Spausdinti

A. MAURAGIS

      Kristus kalbėjo apie Dievo karalystę žemėje ir apie dangaus karalystę palyginimais, nes tik tokiu būdu buvo galima paprastiems žmonėms aiškiau atskleisti Dievo mintį. Palyginimas apie talentus atskleidžia Dievo planą. Ne viskas buvo aišku apaštalams ir evangelistams, ne viskas aišku ir mums, ir mūsų teologams bei profesoriams.

      Neseniai teko skaityti žinomo anglų rašytojo Aldous Huxley paskaitų ciklą, skaitytą Kalifornijos universitete (Santa Barbara) 1959 metais. Paskaitos aktualios ir įdomios šių laikų žmogui, susidomėjusiam pasaulio problemomis. Jos buvo suredaguotos ir išleistos atskira knyga, pavadinta "The Human Situation”. Nagrinėdamas tose paskaitose didžiąsias šių laikų problemas, jis kalba ir apie žmonių perteklių pasaulyje, apie daugelio žmonių skurdą ir apie gresiantį pavojų visiems mūsų planetos gyventojams. Kalbėdamas apie atsilikusių tautų didelį dauginimąsi, apie jų kančias ir didelį skurdą, jis prisimena Kristaus palyginimą apie talentus šiais žodžiais: "The situation illustrates the terribly significant and painfully true statement in the Gospels — to those who have, shall be given, and from those who have not, shall be taken away even that which they have’ (Mt 25,29)”. Lietuviškai maždaug taip būtų: "Pati realybė patvirtina baisiai reikšmingą ir skaudžią tiesą, parašytą Evangelijoje, kad 'tiems, kurie turi, bus duota dar daugiau, o iš tų, kurie neturi, bus atimta ir tai, ką jie dar turi’ ”.

      Kitokių komentarų autorius čia neprideda, bet tie jo žodžiai šioje vietoje nuskamba kaip koks baisus vargingų žmonių ir tautų pasmerkimas. Bet koks paradoksas tokia interpretacija, kai prisimeni Kristaus žodžius: "Viešpaties dvasia su manimi, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems — regėjimo, siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningų Viešpaties metų” (Lk 4,18-19).

      Nežinau, ar kas nors iš klausytojų oponavo tokiai paskaitininko interpretacijai, ar kas nors atsiliepė spaudoje, išėjus knygai, ar kas nors parašė autoriui laišką ir paaiškino tikrąją to Kristaus palyginimo prasmę. Manau, kad ne. Bet sunku būtų įtarti tokį humanistą autorių turėjus blogą valią, norą pašiepti krikščioniškąją artimo meilę. Greičiausiai jis bus skaitęs kokį teologinį komentarą apie "palaimintą neturtą” ir pats šioje situacijoje prisiminė palyginimą apie talentus.

      Čia susiduriame ne tik su teologine problema, bet ir su krikščionybės esme. Tos problemos mes čia, žinoma, neišspręsime, tačiau įdomu žinoti, ar iš tikro skurdas žemėje yra dangiškoji palaima, ar palyginimas apie talentus perša tokią mintį. Tokiais atvejais tenka kreiptis į Šventraščio komentatorius, bet ir ten paaiškinimo neradau. Peržiūrėjau Antano Rubšio "Raktą į Naująjį Testamentą”, bet ir jame jokio paaiškinimo apie talentus neradau. Nejaugi mums viskas aišku, nejaugi turime sutikti su tokia Huxley interpretacija, kad pats Dievas iš vargšų atima paskutinį duonos kąsnį ir leidžia jiems mirti badu?

      Turime gerai suprasti, kad palyginimu apie talentus Kristus kalba apie karalystę žemėje, nes talentai duodami žmogui, kad galėtų verstis, o atsiskaityti turės tik dangaus karalystėje. Taigi, kaip matome, yra skirtingos plotmės. Kitame gyvenime vargšas yra ne tas, kuris žemėje neturėjo ko valgyti, bet tas, kuris neturi jokių nuopelnų danguje. Atimti iš žmogaus paskutinį talentą — duonos kąsnį žemiškoje plotmėje būtų žiauri neteisybė, bet dangiškoje plotmėje yra visai kitaip. Ten teisingumas reikalauja atimti talentą iš to, kuris juo nesinaudojo, bet laikė užkasęs žemėje, ir atiduoti tam, kuris talentais naudojosi, kuris juos leido į apyvartą.

      Kaip jau minėta, palyginimas apie talentus atskleidžia Dievo planą, iš jo sužinome, kad Dievas yra šios ir anos karalystės Šeimininkas. Žemiškoji karalystė yra laikinai palikta tarnų valiai. Jie yra aprūpinti talentais, kad jais naudotųsi, kaip išmano. Bet Šeimininkui rūpi, kad toji karalystė neštų pelną, kad ji augtų ir tobulėtų. Iš to palyginimo sužinome, kad Dievas kuria žemiškąją karalystę savo tarnų rankomis, sugebėjimais bei išmintimi, o ne pats tiesiogiai. Visi, kurie dirbame gerą darbą, leidžiame talentus į apyvartą, atnešame naudos, esame geri Šeimininko tarnai. Jeigu mūsų sistema bloga, jei nepraktikuojame teisingumo ir artimo meilės, jei vieni turtais apsikrovę, o kiti badu miršta, tai čia ne Dievas kaltas, o mes patys. Padėtį galime pagerinti tik savo iniciatyva, gerais darbais, leisdami talentus į apyvartą. Tad Kristaus palyginimas apie talentus yra labai prasmingas ir pamokantis. Jame nėra jokio prieštaravimo artimo meilės įsakymui.

Kad skautų žurnalas “Skautų aidas” turėtų lėšų skelbti konkursus rašinių religiniais ir charakterį ugdančiais klausimais, kun. Juozas Prunskis į Lietuvių Fondą įnešė 5000 dol., kad gaunamos už tą sumą palūkanos būtų panaudojamos minėtiems konkursams.