Juozas Vaišnys, S.J.
Tėvai, mokytojai, jaunimo auklėtojai dažnai nusiminę pasako: "Stengėmės, kovojome, bet pagaliau buvome priversti kapituliuoti”. Ši beviltiška kapituliacija vyksta įvairiuose kovos frontuose.
Visi tėvai, be abejo, nori, kad jų vaikai būtų pavyzdingi visais atžvilgiais. Nesigaili pinigų, juos leisdami į geras mokyklas, kad gautų kaip galima geresnį išauklėjimą. Kartais gana toli juos veža į jaunimo organizacijų susirinkimus, į tautinių šokių repeticijas, į muzikos ar baleto pamokas. Tikrai čia galima prisiminti Šv. Rašto žodžius: "Ką dar galėjau padaryti ir nepadariau?” (Iz 5, 4). Bet, nežiūrint tų visų pastangų, tėvų viltys neretai sudūžta — vaikai neužauga tokie, kokių buvo tikėtasi: nutolsta nuo lietuvybės, girtuokliauja, vartoja narkotikus, neina į bažnyčią, užmezga nepageidautinas draugystes. Atrodo, nuoširdžiausios tėvų pastangos neatnešė jokių gerų rezultatų, viskas veltui. Tėvams nieko daugiau nebelieka, tik nuleisti rankas — kapituliuoti.
Tėvai laužo galvas, svarsto, kokios galėtų būti tokio nepasisekimo priežastys, kas čia kaltas, kur jų auklėjimo metodai nebuvo tinkami. Atsakymą ne visuomet lengva surasti. Mat auklėjimo menas toks sunkus ir komplikuotas, kad kartais tik nuo vienos mažos klaidelės gali viskas pakrypti nepageidaujama linkme.
Per daug laiko užimtų nagrinėti įvairiausias galimas priežastis. Paminėsime tik vieną, turbūt dažniausiai pasitaikančią — tai tas pereitame šio žurnalo numeryje primintas dvigubas standartas, pavyzdžio stoka, kai vienaip mokoma, kitaip daroma.
Pažinojau vieną inteligentišką šeimą. Abudu tėvai su akademiniais laipsniais, dalyvavo visuomeniniame gyvenime, vadovavo organizacijoms. Turėjo juodu du vaikus: berniuką ir mergaitę. Abudu buvo gabūs studentai, aktyviai dalyvavo jaunimo organizacijose — buvo tėvų džiaugsmas ir viltis. Deja, vos baigę universitetą, sukūrė nelietuviškas šeimas, visiškai atitrūko nuo lietuviško gyvenimo ir net tuo didžiavosi. Tėvai, žinoma, negalėjo suprasti, kokia čia galėjo būti priežastis, kur buvo klaidingas jų auklėjimas. Jie nusiminė, nuleido rankas — kapituliavo.
Man toji priežastis buvo gana aiški. Man teko toje šeimoje dažnokai lankytis, bendrauti, išsikalbėti. Tėvai labai dažnai prie savo vaikų kritikuodavo, apkalbėdavo, niekindavo mūsų visuomenės veikėjus ir organizazijų vadovus. Nors, kaip minėjau, tėvai dalyvavo lietuviškoje veikloje, bet labai dažnai prisipažindavo, kad jiems daug maloniau bendrauti su kitataučiais, nes jie esą kultūringesni, Įdomesni ir protingesni už lietuvius. Iš tėvų pasakojimų vaikai buvo susidarę savo nuomonę apie buvusią Lietuvą: ten buvusi santvarka, labai panaši į Vokietijos nacių. Tad daugiau čia aiškinti turbūt nereikia. Kiekvienam bus pakankamai aišku, dėl ko vaikai nuėjo tokiais keliais, dėl ko jie nutolo nuo lietuvybės. Juos pastūmėjo tėvų pavyzdys.
Tą pat galima pasakyti ir apie religiją. Dažnai tėvai skundžiasi, kad vaikai nustojo melstis, metė bažnyčios lankymą, daugiau nebepraktikuoja religijos. Dėl ko? Juk tėvai teisinasi, kad leidžia vaikus j katalikiškas organizacijas, į katalikiškas mokyklas, tad kas čia kaltas, kad jie nutolo nuo religijos? Tikrai tėvai nekaltina savęs, nes jie stengėsi, tiek vis vertė vaikus melstis, eiti į bažnyčią, bet visos pastangos veltui, tad reikėjo kapituliuoti.
Čia vėl pažvelkime, ar tėvų mokymas, raginimai, pastangos ėjo ranka rankon su jų pavyzdžiu. Vienoje lituanistinėje pradžios mokykloje tikybos mokytojas paklausė vaikus, kiek iš jų sekmadieniais eina į bažnyčią. Pakilo tik kelios rankos. Tada jis paklausė kitus, dėl ko jie neina. Pasiteisinimas buvo maždaug toks: tėveliai šeštadienį kur nors svečiuojasi, baliavoja, labai vėlai grįžta namo, tai sekmadienį ilgai miega ir jų nenuveža į bažnyčią. Taip, tėvai nenuveža, o vaikai patys negali į bažnyčią važiuoti, nes jie dar per maži, dar neturi teisės vairuoti automobilio. O kad ir paaugę neina į bažnyčią, tai visiškai suprantama: jeigu pirmiau tėvai jų neveždavo ir patys neidavo, tai dėl ko dabar vaikai turėtų eiti? Tėvų žodžiai ar raginimai čia nuo vaikų atsimuš kaip žirniai nuo sienos, nes jie nebus paremti tėvų pavyzdžio. Šiuo atžvilgiu vėl tėvams nieko daugiau nebeliks — tik kapituliuoti.
Apie panašias kapituliacijas dažnai kalba ir lituanistinių mokyklų mokytojai, ir jaunimo stovyklų vadovai. Pradžioje lituanistinėse mokyklose ir jaunimo stovyklose vis būdavo primenama jaunuoliams, kad čia kalbama tik lietuviškai. Tada iš tikrųjų ir būdavo kalbama daugiau lietuviškai, bet ilgainiui į tuos mokytojų bei vadovų įsakymus ir patarimus vis mažiau ir mažiau būdavo kreipiama dėmesio. Vis dėlto bent tada, kai arti būdavo mokytojas ar vadovas, vaikai stengdavosi kalbėti lietuviškai. Daugelis mokytojų ir vadovų, matydami, kad jų įsakymai ir raginimai daugelio nevykdomi, nutarė kapituliuoti ir daugiau jau beveik neragindavo.
Manytume, kad čia buvo kapituliuota be reikalo. Dabar jau gal būtų sunkiau atitaisyti padarytas klaidas, bet vis dėlto reikėtų nuolat jaunimui priminti ir reikalauti, kad tiek lituanistinėse mokyklose, tiek jaunimo stovyklose būtų kalbama tik lietuviškai. Jaunimas turėtų pamažu įsitikinti, kad šiose vietose kalbama tik lietuviškai. Jeigu kas to nenori, tegul neina į lituanistines mokyklas, tegul nevažiuoja į lietuvių jaunimo stovyklas, bet pasirenka kitas, kur kalbama nelietuviškai.
Pirmiausia turėtų įsitikinti mokytojai bei vadovai, o paskui turėtų įtikinti ir jaunimą, kad tai yra labai labai svarbu. Jeigu tik šeštadieniais mokyklose per pertraukas su draugais visi stengtųsi kalbėti lietuviškai, jeigu per porą savaičių stovyklose būtų kalbama tik lietuviškai, tai ir auklėtojai, ir auklėtiniai įsitikintų, kokią didelę pažangą galima padaryti. Mes tai sakome iš praktikos. Pavyzdžiui, vasaros lituanistikos seminaruose, kurie šiais metais bus jau dvyliktą kartą, kalbama tik lietuviškai. Taip buvo pradžioje griežtai nustatyta, paskui nebuvo prileidžiama jokių išimčių, ir dabar tik lietuvių kalbos vartojimas čia tapo savaime suprantamas dalykas. Jeigu pirmą kartą atvykusieji iš pradžių tuo nenori tikėti, tai antrą dieną jau būna visiškai įsitikinę ir prie reikalaujamos tvarkos prisitaikę. Po tų dvisavaitinių kursų ir patys studentai, ir lektoriai, ir studentų tėvai pastebi, kad kursantų lietuvių kalba žymiai pagerėjusi. Viena studentė po tų kursų net taip pasakė: "Kai dabar aš išeinu į gatvę ir išgirstu angliškai kalbant, tai man labai keistai atrodo”.
Dėl vaikų nutolimo nuo lietuvybės ir nuo religijos kaltinome tėvus, kad jie neduoda vaikams tinkamo pavyzdžio, o dabar dėl vaikų nekalbėjimo lietuviškai lituanistinėse mokyklose ir jaunimo stovyklose kaltiname mokytojus ir vadovus, kad jie per greitai prarado viltį, per greitai kapituliavo. Reikėtų užmiršti visokias kapituliacijas ir pradėti iš naujo. Čia reikalinga ne kapituliacija, bet nuolatinė kova. Aišku, lengva nebus, geresnių rezultatų per vieną kitą kartą nepasieksi, bet nuolatinės pastangos neliks be vaisių.