Spausdinti

 (Godos ir Daliaus vedybinis gyvenimas ir . . . mirtis)

Vytautas Kasniūnas

     Godos Neringos ir Daliaus povestuvinis medaus mėnuo nušvilpė su kalnų vėju, nusinešdamas ir jos išsvajotos meilės dalį. Godos tolimesnio gyvenimo dienos tartum sušalo kalnų ledynuose. Išaugusi tėvų pasakojimuose apie jūros grožybes, vaikystę praleidusi, gyvendama prie didžiulio ežero, menančio jūrą, subrendo ir ilgesnį laiką gyveno kalnų ilgesiu sniegynų prieglobstyje. Bangų žaidimuose rišo romantinius jausmus, kalnų uolose — gyvenimo realybę.

     Dabar ji turi viską, kas ištekėjusiai moteriai reikalinga: vyrą, namą, materialines gėrybes. Gyvena pasakiškai gražioje vietoje — kalnų papėdėje, lyg milžino atneštame ir pastatytame name. Iš universiteto gavo metus atostogų, susitarusi parašyti mokslinę studiją. Vyras Dalius, sunkiųjų statybos mašinų konstruktorius, kurį laiką dirbęs ir gyvenęs Aliaskoje, buvo perkeltas į Koloradą. Jis pasižymi išradingumu ir pramonės įmonės yra labai vertinamas. Ir dabartinis jų gyvenamasis namas yra pavyzdinis, pastatytas įmonės, kurioje jis dirba, per kelias dienas. Fabrikuose padarytos namo dalys Daliaus patobulintos kalnu mašinos užkeliamos į kalnus, čia greitai sustatomos sienos, uždengiamas stogas. Kai statė šį namą, Goda ilgas valandas praleido tarp darbininkų ir inžinierių, filmuodama ir fotografuodama. Ji, lyg stirna, šokinėjo tarp uolų, kad kiek galima mažiau būtų sugadinta aplinka, kad būtų paliktos natūralios grožybės. Įvairių mašinų ūžimas, atsimušdamas į kalnus, jai skambėjo muzikos garsais. Išvesti nauji vingiuoti keliai raitėsi, kaip milžinai šliužai.

     Naujojoje gyvenvietėje namai dygo, kaip grybai po lietaus. Juose pirmiausia apsigyveno inžinieriai, statybininkai. Šioje vietoje buvo numatyta pastatyti apie keturiasdešimt namų. Už kalno kauburio buvo rengiami slidinėjimo takai, statomas viešbutis.

     Goda, mėgusi vienatvę, Daliaus prašoma, įsijungė į naują socialinį gyvenimą. Su keliomis šeimomis artimiau susidraugavo, ypač su viena šeima. Vyras buvo architektas, vokiečių kilmės, vardu Helmut. Jis gražiai piešė, rašė poeziją. Goda su juo artimai bendravo, planuojant naujas statybas, kad nebūtų sugadinta natūrali aplinka. Jo žmona, beveik Godos bendravardė, Gotte — švedė, entuziastinga kalnų laipiotoja. Prie jos Dalius nuo pirmo susitikimo, anot Godos pasakymo, prilipo, kaip musė prie medaus. Goda juokėsi, kad Dalius, bailys slidinėtojas, staiga susidomėjo kalnų laipiojimu, įsigijo visą reikalingą aprangą, studijavo laipiojimo meno knygas ir, Godos bei Helmuto lydimi, su Gotte vyko į kalnų laipiojimo iškylas. Goda, vis raginusi Dalių sportuoti, džiaugėsi, kad "pilvūzas kartą pasiryžo pajudinti savo lašinius”. Ji taip pat džiaugėsi, kad naujieji draugai gal atpratins Dalių "lenktyniauti ir laimėjimais pasižymėti, geriant kokteilius ir tuštinant valgių lėkštes”.

     Dalius dažnai vykdavo į Aliaską, į įmonės centrą, o taip pat ir į Virginiją, kur buvo įkurtas naujas įmonės skyrius. Goda taip pat dažnai vykdavo į universitetus studijų ir mokslinių pranešimų reikalais. Ji dažnai rašydavo tėvams laiškus, kalbėdavo telefonu, juos aplankydavo. "Ar Goda laiminga?” — savo mintyse, tarp eilučių išskaitomuose laiškų žodžiuose rūpindavosi tėvai. Taip pat jie sielvartavo, kodėl Goda, taip mylinti vaikus, jų nesulaukia. Kuris iš jųdviejų kaltas?

     Ar Goda laiminga?

     Goda lyg su vėju skraidė, slidinėdama kalnuose, suradusi partnerį Helmutą. Dalius laipiojo po kalnus, siekdamas viršūnes, sekdamas Gottę. Vieni iš aukštumos lėkė žemyn, kiti iš žemumos kopė aukštyn. Vieni romantikai, svajotojai, kiti du — praktikai, realistai, žvelgią į tikrovę. Goda ir Helmutas, šeimos kūrėjai, žmonijos gyvastingumo tęsėjai, abu apsivylę, kad negalėjo įgyvendinti savo svajonių — vaikų auginimo. Gottė ir Dalius — savanaudiškumo kūrėjai ir tęsėjai. Pagal jų sampratą, šeimą sudaro du žmonės, o vaikų auginimas yra gyvenimo kartėlis, atimąs visus dienos malonumus.

     Visi keturi yra artimi draugai. Jų draugystę riša ilgesys, ištikimybė, savo šeimos gerbimas. Šiai idealiai draugystei Helmutas parašė gražią poemą, pavadintą "Dangaus vartų dovana”. Helmutas suprojektavo dviejų butų namą, kuris net premiją laimėjo. Goda parinko naujam namui vietą ir išplanavo sodybą. Po kelerių metų jie apsigyveno naujame, nuosavame name. Godos žodžiais, tai buvo svajonių ir realybės kūrinys.

     "Ar Goda vedybiniame gyvenime surado laimę? Ar Dalius rūpinosi, kad Goda būtų laiminga? Ar Dalius laimingas?” — ilgesnį laiką būdama vieniša, vis dažniau ir dažniau ji kėlė šiuos klausimus. Daliui išvykus ilgesniam laikui į Aliaską, Gottei ir Helmutui atostogaujant Švedijoje, ją aplankę tėvai taip pat tuos klausimus aplinkiniais keliais jai kėlė. Jausdamasi laiminga, kad tėvai ilgesnį laiką svečiavosi jos namuose, nereikėjo griebtis vaidybos, atsakant į tuos klausimus. Įvairios kalbos, prisiminimai buvo lydimi geros nuotaikos, šypsenos, juokavimų.

     Tėvams išvykus, staiga lyg suskambėjo antrasis šeimos gyvenimo skambutis, atsidarė scenos uždanga, parodydama tikrojo gyvenimo vaizdus. Jos ausyse skambėjo pirmasis skambutis, kada jaunystės dienomis Dalius pirmą kartą parodė nesuvaldomus jausmus. Antrasis skambutis, lyg tęsinys pirmojo, suskambėjo pirmąją medaus mėnesio naktį. Prisiminimai skrodė, lyg žaibas. . . "Vergė aš, vergė likau su sumainytais aukso žiedais, priesaikos žodžiais!” — ji šaukė, o nuo garso langę stiklai drebėjo. Ji, skubiai nubėgusi, atsinešė butelį likerio, surado albumą, dienoraštį, ašaromis sulaistytą, lyg krauju parašytą: "Meilės laivas staiga sudužo į šipulius, liko tik vienas stiebas žmonos-vergės. Aš ilgesingai svajojau apie medaus mėnesio romantiką, apie tyliai į ausį šnibždamus meilės posakius. .Goda skaito dienoraštį, parašytą pirmąją vedybinio gyvenimo naktį, Daliui užmigus, po ilgų siautėjimo valandų. "Jis puolė mane, kaip išalkęs liūtas, aš buvau mėtoma ir vėtoma, visi mano kauleliai buvo suskaityti. . .” Ji toliau skaitė dienoraštį, kurį drebančios rankos užliejo likeriu... "Visa nakties paguoda buvo, kad aš susilauksiu vaiko, kad aš gimdysiu kasmet, kad vaikų meilė atneš man laimę”. Beskaitant ašaros užtemdė akis. Goda prisiminė, kaip ji laukė, kad, pajutusi Daliaus artumą, ims juodu kalbėti apie būsimus vaikus, berniukus, mergaites, kaip juos augins, auklės. . . Prisiminė, kaip pirmoji naktis baigėsi fizine kova... vergė žmona prieš vyrą liūtą. ..

     Kitame dienoraščio puslapyje užrašyta: "Pirmieji šeimos pusryčiai”. Antraštė parašyta raudonai, tekstas žaliai. Goda skaito: "Akių nesudėjusi visą naktį, išvargusi ir išbalusi, kaip popierius, dažais, kurių labai nemėgau, išsitepliojau, paruošiau pusryčius ir laukiau, kada pažadintas ateis Dalius. Pirmą kartą, kaip tinka Neringai, pasipriešinau jo įgeidžiams. .. Susikaupusi vaidinau laimingą, šypsojausi, mėginau juokauti, bet mačiau, kad Dalius skuba valgyti, kad greičiau išpildyčiau jo įnorį, man pažadėjus vėliau, kai pavalgysime. O tas vėliau buvo naujos kančios pradžia. Valgant pusryčius, pabučiavusi Dalių, paklausiau, ko jis labiau lauktų — berniuko ar mergaitės. Ir atsivėrė jo burna, kaip baisi gyvatė išliaužė iš jo žodžiai: 'Klausk verčiau, ar norėčiau kačiuko, ar šuniuko!’ Išgirdusi tą jo pasakymą, nesusivaldydama išbėgau į savo darbo kambarį, užrakinau duris ir žliumbiau... Staiga prieš mane atsivėrė busimojo gyvenimo knygos lapai. .."

     Goda, padėjusi dienoraštį, įniko į albumo nuotraukas, lyg norėdama išbėgti iš pirmųjų vedybinių dienų prisiminimų. Kad Dalius ją myli, ji jaučia, bet tik fizinė meilė yra jo vedybinio gyvenimo ramstis, o įsijausti į Godos jausmus jis nesugeba. Iš tos jo fizinės meilės ir pučia šiaurys vėjas, tikrąją meilę apklodamas ledais.

     "Ar Dalius laimingas? Ar ji daro, ką galėdama, kad jis jaustųsi laimingas?” Goda tuos klausimus dažnai sau kelia. Į antrąjį klausimą ji turi tvirtą atsakymą: ji stengiasi, dažnai save aukodama, savęs išsižadėdama, kad jis būtų laimingas. Godos meilė tirpdo tarp jų susidariusius ledų klodus.

     Goda, bevartydama albumą, rado Helmuto ir Gottės nuotraukas. Ėmė galvoti apie jų draugystę. Uždėjusi Helmuto mėgstamą Štrauso valsų plokštelę, prisiminė jo parašytą poemą, pavadintą "Dangaus vartų dovana”, skirtą dviejų šeimų draugystei, kuri žiba, kaip deimantas — švari, tyra, kaip kristalas.

     Metai žildino plaukus, meilė tirpdė ledus. Praėjusiais metais Helmutas ir Gottė atšventė sidabrinę vedybų sukaktį. Jie, visi keturi, buvo nuvykę į Vokietiją, lankėsi Helmuto šeimos gimtinėje. Šiais metais Goda ir Dalius rengėsi tokią pat sukaktį švęsti, bet, negalėdami vykti į Lietuvoje esančią gimtinę, nutarė vykti į Švediją, prie Baltijos jūros, arčiau savo tėviškės.

     Prieš ilgesnes atostogas Dalius tarnybos reikalais išvyko į Aliaską, o Helmutas į Virginiją. Goda su Gotte pasilikusios planavo atostogas, vedybinę sukaktį, kelionę po Švediją, lankyti Gottės tėviškę. Prieš kelias dienas skambinęs Dalius pranešė, jog jo įmonė norėtų, kad jis atliktų tarnybinius reikalus Suomijoje. Gal iš ten, per Estiją ir Latviją, galės ir į Lietuvą nuvažiuoti. Kitiems yra pavykę aplinkiniais keliais gauti leidimus nuvažiuoti į Lietuvą. Goda, tai sužinojusi, paskambino tėvams, kad jie surašytų giminių adresus. Vėl nauji sumanymai, planai kėlė džiaugsmą.

     Išaušo gražus rytas. Goda, blogai miegojusi, sapnų išvarginta, anksti kėlėsi. Kažkoks negeras nujautimas spaudė širdį. Greitai paruošusi pusryčius, rengėsi eiti pakviesti Gottę, kai ją susitiko tarpduryje.

     "Ir tu atrodai išvargusi, matyt, blogai miegojai”, pasitiko ją Goda. "Aš sapnavau, kad judu su Dalium kopėte į kalną, ir judu užgriuvo ledynas”, mėgindama šypsotis, pasakė Goda. Draugės keitėsi dirbtiniais šypsniais, svaidėsi be turinio ir minties žodžiais. Pagaliau Gottė priėjusi apsikabino Godą ir pasakė: "Vakar viena sunkioji mašina, paslydusi tarp uolų, sužeidė Dalių”.

     "Sunkiai? Sakyk! — suriko Goda. "Sunkiai, labai sunkiai”, atsakė Gottė. "Tu slepi, tu nesakai teisybės, Gotte... jis miręs! — sušuko Goda. "Dalius mirė šį rytą, — atsakė Gottė,—neseniai man skambino iš Aliaskos, ieškodami Helmuto. .. Jie nenorėjo tau pranešti šią liūdną žinią. . .”

     Dvidešimt penkerių vedybinio gyvenimo metų sukakties išvakarėse Goda išėjo į vienatvės gyvenimą. Laidotuvių dieną ji prisiminė Putino eilėraščio žodžius:

     "Nėra didesnio skausmo už meilėje kilusį, nėra didesnės meilės už skausmuose subrendusią. .

■    Jungtinės Tautos vienbalsiai priėmė įstatymo projektą, kuris uždraudžia kankinimus.

■    Vengrijos religinių reikalų tarybos pirmininkas Imre Mikloš lankėsi Vatikane. Tarėsi su Vatikano Valstybės sekretoriumi kard. Casaroli, aplankė Šv. Petro bazilikos požemyje įrengtą vengrų koplyčią. Vengrijos vyriausybės delegacijų pasitarimai su Vatikano atstovais įvyksta kasmet.

■    Šv. Tėvą aplankė apie 120 įvairių tautų mokslininkų, dalyvavusių Romoje surengtame pasitarime apie galimybes išvystyti ir pagerinti maisto produktų gamybą ir technologiją Afrikoje.