “kultūrnešių”, kurie galėtų mūsų kultūrininkų turimas žinias išnešioti po įvairių kraštų bemirštančias lietuvių kolonijas. Dabar žmonės pinigų turi pakankamai, tad juos investuoti šiam kilniam tikslui būtų labai prasminga.

     Dabartinė didelė elektroninė pažanga mums teikia vaizdo ir garso įrašymo priemonių. Jomis pasinaudodami, galėtume paruošti įvairių kultūrinių lituanistinių programų visiems priimtina ir patrauklia forma.

     Be to, būtų galima įvesti ir nuolatinę religinę pastoraciją lietuvių kunigų neturinčiose kolonijose. Galėtų vienam kitam mėnesiui atvykti kunigas iš Amerikos ar Kanados. Paskui jį galėtų pakeisti kitas. Jeigu tas pats kunigas kurioje nors kolonijoje pasiliktų ilgesnį laiką, galėtų būti pavojus, kad vietinis vyskupas jį “paglemš” savo vyskupijai, bet jeigu kas 3 ar 6 mėnesiai vis keistųsi, to pavojaus nebūtų. Atrodo, kad dabartinis popiežius tokiems užmojams nebūtų priešingas. Taip pat reikėtų daryti žygių, kad dabartinis mūsų išeivijos vyskupas Paulius Baltakis gautų ordinaro teises. Ar kas nors to yra prašęs? Reikėtų pamėginti.

     Būtų malonu, kad ir kiti šiomis mintimis pasisakytų, bet dar svarbiau, kad kas nors imtųsi iniciatyvos čia pateiktus projektus vykdyti.

Jonas Kaseliūnas (Kolumbija)

Gerbiamas Redaktoriau,

     Atsiliepdamas į kun. V. Bagdanavičiaus iškeltą mintį (LL, 1984 m. lapkr. mėn.) suorganizuoti maldininkų ekskursiją į Krokuvą aplankyti palaimintojo Mykolo Giedraičio kapą, visiškai pritariu.

     Kuo mes išeivijoje galime pasitarnauti Lietuvai? Tik nuolat ir nuolat visokiomis progomis ir visokiais atvejais garsinti Lietuvą ir jos garbingus lietuvius.

     Šv. Kazimieras, Lietuvos globėjas, popiežiaus Jono Pauliaus II dėka nuskambėjo per visą pasaulį. Aš tikiu, kad maldininkų ekskursija į Krokuvą taip pat nepraeitų tylomis ir išgarsintų lietuvio palaimintojo Mykolo Giedraičio vardą jo 500 metų mirties sukakties proga.    

Inž. K. Pabedinskas

     Žurnalas “Laiškai lietuviams” puikus. Visais atžvilgiais įdomus.    H. Bitėnas

Vienas “Laiškų lietuviams” numeris savo išvaizda ir turiniu tikrai yra daug daugiau vertas negu 80 centų!

A. Lipčienė