Spausdinti

DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Pusiaugavėnis.Gavėnia ateina ir praeina. Daugelis dabar beveik ir nepastebi pasikeitimo savo kasdienybėje. Tiesa, Užgavėnės ir Pelenų diena truputį išsiskiria iš kitų švenčių, bet ir jų įspūdis netrunka nublukti. Maldos, pasninkai ir kitokie žmogiškosios prigimties pastūmėjimai į šventesnę nuotaiką dabar daugiausia paliekami individualiam apsisprendimui. Gavėnios — atgailos, pasninko ir maldos — nuotaikai modernus žmogus pasiduoda tik tada, kai visa tai nesudaro jam nepatogumo. Todėl ir į pusiaugavėnį beveik nekreipiama dėmesio, nebent prisimenant, kad Velykos ir pavasaris priartėjo dvidešimčia dienų.

     Tačiau dar nelabai tolimoje praeityje (lengvai tebeprisimenamoje mūsų vyresniosios kartos) pusiaugavėnio buvo laukiama, ir jis tylomis neprasprukdavo pro šalį. Tai nebuvo kokia bažnytinė ar tradicinė šventė, o tik proga pasidžiaugti, kad griežto gavėnios pasninko ir rimties pusiaukelė pagaliau pasiekta.

     Kai kuriose Lietuvos vietovėse net būdavo linksmai patriukšmaujama. Jaunimas susirinkdavo pusiaugavėnio švęsti į didesnę sodybą, nors pasilinksminimas apsieidavo be muzikos, šokių, dainavimo ir vaišių. Jauni pasisupdavo sūpynėse, žaisdavo įvairius liaudies žaidimus (net palydimus atitinkamomis dainelėmis), o paskui vėl išsiskirstydavo laukti Velykų.

     Buvo sakoma, kad pusiaugavėnio vidurdienį galima valgyti mėsą, tik reikėjo atlikti nustatytas sąlygas, būtent: atsinešti iš girios žalių malkų, užkurti jomis ugnį, pagauti gaidį, papjauti, nupešti, išvirti ir suvalgyti. Visa tai reikėjo atlikti per vieną valandą — tarp 12 ir 1!

     Su pusiaugavėnio papročiais taip pat rišama daug burtų: daugiausia nulemiančių, koks bus likęs gavėnios laikas ir po to pavasaris. Pvz.: reikia paimti silkę ir, padėjus per vidurį ant piršto, žiūrėti, kuri pusė nulinks — jei galva, tai bus sunkus pavasaris, jei uodega — sunkus ruduo. Taip pat silkė pakabinama ant siūlo, užrišto per jos vidurį, ir pasveriama: jeigu galva atsveria uodegą, tai pirmoji gavėnios pusė buvo sunkesnė už likusiąją.

     Seni žmonės tvirtindavo, kad gavėnioje yra nuodėmė žiūrėti į veidrodį. Jeigu jau reikia pasižiūrėti, tai geriau į ramų vandenį, kuriame taip pat atsispindi veidas.

     Šv. Kazimieras.Kai kuriuos šventuosius liaudis priėmė į savo tarpą, kaip saviškius, į juos dažnai kreipėsi maldose ir jautė jiems ne tik pagarbą, bet ir meilę. Vienas tokių "savų” šventųjų yra šv. Kazimieras, net Kaziuku retkarčiais pavadinamas. Todėl kovo ketvirtoji — šv. Kazimiero šventė — buvo švenčiama iškilmingiau. Daugelyje vietovių po pamaldų vykdavo mugės. Buvo mada iš mugės vaikams ir kitiems, namie pasilikusiems, parnešti "muginukų” — t.y. lauktuvių. Jauni vyrai savo merginoms pirkdavo "širdelę” — širdies pavidalo medauninką arba pyragaitį. Kai kuriose Lietuvos vietovėse (ypač Vilniaus krašte) tose Kaziuko mugėse pardavinėdavo puošnias verbas, kurias žmonės įsigydavo, kad galėtų pasididžiuoti savo verba Verbų sekmadienį. Išeivijoje Kaziuko mugių tradiciją atgaivinę mūsų skautai.

     Verbų sekmadienis.Šiais metais Verbų sekmadienis pasitaiko kovo mėnesį, nes Velykos labai ankstyvos. Vienas Verbų sekmadienio paprotys, paplitęs visoje Lietuvoje, yra plakimas arba mušimas kadugio šakele-verba. Plakimas žalia verbos šakele atliepia pagoniškojo tikėjimo žalio medžio magiją. Plakant žaliuojančia šakele, plakamajam suteikiama sveikatos, augimo jėga, apsaugoma nuo ligų ir t.t. Manoma, kad senovėje verbų šakele plakamasis žadėdavo ir vėliau duodavo plakėjui dovaną, dėkodamas už plakimą, nes tai reiškė sveikatos, laimės ir gausių asmeniškų gėrybių linkėjimą. Dabar plakamas verba žada plakėjui margutį, kad nustotų mušti.

     Kas anksčiau Verbų sekmadienį atsikelia, verba plaka miegančius, sakydamas: "Verba plaka, ne aš plaku, ar žadi velykaitį (margutį)?” Tol miegalis plakamas, kol prižada duoti margutį. Už mušimą negalima pykti, nors kadugio-verbos šakelė ir aštri. Verbų sekmadienį kiekvienas šeimos narys turi būti plaktas verba, kad visus metus sveikas būtų. Jeigu jauni išplaka jaunus, tai bus gražūs; jeigu senas išplaka seną — bus laimingi. Grįžę iš bažnyčios su pašventinta verba kerta jo bažnyčioje nebuvusiems per galvą ir sako: "Liga lauk, sveikata į vidų!” Taip pat šventinta verba muša vaikus, kad geriau augtų ir kad visus metus būtų paklusnūs tėvams.

     Verbas žmonės pasiruošdavo iš anksto ir nešdavosi į bažnyčią Verbų sekmadienį. Į verbų puokštę dėdavo kadugius, išsprogusias karklo šakutes su "katiniukais” ir kitus žieminius žalumynus. Kai rinkdavosi verbai karklo šakeles, taikydavo, kad būtų daugiau "katinėlių” (pumpurų). Kiek bus pumpurų, tiek metų dar liko gyventi. Jauni vyrai, eidami į bažnyčią, prisisegdavo verbų šakeles prie atlapų, o merginos įsidėdavo į maldaknyges. Be verbos nueiti į bažnyčią būtų buvusi gėda. Buvo sakoma, kad be verbos atėjusiam velnias uodegą pakiša palaikyti.

     Parsineštos šventintos verbos buvo sukaišiojamos pastogėse, kad saugotų nuo audrų ir piktųjų dvasių; jomis pavasarį smilkydavo išgenamus gyvulius, parūkydavo (ypač kadugio spygliukais) ligonio kambarį, pasmilkydavo trobesius, audrai ateinant, kad perkūnas neįtrenktų.

     Iš Verbų sekmadienio oro spėjamas visų metų oras. Pvz.: jei per Verbas sninga, visi metų sekmadieniai bus lietingi; jeigu Verbų sekmadienį šilta, Velykos ir pavasaris bus šilti; jeigu Verbose giedra, vagims nesiseks tais metais vogti ir t.t.

■ Čilėje buvo areštuotas Čikagos kunigas Dennis O’Mara už dalinimą kalėdinių kortelių su įrašu: “Už Kalėdas be Erodų, už Naujus Metus be tortūrų”. Drauge buvo areštuotas kun. L. Holloham, čilietė seselė ir du pasauliečiai. Po ketverto dienų kun. O’Mara buvo išleistas.