P. DAUGINTIS
Praėjusių metų lapkričio 8 d. paskelbtas JAV vyskupų konferencijos komisijos projektas apie Katalikų Bažnyčios socialinį mokslą ir JAV ekonominę politiką. Jis JAV visuomenėje sukėlė ne tik didelį susidomėjimą, bet ir įvairių ginčų bei kritikos. Gal mūsų lietuviškajai visuomenei šis klausimas atrodys neaktualus, bet taip neturėtų būti. Juk dėl blogos ekonominės politikos ir didelio plačiųjų masių skurdo įsigalėjo komunizmas Rusijoje, Kinijoje ir daugelyje kitų valstybių. Stiprėja jis Vidurio Amerikoje, Italijoje, Prancūzijoje ir kitur. Labai svarbu, kad JAV plačiųjų sluoksnių gerovė būtų didesnė ir ekonominė sistema geresnė, tuo būdu ir patrauklesnė žmonėms už geležinės uždangos, o taip pat ir laisvųjų kraštų neturtingiems žmonėms. Be to, mes jau esame pilnateisiai JAV piliečiai, tad galime turėti šiek tiek įtakos ekonominei Amerikos politikai. Mes esame katalikai, tad vyskupų žodis mums turi būti svarbus. Be to, konferencijoje dalyvauja ir vienas kitas lietuvis vyskupas.
AR VYSKUPAI GALI SPRĘSTI APIE AMERIKOS EKONOMINĘ POLITIKĄ?
Kai kurie nesupranta, dėl ko vyskupai rašo apie Amerikos ekonominius klausimus, juk jie nėra šios srities specialistai. Į tai atsako Milwaukee arkivyskupas G. Weakland, šios vyskupų komisijos pirmininkas, pateikdamas ruošiamo ganytojiško laiško projektą: "Mūsų požiūris šiame laiške yra pirmiausia Kat. Bažnyčios socialinis mokslas. Mes šį klausimą svarstome ne kaip ekonomistai, siūlydami ekonominius projektus, bet kaip doros mokytojai”.
Kiti tvirtina, kad tai Bažnyčios kišimasis į JAV politiką. Tai draudžianti Amerikos konstitucijos pirmoji pataisa — klauzulė apie Bažnyčios atskyrimą nuo Valstybės. Tačiau arkiv. J. Quinn (San Francisco) teisingai aiškina, kad ši konstitucijos pataisa atmeta ir draudžia politines privilegijas kuriai nors vienai bažnyčiai ar sektai, bet dalykuose, liečiančiuose platesnę visuomenę, tad ir JAV vyriausybę, konstitucija nesiekia neigti Bažnyčios aktyvaus balso, formuojant viešąją gerovę. Konstitucija palankiai priima savanoriškų asociacijų veiklą šioje srityje ir bažnyčioms ji teikia savanoriškų asociacijų pobūdį.
BIBLINIAI IR TEOLOGINIAI EKONOMINIO GYVENIMO TVARKYMO PAGRINDAI
Šis ilgas 50.000 žodžių (apie 100 puslapių knygelė) vyskupų ganytojiško laiško projektas I dalyje dėsto Kat. Bažnyčios mokslo svarbiąsias mintis, principus ir iš jų išplaukiančias dorines normas ekonominiam gyvenimui. II dalyje pateikia keletą jų pritaikymų JAV ekonominei politikai. Laiško tikslas yra dvigubas: 1. pateikti Kat. Bažnyčios nariams ir kitiems žmonėms katalikų socialinio mokslo nurodymų; 2. pridėti vyskupų balsą prie viešų diskusijų apie JAV ekonominės politikos klausimus, kuriuose ypač reikšminga dorinė pusė.
Pirmoje dalyje vyskupai pateikia Šv. Rašto tekstų iš Š. ir N. Testamento. Iš tų tekstų aiškėja, kad žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (dvasingas, laisvas), turi šventą, antgamtinį pobūdį, išskiriantį jį iš visų kitų žemės būtybių. Tad žmogus turi nelygstamą vertingumą, kurį realizuoja, vykdo, solidariai dirbdamas ir veikdamas žmonių bendruomenėje. Be to, pats Kūrėjas Dievas suėjo į asmenišką sąjungą ar sandorą (covenant) su žmonėmis, tarpininkaujant Nojui, Abraomui, Mozei ir įsikūnijusiam jo Sūnui Jėzui Kristui. Dievas asmeniškai rūpinasi kiekvienu žmogumi.
Tad žmogaus sutvėrimas, vertingumas, sandora su Dievu ir bendruomenė yra patys pirminiai ekonominio žmonių gyvenimo pagrindai.
Visa kūrinija yra Dievo sukurta, išlaikoma ir pavesta žmogui. Tad žmogus yra ne absoliutus savininkas, o tik užvaizdas. Jis turi ištikimai eiti šias savo pareigas, rūpintis žeme, jos būtybėmis ir žmonėmis. Kristaus nuopelnais tapę nauja kūrinija ir naujosios sandoros dalyviais, žmonės yra pašaukti į krikščioniškąjį solidarumą bendruomenėje. Kaip Dievas tėviškai rūpinasi kiekvienu žmogumi, kaip Kristus veikia, kad išganytų kiekvieną žmogų, taip ir žmogus turi rūpintis kitais, atiduoti kiekvienam tai, kas jam pridera, kas priklauso kitiems ir bendruomenei, tai yra, jis turi būti teisingas. Iš čia —teisingumo primatas bendruomeniniame gyvenime.
Teisingumas bendruomenėje turi būti vykdomas visiems žmonėms. Jo vykdymas turi apimti ir vargingus, ir neturtingus, ir kitus, kurie patys negali jo išreikalauti. Todėl tikras teisingumas bendruomenėje matuojamas pagal jo vykdymą neturtingiesiems, neturintiesiems galios. Tad yra suprantami Dievo reikalavimai ir jo rūpestis neturtingaisiais, Kristaus pagalba suvargusiems ir Dievo pirmaujantis neturtingųjų pasirinkimas. Tai ir K. Bažnyčios pasirinkimas.
Tikro teisingumo vykdymo labai trūksta mūsų dienų ekonominėje bendruomenėje. Tas Bažnyčios pasirinkimas šaukia ją stoti už vargšus, neturtinguosius, beteisius ir negalinčius turėti įtakos socialinėse institucijose bei politiniuose sluoksniuose. Jai uždedamas uždavinys įspėti, šaukti, kai materialinių gėrybių savininkai nebeatlieka socialinių pareigų, t.y. nevykdo socialinio teisingumo. Tas pirmaujantis pasirinkimas įgalina Bažnyčią į visus ekonominius ir kitus socialinius dalykus žiūrėti pro neturtingųjų akinius.
Žinoma, tai įpareigoja ir ją pačią gyventi neturto dvasia, save išsemti pagal Jėzaus pavyzdį (plg. Pil 2,5-11), o jos narius — būti Kristaus mokiniais, sekti jo pavyzdžiu, panašiai kaip ir jo apaštalai ir pirmieji krikščionys dalindavosi su kitais savo turtu.
Vyskupai, svarstydami šį klausimą, taip pat naudojasi Bažnyčios tėvų mokymu, popiežių socialinėmis enciklikomis ir socialinių mokslų analizėmis.
ETINĖS EKONOMINIO GYVENIMO NORMOS
Taip vyskupų nušviesti pagrindai ir sudaro krikščionišką ekonominio gyvenimo sampratą. Iš jos plaukia dorinės normos ekonominio gyvenimo veiksniams, tiek paskiriems žmonėms, tiek jų grupėms ir institucijoms. Kad jų ekonominės funkcijos gerbtu žmogaus vertingumą, jos turi žmogui duoti galimybę:
a. rasti darbe savęs realizavimą;
b. patenkinti su prideramu atlyginimu jo materialinius reikalus (maisto, drabužių, buto, poilsio, gydymo);
c. ugdyti vienybę ir solidarumą šeimoje, tautoje ir tarptautinėje bendruomenėje.
Kiekvienas žmogus turi šias teises, o bendruomenė — moralinį įsipareigojimą jas patenkinti. Todėl šios trys pagrindinės žmogaus teisės ir atitinkamos bendruomenės pareigos privalo apspręsti ir formuoti JAV ekonominės politikos siekius bei institucijas viduje ir užsienyje. Todėl reikia, kad:
1. aukščiausią pirmenybę turėtų neturtingųjų pagrindinių būtinų reikalų patenkinimas;
2. žemesnės ekonominės klasės žmonių dalyvavimas bendroje gerovėje eitų pirm sutelkto didelio turto, galios ir pajamų privilegijų palaikymo;
3. rūpinimasis visų žmogiškais būtinais reikalais ir jų didėjančiu dalyvavimu bendroje gerovėje būtų pirmenybė, investuojant turtą, žmogaus talentus ir energiją.
DORINIŲ PRINCIPŲ VYKDYMAS KAI KURIOSE JAV EKONOMINIO GYVENIMO SRITYSE
Antroje ganytojiško laiško projekto dalyje vyskupai kalba apie kai kurias JAV ekonominio gyvenimo sritis pagal tuos dorinius principus ir pateikia savo siūlymus.
Pirmiausia reikia pastebėti, kad paskirų asmenų ir jų grupių visi veiksmai yra morališkai arba geri, arba blogi. Nėra neutralių veiksmų. Tad ir ekonominiai veiksmai, ir ekonomiškai politiški elgesiai yra arba geri, arba blogi. Vyskupai yra autoritetingi doros mokytojai, tad jie gali kalbėti apie jų dorovingumą. Tai pripažįsta net daugumas liberalų bei netikinčiųjų.
Žinoma, norint apie juos kalbėti ir spręsti apie jų dorovingumą, reikia gerai pažinti visą jų gyvenimišką sudėtingumą arba jų techniškąją pusę. Be abejo, vyskupai nėra ekonominio gyvenimo žinovai ir technikai, tačiau jie gali įsigyti tiek žinių ir kompetencijos, kad galėtų perprasti ekonominius dalykus, bent tuos, apie kuriuos kalba. Šiam tikslui laiško projekto parengimo komisijos nariai vyskupai kalbėjosi ir tarėsi su 150 žymiųjų JAV ekonomistų, politikų, sociologų ir teologų. Be to, jie pasirinko tik penkias centrines ekonominės politikos sritis.
Vyskupai taip pat pripažįsta, kad tam tikrais atvejais tie patys moraliniai principai, kitaip interpretuojami ir su kitomis prielaidomis, gali vesti prie skirtingų išvadų. Taip ir geros valios žmonės, ir tikintieji kartais prieina prie kitokių sprendimų. Tačiau ir čia vyskupai kartoja tą pat, ką ir savo ganytojiškame laiške: “Taikos iššūkis: karas ar taika? Tačiau moraliniai sprendimai, mūsų daromi apie paskirus atvejus, nors nėra sąžinę įpareigojantys, bet yra katalikų rimtai svarstytini ir imtini, apsprendžiant, ar jų pačių doriniai sprendimai sutinka su Evangelijos dvasia ar ne”.
Tad trumpai paminėsime apie tuos moralinių principų pritaikymus ir kai kuriuos vyskupų pasiūlymus. Jie dar ne galutiniai.
1. Užsiėmimai, darbai. Labiausiai degantis JAV vidaus ekonominės politikos uždavinys — kūrimas naujų užsiėmimų ar darbų (jobs). Pirmaujantis siekis — kad kiekvienas norintis dirbti galėtų gauti užsiėmimą, atitinkantį jo žmogišką vertingumą. Juk nedarbo kaina individualiniu, bendruomeniniu ir politiniu atžvilgiu yra milžiniškai aukšta. Dabartinis bedarbių nuošimtis yra morališkai nepateisinamas.Visomis priemonėmis reikia siekti nedarbą sumažinti iki 3-4%. Reikia to siekti, bendradarbiaujant valdžiai, darbo unijoms, kuriant suinteresuotų asmenų ir sambūrių koalicijas spausti anuos veiksnius kurti naujų užsiėmimų.
2. Neturtas.Vyskupai rašo: "Negali būti ignoruojamas faktas, kad 15% amerikiečių yra neturtingi, niekaip neišbrenda iš neturto ribų turtingoje Amerikos visuomenėje. Tai yra socialinis ir dorinis skandalas. Mes manome, kad yra visų pareiga pašalinti tokį skurdą”.
Jie nurodo tikrąsias neturto priežastis, socialinius ir institucinius faktorius, būtent: rasinė ir etninė diskriminacija(juodųjų, ispanų. ..); neturto feminizacija(kur viena moteris yra šeimos galva, neturtingų šeimų yra šešis kartus daugiau, negu šeimų turinčių abu tėvus); netinkamas įplaukų ir turto padalinimas.Pavyzdžiui, turtingiausiųjų (20% visų Amerikos gyventojų) įplaukos per paskutinius penkerius metus (1977-1982) padidėjo 41,5%, o neturtingiausiųjų (taip pat 20% visų Amerikos gyventojų) įplaukos 1983 m. sumažėjo tiek, kad buvo žemesnės už bet kuriuos metus iki 1947 m., kai Cenzo biuras pradėjo rinkti duomenis.
Turtingiausios šeimos (5% visų Amerikos šeimų) turi net 43% viso Amerikos turto (netto), o iš jų pačios turtingiausios (1%) turi 20% viso turto. Na, o 50% Amerikos šeimų, neturtingųjų, tėra savininkai tik 4% šalies turto. Tarp visų Vakarų industrinių valstybių Amerikoje yra pats nelygiausias įplaukų ir turto padalinimas.
Tad spręsti neturto problemą yra vienas didžiausių imperatyvų. Štai keletas elementų reikiamai nacionalinei strategijai: kurti sveiką, stiprią krašto ekonomiją, pajėgią duoti daug darbo, užsiėmimų; imtis stiprios akcijos pašalinti kliūtis lygiateisiam užsiėmimui (moterų, etninių grupių, tiek mokant tą patį atlyginimą, tiek paruošiant specializuotam darbui); reformuoti mokesčių sistemą, išvystyti neturtingųjų savitarpio pagalbos programas; iš pagrindų reformuoti socialinį šelpimą (sudaryti reikiamus fondus, normas, stiprinti, o ne griauti šeimas ir pan.).
3. Maisto ir žemės ūkio politika.Apie tai vyskupų komisija dar buvo nespėjusi paruošti savo projekto.
4. Pertvarkyti Amerikos ekonomiją nauju bendradarbiavimo eksperimentu.Amerikos gyventojų ir viso krašto sunki ekonominė padėtis ir problemos parodo, kad "stovime prieš didžiulį uždavinį. Ekonomistų nuomone, tokia padėtis yra pilietinės krizės pasekmė, t.y. Amerikos piliečių visos visuomenės gerovės sampratos praradimas. Tik savo egoistiniais interesais besirūpinančios grupės, turinčios dar labai didelius ekonominius išteklius, gali vetuoti politines programas, galinčias apginti piliečių žmogiškąjį vertingumą”.
Užtat Amerikos vyskupai teigia, kad Amerika reikalinga naujo bendradarbiavimo bandymo. Reikia iškelti ir atnaujinti žmonėse solidarumo sąmonę ir siekti tokių politinių bei institucinių naujovių, kurios keltų tikrą dirbančiųjų bendradarbiavimą ir įgalintų platų atsakomybės dalinimąsi Amerikos ekonominėje bendruomenėje. Tokio didelio naujo bandymo pasisekimui vyskupai siūlo:
a. išplėsti bendradarbiavimą tarp paskirų individų ir industrinių įmonių, tarp jų vadovų ir darbininkų, tarp kapitalo ir darbo; bendrauti, sprendžiant jų kasdienos reikalus ir joms persitvarkant, pvz., einant prie automatizacijos; dirbantieji turi turėti galimybę dalyvauti įmonių ir kitokių firmų valdyme, pelne ir vienu ar kitu būdu nuosavybėje;
b. sustiprinti vietinių ir regionalinių veiksnių (valdžios, biznio, darbo ir kitų institucijų) bendradarbiavimą, siekiant sukurti naujų užsiėmimų ir ekonominio vietinės bendruomenės išsivystymo;
c. išvystyti jų ir kitų veiksnių bendradarbiavimą, planuojant ir nustatant viso krašto ekonominės politikos siekius.
5. JAV ir pasaulio ekonomija. Pagal katalikų socialinį mokymą, ir tarptautiniuose santykiuose galioja teisingumo, bešališkumo ir meilės standartai. Pagal juos reikia nustatyti taisykles, tvarkančias tris pagrindinius ekonomijos veikėjus: paskiras tautas ar valstybes, tarptautines institucijas ir multinacionalines korporacijas (bendroves). Be to, politiniuose debatuose apie tarptautinės ekonomijos santvarką ir veiklą turi būti vadovaujamasi dar trimis kriterijais:
1. tarptautinės santvarkos reformų reikalingumas;
2. reikalas pertvarkyti nacionalines politikos programas; 3. priėmimas pirmaujančio pasirinkimo neturtingųjų tautų reikalų kaip didžiojo imperatyvo.
Toliau eina JAV užsienio politikos kritika: pasirinkimas gelbėti ekonomiškai besivystančių kraštų ne pagal jų skurdą, o pagal jų reikšmę JAV geopolitinei strategijai. Yra degantis reikalas ją pakeisti. Didžiulis JAV kraštas turi moralinę pareigą sumažinti neturtą Trečiojo pasaulio kraštuose, pvz., gerinant prekybinius santykius, sumažinant jų skolas, išmintingai ten investuojant privatų kapitalą, išvystant stiprią, planingą pagalbą ir pan.
Laiško projektas baigiamas atsišaukimu į katalikus ir visus tikinčiuosius pakeisti savo viso ekonominio ir kultūrinio gyvenimo sampratą, siekti sujungti darbą ir poilsį, daugiau tikro teisingumo ekonominėje srityje, kad neturtingieji mūsų krašte ir visame pasaulyje dalyvautų Dievo dovanų paskirstyme.
■ Lenkijoje, Gdanske, pastatytas popiežiaus Jono Pauliaus II paminklas. Paminklo atidengimo iškilmėse dalyvavo tūkstančiai žmonių, net ir iš kitų vietovių. Iškilmių metu Gdansko vyskupas pagalbininkas savo kalboje pabrėžė, kad bergždžios yra pastangos atitolinti lenkus nuo krikščioniškos kultūros.
■ Europos vyskupų simpoziumui parinkta tema: “Kontinento evangelizacija”.
■ Izraelio vyriausybė ypatingu būdu pagerbė prancūzą kapuciną vienuolį Marie-Benoit Beteul, sulaukusį 90 m. amžiaus. Jis Prancūzijoje II pasaulinio karo metu išgelbėjo tūkstančius žydų, suorganizavęs persekiojamų žydų slėpimo tinklą.