Spausdinti

DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Praėjus didžiosioms šventėms — Kalėdoms ir N. Metams — Lietuvos kaimo gyvenimas pasineria kasdienybėn. Gamtoje viešpatauja pats viduržiemis. Žmonės triūsiasi sodybose, dirbdami įprastus darbus, o atliekamu laiku moterys verpia, audžia, mezga, plunksnas plėšo, vyrai malkas skaldo, pakinktus taiso, virves ir pančius veja. .. Tingiu žiemos metu galima ir pasisvečiuoti, ir pasilinksminti. Šis laikotarpis (iki Užgavėnių) vadinamas mėsėdžiu arba mėsiedžiu — valgoma sočiai ir riebiai, nes jokių ypatingų pasninkų ar suvaržymų nėra.

     Vasario pradžioje yra dvi šventės: Grabnyčios (Marijos įvesdinimas vasario 2 d.) ir šv. Blažiejaus (vasario 3 d.). Tai jau bažnytinės šventės, atėjusios į Lietuvą su krikščionybe. Liaudis joms nedaug savų papročių tesukūrusi. Tačiau Grabnyčios (nors šis žodis yra slaviškas, bet liaudyje prigijęs ir retai kas kitaip šią šventę vadina) laikomos žiemos pabaiga. Sakoma, kad Grabnyčiose jau kreiva vėžė. Dienos metu saulė jau aukščiau pakyla, karščiau šildo, ir rogės patižusiuose keliuose palieka gilias provėžes, kurios naktį vėl sukietėja. Taigi, jeigu Kalėdos buvo laikomos saulės grįžimo švente, tai Grabnyčios yra tartum pavasario pradžia. Taip pat sakoma, kad Grabnyčiose barsukas verčiasi ant kito šono ir pradeda kitą savo leteną čiulpti, bet pirma išlenda iš olos į lauką. Jeigu jis mato savo šešėlį, tai likusi žiemos dalis bus sunki, o jeigu nemato — greit ateis pavasaris, nebus didelių šalčių. Tas paprotys arba tikėjimas yra ir kituose kraštuose (pvz., čia, Amerikoje).

     Grabnyčiose yra šventinamos žvakės, kurias žmonės parsineša namo. Šios žvakės būdavo naudojamos prie sergančio (ypač atvežant kunigą), prie mirštančio ligonio, didelės audros metu, vaikui ar kūdikiui neramiai miegant, baisius sapnus sapnuojant. Buvo tikima, kad tokios šventintos žvakės apsaugančios ne tik nuo piktųjų dvasių, bet ir nuo gamtos nelaimių. Daugelyje Lietuvos vietų tas žvakes vadindavo "grabnyčiomis”, nors šiaip žvakei pavadinti barbarizmo nevartodavo.

     Šv. Blažiejaus šventė yra vasario 3 d. Žmonės jį laiko gerklės ligomis sergančių užtarėju, todėl jo šventėje einama į bažnyčią, kad kunigas "paspaudytų” gerkles, t.y. paliestų kaklą dviem, kryžmai linų pluošteliu surištomis, šventintomis žvakėmis, sukalbėdamas maldelę į šv. Blažiejų. Buvo ypač svarbu, kad vaikų kaklai būtų taip palaiminami, nes tuomet visus metus gerklės neskauda. Laikais, kuomet nebuvo modernių antibiotikų, o žiemos metu daug vaikų ir jaunų žmonių "išpjaudavo” difteritas ar kitos ligos, šv. Blažiejaus užtarimui žmonės teikdavo daug svarbos.

     Kartais vasario mėn. pasitaiko Užgavėnės ir Pelenų diena (pvz., šiemet Užgavėnės yra vasario 19 d.). Užgavėnės susietos su daugybe linksmybių ir būrimų. Liaudies žmogus buvo praktiškas. Jis žinojo ir tikėjo, kad jis pats ir aplinka priklauso nuo galybių, kurių jis negali kontroliuoti. Norėdamas tas galybes (arba dievybes) palenkti savo naudai, įvairiomis progomis jis atlikdavo tam tikrus veiksmus, tikėdamas, kad tuo būdu bent apsisaugos nuo įvairių pavojų. Todėl reikia suprasti, kad įvairūs senieji liaudies papročiai yra senųjų tikėjimų praktiškas pritaikymas žmogaus kasdienybei.

     Užgavėnės buvo lyg įžanga į pavasarį, o pavasaris atnešdavo laukų darbus: busimąjį derlių, gyvulių prieauglį ir t.t. Taigi nuo pavasario sėkmingumo priklausė ūkininko gerovė ir turtingumas. Buvo svarbu užsitikrinti gerą derlių, o tai buvo atliekama įvairiais būrimais, spėjimais, veiksmais, apeigomis.

     Užgavėnėse būdavo mada persirengėliai arba kaukininkai. Tai galima rasti ir kitose tautose bei kultūrose. Paprotys išlikęs iki mūsų dienų, nors dabar pavirtęs tik pasilinksminimu, maskaradu, kaukių karnavalais arba baliais. Seniau tie kaukininkai visaip tarp savęs kovodavo ir grumdavosi. Tai gerųjų ir piktųjų dvasių kovos, žinomos visose tautose ir kultūrose. Liaudis pasigamindavo primityvias kaukes, juokingas ir keistas. Buvo persirengiama čigonais, ubagais, žydais, taip pat gyvulinėmis kaukėmis — arkliais, ožkomis, gervėmis; mitologinėmis — velniu, giltine, Lašiniu ir Kanapiniu ir t.t. Lašinis atstovaudavo visam pokalėdiniam mėsėdžiui, o Kanapinis — liesam Gavėnios pasninkui. Žinoma, Lašinis pralaimėdavo Kanapiniui ir turėdavo palikti savo karalystę bent iki Velykų. Persirengėliai vaikščiodavo po sodybas, po kaimus, triukšmaudami, juokaudami, valgydami ir gerdami. Buvo svarbu "atsivalgyti” už visą Gavėnią, todėl reikėdavo valgyti bent 12 kartų, ir vis sočiai, ir vis riebiai...

     Kad ateinančių metų derlius būtų geras, gausus ir vešlus, žmonės atlikdavo tam tikras apeigas ir veiksmus. Ypač buvo svarbus linų derlius, nes linai buvo brangūs ir ūkininkams labai reikalingi. Užgavėnėse nebuvo galima sėdėti namie, nes tuomet linai neaugs. Juo toliau nuo namų nueisi ar nuvažiuosi, tuo pluoštas bus ilgesnis. Moterys supdavosi sūpynėse (įtaisytose klojime po balkiu), kad linai būtų geri, o vyrai — kad žirgai būtų greiti, ristus. Linų derliui užtikrinti buvo laistomasi vandeniu (aplaistomipersirengėliai, arkliai važiuojant ir kiti), vežiojama Čiūčela arba Morė; kiti pasėliai gerai uždera, jeigu Užgavėnėse išvežamas ant laukų bent vienas vežimas mėšlo; bitės toli skraido ir daug medaus prineša, jeigu aviliai sudedami į roges ir pavežiojami arba bent aplaistomi vandeniu; kirmėlės kopūstų negraužia, jeigu pelenai persijojami ir vasarą tais pelenais pabarstomi kopūstai; karvės daug pieno duoda, jeigu baltiniai skalbiami ir t.t.

     Tačiau buvo darbų, kuriuos Užgavėnėse draudžiama dirbti, nes tuo pakenkiama sau ir aplinkai. Pvz., negalima malti, nes audros nuplėšys stogus; negalima verpti arba austi, . nes pelės sukapos audeklus; negalima siūti, nes vasarą avims galvos suksis (kvaituliu sirgs); negalima lopyti, nes ėriukai bus margi; negalima net plaukų išsiplauti, nes vyrai anksti nupliks, o merginoms kasos neaugs.

     Visos Užgavėnių linksmybės užsibaigia 12 val. nakties, nes prasideda Pelenų diena ir Gavėnia. Šeimos nariai, kurie Pelenų dieną eina į bažnyčią, parneša šventintų pelenų ir pabarsto namiškiams galvas. Likusius pelenus supila į ugniakurą ir į šulinį, kad vanduo būtų skaidrus ir švarus. Jaunimas pradeda pilstytis pelenais — į plaukus, į kasas ir padaro iš to daug juoko.

     Pelenų dieną prasideda pasninkas. Kai kuriose Lietuvos vietose pirmoji tos dienos viešnia, prisirišusi silkės galvą prie siūlo, įvelka per slenkstį į namus "gavėnią”. Pelenų dieną taip pat valkiodavo kaladę — storą rąstą, pagalį arba malką. Tai darydavo vyrai. Jeigu pirmasis svečias, atėjęs į namus, neatvelka kaladės, buvo sakoma, kad nelaimę atvelkąs. Kalades mėgdavo valkioti jauni vyrai. Įvilkdavo į trobą ir palikdavo. Kartais į tą pačią trobą suvilkdavo kelias kalades. Kad jas iš trobos išvilktų, šeimininkas turėdavo pavaišinti alum, degtine (žinoma, užkandžių nebuvo galima ragauti, nes pasninkas!). Pelenų dieną taip pat buvo pajuokiami ir užkabinėjami kaimo senberniai bei senmergės.