HEINRICH SUSO BRAUN, O.M.Cap.

     Vertėjo pastaba. Tikime Dievą, bet kiek maža apie jį žinome, kaip dažnai mes jo nesuprantame. Pakliuvo man į rankas vienuolio kapucino knygutė apie Dievą. Man padarė didelį įspūdį jo pokalbiai su Dievu. Manau, kad ne vienam "Laiškų lietuviams" skaitytojui tas pokalbis su Dievu gali atverti naują Dievo slėpiningumo supratimą ir parodyti, kaip galima su Kūrėju Viešpačiu draugiškai šnekučiuotis.

K u n. Jonas

     Bijau net kalbėtis su Tavim, Viešpatie! Kas gi Tu esi? Jau ankstyvoje jaunystėje tiek daug man apie Tave pripasakota, kad buvai Tu man toks artimas, kaip bet kuris žaidimų draugas, esąs kažkur, man palankus ir geras. Jaunoje savo sieloje turėjau Tavo paveikslą ir maniau pažįstąs Tave. O dabar man viskas sutrupėjo, ką žinojau apie Tave.

     O, Viešpatie, Tu žinai — niekad neabejojau, kad Tu esi. Bet aš nebesu vaikas, įsivaizduojantis taip pažįstąs Tavo esmę, kad galėčiau taip apie Tave kalbėti, kaip kalbama apie savo gerą pažįstamą. O galgi buvo taip, kad aš, vaikas, daugiau žinojau apie Tave, negu dabar žinau? Bet kažkas įspėja mane nemanyti, jog mes Tave pažįstam. Tai šv. Augustinas: "Si comprehensibilis, non est Deus — Jei suprantamas, tai ne Dievas”. Dabar jaučiu, koks Tu man tolimas. Neturiu jokios sąvokos nei kategorijos Tave apimti ir išsakyti. Gal tik neišmintingas žmogus mano galįs Tave suvokti, kai visa mano religija ir maldos sako, jog tik Tu mane perpranti. Mūrai ir vandenynai skiria mane nuo Tavęs, kurių aš negaliu peršokti. Šaukiu per juos, tikėdamasis, kad už jų yra mano šauksmo besiklausanti Ausis ir kad tas Besiklausantis — tai Tu, didysis Dieve.

     O vis dėlto dabar, Viešpatie, noriu pasišnekučiuoti su Tavimi. Ne dėl to, kad galėčiau pasakyti Tau, ko Tu nežinotum; tartum Tu man turėtum ką nors pasakyti, kai aš su Tavim kalbuosi. Ir vis dėlto tikiu, kad Tu manęs klausaisi.

     Noriu pasikalbėti su Tavimi ne tik apie savo menkystę ir skurdą. Pradėjęs apie tai kalbėti, galo neprieičiau. O mano skurdas Tau pakankamai žinomas. Už mane geriau tai žinai, ir nė kiek nesistebėčiau, jei užsikimštum ausis nuo visos žmonijos vaitojimo.

     Noriu kalbėti su Tavimi apie Tave patį. Bet štai ir vėl paspringsta žodis gerklėje. Kaip turiu su Tavimi kalbėti, Tavęs visai nepažindamas, kai esu tik žmogelis, kurio jokie lėktuvai dar nepasiekė Tavo krantų, joks mano aparatas dar Tavęs neįregistravo. Neva paleidžiu svambalą Tavęs link, ir jis atsiduria kažkokioje tuštumoje. Net ir Šv. Raštas įspėja; "Dievo niekas neregėjo”. Paulius panašiai sako: "Dievas gyvena neprieinamoje šviesoje”. Jaučiu, Viešpatie, jog ne atsitiktinai Tu prabilai į Mozę iš tamsaus debesies (Iš 19,9), kad ir Saliamonui pasisakei norįs gyventi tamsoje (Kron6,i).

     Pats savyje esi šviesa, ir dar kokia! Bet esi ir tamsa, nes Tavo šviesa apakina man akis, ir man atrodo, kad, į Tave žiūrėdamas, regiu tik tamsybes. Tai kaip turiu kalbėti apie Tave, apie Tavo didybę ir grožį, Tavo galybę ir pilnybę, apie Tavo paslaptis ir mįsles, kai joks žmogus dar niekad Tavęs neregėjo? Tie, kurie mano regėję Tave, regėjo tik Tavo šešėlį, Tavo pėdsakus. Net ir Mozė, išdrįsęs norėti Tave pamatyti, matė tik Tavo kontūrus, o gal nė jų nematė, nes esi be mūsiško pavidalo, beribis... Kaip turiu kalbėti su Tavimi, kaip įsibrauti į Tavąją šviesą?

     Kaip galiu iš Tavęs reikalauti man pasiteisini, ar kad nusimestum savo nepermatomą šydą? Kaip galime mes, žmonės, kalbėti apie Tave, kai jokia žmogaus kalba neturi Tave išsakančių sąvokų? Gali sukrauti tūkstančius vardų, bet visa tai bus tik meilika-vimasis, kuriuo norėtume Tau prisigerinti arba Tave pergudrauti, įkalbėti, kad išduo-tum mums savo paslaptis. O jei Tu vis tiek nesiduotum perkalbamas, tai visi tie tūkstančiai vardų, kuriais bandėme išsakyti Tavo esmę, liktų tik tušti žodžiai, gudravimai, tik nepajėgus vaiko žaidimas.

     O vis dėlto Tu mane pasitinki. Prabyli į mane. Siunti į mano pasaulį savo pranašus. Siunti net savo Sūnų, papasakoti man apie Tave! Viešpatie, tai yra toks be galo didis dalykas, kad aš neįstengiu net įvertinti. Tačiau jau dabar šiek tiek žinau apie Tave. Dabar turiu išeities tašką savo pastangoms šiek tiek nujausti laimės kupiną dangaus reginį.

     Viešpatie, Tu žinai, kad ir be Tavo apsireiškimo mano protas gali žinoti, jog Tu esi. Tačiau kokia nauda žinoti, jog esi, jei nieko nežinočiau apie Tavo esmę, apie Tavo gerumą, jei neprivalėčiau Tau tarti: "Tėve mūsų.. .” Kokiose dykumose mūsų protas Tavęs ieškotų, jei nebūtų atėjęs Tavo Sūnus ir tapęs mums kelias į Tave? Jo dėka mes šį tą žinome apie Tave. Ačiū Tau, kad manęs pasigailėjai net anksčiau, negu aš atsiradau, kad nutiesei man kelią pirmiau, negu kūrei mane motinos kūne.

     O tačiau ir dabar ar jau taip labai pasikeitė mano padėtis, kai Tavo Sūnus man tiek daug papasakojo apie Tave? Ar Tu man nebesi tamsus ir mįslingas? Kiekgi dabar nujaučiu, kad Tu esi? Ar aš iš viso suprantu Tavo Sūnaus man pasakytus žodžius? Ar tie Jo žodžiai ir apreiškimai tik nesustiprino Tave supančios tamsos, ar nepadidino Tavo mįslingumo?

     Taip atsitiko, Viešpatie, ir vis tiek kaip tik tai mane labiau priartino prie Tavęs. Kai dabar žinau nesuprantąs Tavęs ir nebemanau, kad esu Tave geriau suprantantis už tuos, kurie kalba apie Tave, tartum Tu būtum lygus su jais.

     Žinoti, kad Tu esi nesuprantamas, yra visų giliausias tavęs pažinimas. Be audringų debesų ir paslapčių, be tamsumų ir stebuklų nesuprantamas Dievas būtų tiktai pakaitalas, tik mūsų pačių išrastas Dievas. Jeigu žmogus Jį suprastų, tai Jis būtų žmogiškas, gal antžmogis, bet ne tas neišsakomas galybių Dievas, kurs yra viso mūsų žinojimo, visų mūsų norų, troškimų, mūsų maldų ir kentėjimų, mūsų pasaulių ir tikrovių Dievas.

     Viešpatie, Tu turi būti tamsus ir nesuprantamas, jei Tu esi tikras Dievas. Tu turi būti neįtikimai didis ir galingas, jei mes turim tikėt Tave. Viešpatie, ačiū, kad toks ir esi.

     Kas gi yra visos tau mūsų prikergiamos sąvokos, kuriomis norime Tave "išmatuoti”? Kas tos dogmos, mums labai reikalingos, kad nepaklystume? Bet ir jos negali Tavęs suimti. Tų dogmų turiniui suprasti esu toks pat bejėgis, kaip ir Tave patį suprasti. Nesuprantu jų giliausios minties. Aš jas kartoju, studijuoju, tikiu, tvirtai jų laikausi, esu pasiryžęs mirti už kiekvieną jų raidę, jeigu reikėtų. Bet jų suprasti neįstengiu taip, kaip suprantu matematikos dėsnius. Dogmų tvirtai laikausi tik todėl, kad galų gale tai yra Tavo žodžiai.

     Kartais pagalvoju, kad aklas daugiau žino apie šviesą ir visą pasaulio spalvų margumyną, negu mes žinome apie Tavo giliausiąją esmę. Pasakoju aklam apie saulę, didelę, šviečiančią dangaus aukštybėse, spinduliuojančią į visas puses ir nesuskaitomais pavidalais žaidžiančią vandenynų bangose; pasakoju apie pavasario pievų, miškų ir sodžių žalumą, apie raudonų, purpurinių ir visokiausių kitų spalvų prabangią simfoniją, kurioje vakare saulė nuskęsta ir iš kurios rytą vėl iškyla; pasakoju apie akinantį sniego ir ledynų baltumą, apie dangaus mėlynę; bandau jam nupiešti, kas yra raudona, mėlyna ir žalia, pasakoju apie tūkstančius spalvų ir atspalvių gradacijų. .. Jis gal ir įstengtų pakartoti mano žodžius, bet jis nieko nesuprastų, nes niekad nėra regėjęs spalvos. Viskas, ką jam sakiau, liktų tušti žodžiai, kuriuos kartotų, nieko nesuprasdamas, nieko neįsivaizduodamas. Jis visiškai nesuprastų saulės grožio, pavasariškos dienos kerų, nokstančio rudens pritvinkusių spalvų sodrumo stebuklo. Ir kažkuris Tavo šventasis man pasakoja apie Tave: "Dievas yra geras, ištikimas, didis, galingas, begalinis, amžinas. ..” Aš galėčiau pakartoti visus jo žodžius, bet jeigu manyčiau, kad juos suprantu, kad žinau, ką jie išsako, kad man aišku, kaip Jis yra geras, didis, begalinis ir amžinas, tai labai klysčiau. Tu būtum ne tas, kokį manyčiau suprantąs. Daugių daugiausiai tai būtų mano susidaryta Tavęs idėja. Ką iš tiesų reiškia, koks visa to turtingumas, kokia laimė, kokį laimingumą tai išsako — bijau, kad tiek pat tesuprantu, kiek aklasis spalvas, o pagaliau gal net dar mažiau...

     Mano pažinimas prasideda tuo, ką man pristato juslių organai, kad pajuntu (pamatau, išgirstu, suuodžiu, apčiuopiu) daiktus. Net ir gryniausios abstrakčios sąvokos negali paneigti savo juslinės kilmės. Prie mano pažinimo vis laikosi prisisiurbusi mano įgimtoji silpnybė, nors kažkaip stengčiausi jos atsikratyti. Tai kaip aš galiu, Viešpatie, Tave suprasti, kai Tu neturi nieko bendra su jusliniais daiktais, kai Tu esi Begalinis, Amžinas ir Būtinas (negalįs nebūti)? Tu esi visiškai kitoks, negu visa kita, kas ne Tu. Apie Tave kalbėti galiu tik metaforomis, palyginimais, visa pažįstu tik panašumais.

     Viešpatie, žinau, kad esi šio pasaulio Kūrėjas. Jame yra Tavo pėdsakai, Tavo paveikslas ir panašumas, bet niekad, o niekad man nesiseka iš tų Tavo pėdsakų atkurti Tavo tikrąjį veidą, nes ir tie panašumai nugrimzta didžiausiuose nepanašumuose.

     Kas tie pasauliai ir žvaigždynai ties Tavimi? Tu juos pradėjai ir esi jų galutinis tikslas. Be abejo, Tavo tiltai eina iš Tavo kūrinių į Tave, o kai aš juos peržingsniuoju, kai pajuntu tvirtą gruntą po kojomis, žinau, kad Tu esi. Bet staiga pasijuntu neturįs akių žiūrėti į Tave. O jeigu tokias akis ir turėčiau, Tavo šviesa tiek jas akintų, kad tektų noromis nenoromis užsimerkti, Tavęs nepamačius.

     Taip, yra žmonių, kuriuos mes vadiname teologais, t.y. Dievo mokslininkais. Viešpatie, koks tai įžūlumas toks pavadinimas! Ką jie žino apie Tave? Jei kas turėtų tikėti, kad jie suprato Dievą, kad Jį permatė, kad įžvelgė į Tavo giliausią esmę ir tartum pagavo savo galvosenos tinklais, jie man atrodytų, kaip tie Vokietijos miesto Schildbuergeriai — piliečiai, kurie tinklais ir maišais bėgo saulę pagauti ir uždaryti savo miesto rotušės rūsyje, kad galėtų, kada norės, leisti jai šviesti ir šildyti. Niekas negali pagauti Tavęs, Viešpatie, savo galvosenos ir sąvokų maišais bei tinklais, niekas negali uždaryti Tavęs savo proto skryniose ir, prie jų atsistojęs, didžiuotis, kad Dievą pasigavo ir suprato. Tikri teologai taip ir nedaro, nesigiria. Jie yra nusižeminę pripažinti, jog Tu esi visai kitoks, nepaimamas, nepagrindžiamas. Jie vis pabrėžia, kad mūsų apie Tave susikuriamas vaizdas ir susidaromos sąvokos yra netikslios, nepakankamos, tik panašios ir nepanašios; kad Tu esi neprieinamoje šviesoje gyvenantis. Tad ką tie Dievo mokslo vyrai gali man pasakyti apie Tave? Jie gali papasakoti, ką tas ar kitas vyras apie Tave sakė, rašė. Jie gali susisteminti, tvarkingai surikiuoti Tavo Sūnaus pamokymus, apreiškimus, gali juos sudėstyti į skyrius ir paragrafus, net eilutes sužymėti skaičiais; jie gali apie Tave kalbėti valandų valandas. Jiems žinomi šimtai kelių įrodyti, kad Tu esi. Aha, žinau, kokie dėkingi už tai mes turime jiems būti, nes nėra už tai reikalingesnės mokslo šakos, bet teologai negali iš Tavęs išplėšti giliausios Tavo gyvenimo, Tavo būties paslapties. Jų įsivaizdavime tikrosios Tavo didybės ir grožio yra nė kiek ne daugiau, kaip tos močiutės bažnyčios kamputyje, išsitraukusios rožančių ir pradedančios: "Tikiu Dievą Tėvą, visagalį dangaus ir žemės kūrėją..O gal ta močiutė pagaliau net daugiau žino už teologus?

     Nepaisant visa to, ką iki šiol sakiau, aš turiu su Tavimi kalbėtis apie Tave. Kitaip negaliu, Viešpatie! Tūkstančiai mokyklose man kemšamų dalykų nenumalšina mano alkio. Jie nieko man nepasako apie Tave. Nešiojuosi savyje neapsakomą Tavęs ilgesį. Aš turiu skverbtis į Tave, aš turiu dėl Tavęs kamuotis ir nenurimti vietoje, kaip kompaso magnetinė adatėlė nerimsta, bet vis sukasi, skverbiasi į savo polių, nors tas polius nė per žingsnelį prie jos neprisiartina, vis lieka toks pat jai tolimas.

     Bet ar Tu neprieini arčiau prie manęs, kai Tavęs ieškau, kaip magnetas ieško poliaus? Mano ieškojimas nesumažina nuotolio, bet Tavo malonė, Viešpatie, Tavo palankumas gali nutiesti tiltą, gali praskleisti šydą. Tu neliksi kurčias mano maldoms ir nejautrus mano pastangoms.

     Pamokyk mane, Viešpatie, visada eiti pas Tave, nuolankiai pasiteiraujant ir suprantant, kad tiek galėsiu pamatyti Tavo didybės, kiek Tu panorėsi leisti Tave pamatyti. Niekad negaliu išdidžiai reikalauti tiesos apie Tave. Žinau, kad nesu Tavęs tardytojas, kurs eitų pas Tave, kaip pas įtartiną įskųstąjį reikalauti pasiaiškinti. Žinau, kad Dievo pažinimo prielaidos yra visai kitokios, negu visų kitų mokslo šakų. Savo paslapčių Tu neatskleidi jokiems mikroskopams nei teleskopams, bet atveri nuolankiai besimeldžiantiems ir besibeldžiantiems. Niekad nerandu Tavęs, kaip kritikas, be jokių neva prielaidų tyrinėtojas, o visada kaip prašąs ir besimeldžiąs žmogelis. Man leidžiama nuolankiai prašyti, ir turiu Tau dėkoti, kai man leidžiama pamatyti nors tik Tavo šešėlį.

     Viešpatie, leisk man Tave pažinti!

     Dogmas galima palyginti su šviesą ir tamsą drauge turinčiu daiktu, kuriame šviesa niekada neperšviečia tamsos, ir tamsa niekada neužgožia šviesos. Katalikų dogmos visada yra šviesios ir visada lieka tamsios. Nušviesdamos kūriniją, jos pačios pasilieka tamsios. Dogmos viską nušviečia, o jų niekas negali nušviesti. Jos viską persunkia, bet pačios lieka nepersunkiamos. Dogmos atrodo beprasmiškos, bet jas atmesti yra dar labiau beprasmiška. Dogmas priimančiam dingsta visa tamsa, išskyrus pačios dogmos tamsumą. O tam, kas dogmas atmeta, ir diena virsta naktimi, ir sustingusi be šviesos akis visur spokso į tamsą.