Spausdinti

Malonus Redaktoriau,

     Įdomi tema buvo nagrinėjama š.m. sausio mėn. numeryje “Šeimos” skyriuje. Patarėte ir kitiems pasisakyti. Suminėti klausimai vyrams ir moterims tai yra lyg 20-to šimtmečio pradžios programa, kurią turi atlikti 20-to amžiaus antrosios pusės aktoriai. Pažvelkime, ar jie tam pasiruošę.

     Apie 1960 metus šiame krašte atsirado didelis jaunų žmonių prieauglis. Gerai ekonomiškai įsikūrę tėvai leido vaikus į mokyklas. Jaunuoliai, gerai nepasvėrę savo tinkamumo ir protinio pajėgumo, veržėsi į kolegijas ir universitetus. Mergaitės pradėjo studijuoti inžineriją, biznio administraciją ir kitas mokslo šakas, kuriomis anksčiau domėjosi tik vyrai.

     Karo tarnybon pašaukti sveiki, stiprūs aštuoniolikmečiai pasijuto subrendę kelti savo reikalavimus. Mirgėjo laisvių šūkiai, girdėjome ir skaitėme apie “lygias teises” (Equal Rights), “lytinį išsilaisvinimą” (Sexual Liberation), “savęs atradimą” (Self Discovery). Jei kas jiems nepatiko, triukšmingomis demonstracijomis priešinosi vyriausybei, viršininkams, tėvams. Jaunas mergaites žavėjo “nepriklausomumo mitas” (Myth of Independence). Norėdamos baigti mokslą, kad galėtų susilyginti su vyrais, vedybas atidėdavo vėlesniam laikui. Tačiau, kad nesijaustų vienišos, susirasdavo “draugą”, su kuriuo gyvendavo be vedybų. Žinoma, labai paplito piliulių vartojimas, kad nesusilauktų kūdikio, kova už abortų legalizavimą ir t.t.

     Baigusios mokslus, veržėsi užimti lygias vietas su vyrais. Jos buvo išmokytos būti agresyviom, savarankiškom, slopinančiom savo moteriškus jausmus. Tačiau visos pastangos nepakeitė moters biologijos ir psichologijos. Pasiekusi karjeros viršūnę, apsigyvenusi gražiame bute, po darbo išvargusi, grįžusi į tuščius namus, turėjo pati sau prisipažinti, kad nesijaučia laiminga. Ir namuose, ir sieloj—tuštuma. . . Moterų klubai nepatenkino, mišrūs įdomesni. Tačiau ten besimaišą vyrai dažniausiai neaiškios reputacijos, nepatrauklūs. Prisimena jaunų dienų draugystes ir jų ilgisi. Susimąsto, žiūrėdama į kitų mokyklos draugių šeimas. Tas “vergiškas, senoviškas” moters gyvenimas nebeatrodo taip bauginantis, kaip vienatviška ateitis.

     Taip tas “nepriklausomumo mitas” nustūmė moterį nuo meilės, nuo vyro, nuo šeimos. Nors šiandien jau mažiau tų laisvės šūkių, bet pėdsakai tebėra žymūs. Moteris, ir ištekėjusi, jausdamasi dar pajėgi, nori tęsti savo darbą.

     Nepasikeitė nė vyro prigimtis. Jis nori sukalbamos žmonos, vaikų motinos, namų šeimininkės. Jis džiaugiasi savo pasiektais laimėjimais, bet negali gyventi vienas. Nori, kad būtų šalia kitas asmuo, kurs padėtų džiaugtis laime ar dalytis skausmu.

     Nelengva, abiem grįžus po pilnos darbo dienos, atlikti savo pareigas namie. Kyla ginčai, kuris darbas kuriam priklauso, katras labiau pavargęs, pagaliau katras išmintingesnis, katras parneša daugiau pinigų. Paliečiama abiejų ambicija.

     Taip nepasiekus trokštamos laimės, pakankamai prisiginčijus, nenorint vienas kitam nusileisti, kartais dar paskatinus draugams, einama prie skyrybų. Abu tikisi toliau dirbti, gal kartais gauti pagalbos iš šalies ir toliau gyventi. Vedybos jiems nėra priesaika, įpareigojanti kartu gyventi iki gyvos galvos, o tik laikinas kontraktas, kurio galima susitarus atsisakyti. Taip dabar atsirado tokių išsituokusių gyvnašlių su visomis tokio nenormalaus gyvenimo nepageidaujamomis pasekmėmis.

     Lengvo kelio atgal nėra. Konservatyvūs tėvai (ypač europiečiai) skatina grįžti prie senų papročių, kur vyro pareiga materialiai aprūpinti šeimą, o moters vieta namie prie vyro ir vaikų. Tačiau užaugusiems visokių laisvių žadančioj aplinkoj, prie tiek visokių supančių pagundų, grįžti į seno gyvenimo vėžes labai sunku. Svarbiausia, norint ką pakeisti, reikia tvirto įsitikinimo, kad tas pakeitimas reikalingas. Todėl, gal tik patiems išbandžius įvairius būdus, galima padaryti išvadą, koks gyvenimas yra laimingesnis. Didelis nusivylimas lydi tuos, kurie laiko mados buvo pastumti į klaidingą kelią.

A lė G.

KLAUSIMAI IR ATSAKYMAI

     Būtų gera, jei įvestumėte į “Laiškus lietuviams” klausimų ir atsakymų skyrių. Daugelis turi įvairių religinių ir moralinių neaiškumų, bet kartais nedrįsta klausti kunigą asmeniškai. Per spaudą drąsiau. Mums, lietuviams, labai to trūksta.

E. Matulaitienė

Gerbiamoji Ponia,

     Jūsų pageidavimas labai suprantamas ir girtinas. Jau pačioje pradžioje šiame žurnale dažnai būdavo atsakoma į skaitytojų klausimus. Bet pamažu tie klausimai sumažėjo, ir dabar beveik niekas nieko neklausia. Tad jeigu nėra klausimų, kaip gali būti atsakymai? Šia proga dar kartą raginame skaitytojus klausti, jeigu kas neaišku. Visuomet stengsimės atsakyti. Jeigu bus tokie klausimai, kurie gal tik pačiam klausėjui įdomūs, tai pasistengsime atsakyti asmeniškai, jeigu duosite savo adresą.

     Daugelis skaitytojų, siųsdami prenumeratos mokestį, prideda ir vieną kitą žodelį. Dažniausiai tai būna padėkos ir pagyrimo žodžiai. Pvz., J. Miceika rašo: “Laiškai lietuviams” yra labai puikus ir turiningas žurnalas, ypač kalbos skyrius”. Gr. Meiluvienė: “L.L.” man labai patinka. Jų laukiu. Juos skaitau nuo 1951 metų. Buvo tik pora straipsnių, kurie man nepatiko”. Antanina Stonienė: “Krikščioniškai spaudai reikėtų daugiau rašyti prieš nemoralumus, ypač prieš abortus ir skyrybas”. Andrius Bliūdžius: “Mano nuomone, žurnalas atlieka didelį dvasinio bei kultūrinio auklėjimo darbą. Linkiu ištvermės”. P. Nekrošius: “Perskaitęs jūsų leidžiamą žurnalą, kuris savo turiniu labai artimas mano pasaulėžiūrai, nutariau jį užsiprenumeruoti. Tegul jis bus naujas ir brangus svečias mano namuose”.