DANUTĖ BINDOKIENĖ
Velykas Lietuvoje iškilmingiau švęsdavo, negu Kalėdas, todėl šventėms pasiruošimas ir jų papročiai daug sudėtingesni bei gausesni. Reikia prisiminti, kad Velykoms pasiruošimas buvo pradėtas su Pelenų diena. Daug meldęsi ir pasninkavę, žmonės ypač laukdavo Kristaus Prisikėlimo šventės, juo labiau, kad Velykos ženklino pavasario pradžią.
Jau didžiąją savaitę buvo stengiamasi atlikti daug darbų ir veiksmų, kad būtų užtikrintas geras pavasario ir vasaros oras, gausus derlius ir visokios kitokios būtinos gėrybės.
Did. ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį reikia vengti bet kam ką skolinti, nes nesiseks gyventi. Sakoma, kad su paskolintu daiktu skolininkas išsineša iš tų namų laimę. Did. ketvirtadienį visi stengdavosi išsimaudyti (arba bent pasinerti) upėje, ežere, net baloje, tai kūnas bus švarus, nekils spuogai, votys; jeigu prieš saulėtekį nusiprausi veidą, tai jis bus švarus, nespuoguotas; jeigu niekam nematant nusitrinsi veidą sniegu, tai saule vasarą neįdegsi, nebus ant veido jokių dėmelių. Did. ketvirtadienį taip pat valomi visi namai, nes tuomet visus metus bus lengva švarą palaikyti. Jeigu sode nuo obelų nupjaustomos sausos šakos Did. ketvirtadienį, tai kirminai negrauš obuolių; visą dieną, visus darbus dirbant ir net vaikščiojant, reikia labai skubėti, tai darbai labai seksis, laiku juos pabaigsi.
Did. penktadienį nešluojama, nevaloma, nedulkinama, nes "Jėzui akis gali užkrėsti”; tą dieną neskalbia, kad ledai daržų neišmuštų, nemala, nes vasarą bus daug perkūnijų. Tačiau galima iš namų išvaryti svirplius ir kitokius vabalus, jeigu nueisi į kapines, parsineši smėlio ir pabarstysi ten, kur yra vabalų. Did. penktadienį merginos žiūri į veidrodį ir mato, už ko ištekės. Vaikams draudžiama šūkauti, triukšmauti, lakstyti, nes "Jėzus mirė ant kryžiaus” ir gali jį prikelti, o tuomet visus metus vaikai bus neramūs, rėksniai, ligoti.
Did. šeštadienį sėjamos rūtos gerai auga ir ilgai neišnyksta. Kad į namus vasarą nelėktų musės, reikia iššluoti visus kambarius ir šiukšles išberti kaimyno žemėje. Did. šeštadienį žmonės parsineša iš bažnyčios šventintos ugnies, kurią išlaiko iki Velykų ryto, o tuomet ugnį neša aplink trobas, kad apsaugotų nuo gaisro. Šventinta ugnimi kurdavo krosnis Velykų pyragams kepti ir kitiems valgiams gaminti, o margučiams kiaušinius būtinai reikėjo virti šventinta ugnimi. Dar buvo tikima, kad uždegus šakaliuką šventinta ugnimi ir parūkius aplink trobas, jokia gyvatė nedrįs atšliaužti į sodybą.
Did. šeštadienį taip pat parsinešdavo šventinto vandens. Kai tik vanduo buvo pašventinamas, žmonės skubėjo prisisemti į savo indus: kas pirmesnis prisisems, tam visus metus darbai seksis. Švęstą vandenį gerdavo nuo išgąsčio, juo buvo pašlakstomi gyvuliai Velykų rytą, kad nesirgtų, pa-krapinami trobesiai, kad perkūnas neuždegtų ir piktos dvasios išbėgiotų.
Didįjį šeštadienį dažydavo kiaušinius. Dažai būdavo pasigaminami namie, dažniausiai augalinės kilmės: svogūnų lukštai, beržų lapai, ramunėlės, juodalksnių žievė, šieno kratinys, rugiagėlių žiedlapiai (žinoma, džiovinti), burokai ir pan. Vaikams skirtus margučius paslėpdavo aplink trobas arba sudėdavo į specialius krepšelius. Juos vaikai rasdavo Velykų rytą ir tikėdavo, kad Velykų bobutė arba Velykė atveždavo.
Naktį iš Did. šeštadienio į Velykas daug žmonių budėdavo bažnyčioje, laukdami Prisikėlimo. Bažnyčiose buvo įrengiamas Kristaus karstas, kai kur net su "romėnų” kareiviais-sargais. Jeigu į Prisikėlimą buvo važiuojama, o pakeliui pirmiausia sutinkama moteris, tai reiškė, kad kelionėje atsitiks nelaimė. Nelaimės išvengti buvo galima tik grįžtant tuo pačiu keliu atgal ir į bažnyčią važiuojant kitu keliu...
Velykų rytas buvo ypatingas. Žmonės tikėjo, kad net saulė tekėdama iš džiaugsmo šoka arba supasi ir keičia spalvas (dažniausiai: žalia, mėlyna ir raudona). Panašus tikėjimas randamas daugelyje Europos tautų. Dar prieš saulės tekėjimą galima atlikti daug įvairių veiksmų, kurie užtikrins gerus, sveikus, laimingus metus. Pvz.: išsiprausti upėje, tai visus metus būsi švarus (be spuogų, vočių, niežų); parsinešti tekančio vandens namo ir tuo vandeniu kasdien praustis, tai visus metus nesirgsi; atsikelti dar saulei netekėjus, kai visi kiti miega, nuogai esant iššluoti trobas ir šiukšles išpilti ant kaimyno žemės, tai nebus namuose blusų ir pelių. Šiukšles reikia nešti taip pat nuogai ir saugotis, kad kas nepamatytų, kitaip — burtai neveikia.
Labai magiškas metas yra Velykų ryto procesija apie bažnyčią. Mergaitė, kuri tais metais nori ištekėti, procesijos metu turi melstis į šv. Antaną ir prieš "amen” pasakyti savo prašymą, tai ir išsipildys. Jei nori nematyti vaiduoklių, raganų, gyvačių, tai procesijos metu reikia kalbėti 5 (kitur 7, 9) poterius ir pridurti: "Kad jokių bjaurybių nematyčiau”. Einant apie bažnyčią, žiūrėti, iš kurios pusės vėjas pučia, nes pagal tai galima nuspėti ateinančios vasaros orą: vakarų vėjas žada lietingą vasarą, pietų — bus sausra, šiaurys — šalta, rytys — gera, maloni vasara.
A. Grigaičio nuotr.
Pasibaigus pamaldoms ir kunigui pašventinus velykinius valgius (Amerikoje jie šventinami Didįjį šeštadienį), visi — važiuoti ir pėsti — skuba kuo greičiausiai namo. Kas kitus pralenks, tam darbai ir viskas tais metais gerai seksis.
Grįžę namo, valgo velykinius pusryčius, pradedant šventintais valgiais. Buvo tikima, kad šeimos nariai, paragavę šventintų velykinių patiekalų, bus geri, dori žmonės, tarpusavy gražiai visus metus sugyvens, o namuose bus taika ir ramybė. Pirmiausia daužomi ir valgomi margučiai. Kai kuriose Lietuvos vietose šeimininkė nulupa pirmąjį kiaušinį, supjausto dalimis ir duoda kiekvienam šeimos nariui. Buvo sakoma, kad bėdoje reikia prisiminti vardą, su kuo Velykose kiaušinį valgei, tai tas žmogus tikrai pagelbės. Jei paklystum miške ar kelyje, reikia tik atsiminti, su kuo per Velykas pirmą kiaušinį mušei ir valgei, tai kelią bematant rasi. Velykų pusryčių valgiai sūdomi tik pašventinta druska.
Kadangi Velykų valgiai yra pašventinti, jų likučių neišmeta. Margučių lukštai rūpestingai surenkami ir sudeginami krosnyje. Tai daroma, kad pavasarį greičiau pašalas išeitų iš žemės, greičiau pradėtų želti jauna žolė, skleistis pumpurai, kad lengvai iš kiaušinių ristųsi naminiai paukšteliai. Margučių lukštus ir įvairių mėsų kaulus pakasdavo daržuose ar dirvose, kad pelės pasėlių negraužtų, ledai neišmuštų, amaras nepultų, piktžolės neaugtų. ..
Nors vaikams margučių atneša Velykų bobutė, bet jiems pirmąją Velykų dieną leidžiama kiaušiniauti, t.y. eiti pas kaimynus, kurie duoda bent po vieną margutį. Margučiai vėliau ritinėjami arba daužomi. Kieno kiaušinis tvirčiausias, tas ilgiau gyvena. Kai kurie gudruoliai mėgindavo pasidaryti "nedūžtančius” margučius, išpūsdami nevirtą kiaušinį iš lukšto ir pripildydami jį derva, vašku, smėliu ar pan. Kas nori turėti ypatingą laimę kiaušinių ritinėjime, reikia sugauti pirmą pamatytą peteliškę ir įsidėti į kepurę. Senais laikais margučius ritinėdavo tik vyrai ir berniukai. Merginoms tas užsiėmimas buvo laikomas netinkamu (panašiai, kaip ir kortomis lošti), tačiau merginos parūpindavo savo patinkamiems vyrams margučių.
Pirmąją Velykų dieną buvo taip šventa, kad jokio darbo nedirbdavo, net svečiuotis nebuvo galima. Pirmą dieną atėjęs svečias atneša nelaimę. Tik vaikams buvo leidžiama nueiti pas kaimynus ir pakiaušiniauti.
A. Grigaičio nuotr.
Antroji Velykų diena skirta pasisvečiavimams, šokiams, dainavimui, pasisupimui sūpynėse. Žmonės sakydavo, kad trečioji Velykų diena yra tinginiavimui pašvęsta. Tą dieną negalima dirbti lauko darbų, nes ledai vasarą javus išdaužys; tai "ledų diena”. Nors nėra oficiali šventė, bet stengiamasi nejudinti žemės, ar iš viso į laukus nevaikščioti. Jeigu laukai kokiu nors būdu sujudinami, ledai-kruša padarys daug nuostolio.
Žinoma, čia suminėta tik maža dalelė visų velykinių burtų ir papročių, kurie buvo žinomi įvairiose Lietuvos vietovėse. Reikia atsiminti, kad lietuviai buvo giliai religingi ir Velykas švęsdavo su tinkamu jų reikšmės supratimu. Daugelis burtų buvo pasilikę nuo neatmenamų, pagoniškųjų laikų, kai reikėdavo permaldauti žemės dievus ir deives, nuvaikyti įvairius kenkėjus, kurie tykojo ateinančių metų derliaus. Vėlesniais laikais retas tais burtais tikėjo. Žmonių pažiūra į burtus ir jiems panašius papročius buvo maždaug tokia: padės ar nepadės, bet tikrai nepakenks.. .
JURGINĖS
Šv. Jurgis (balandžio 23 d.) laikomas ypatingu gyvulių, o ypač arklių globėju. Kadangi Lietuva buvo žemės ūkio kraštas, šventiesiems, kuriuos liaudis laikė derliaus arba naminių gyvulių geradariais, buvo rodoma daug pagarbos ir meilės.
Per Jurgines gyvulius geriau pašerdavo, niekad nemušdavo; su arkliais nebuvo dirbama, nes tai jų šventė. Anksti ryte arkliai buvo maudomi, kad būtų gražūs, o jeigu maudomi tekančiame vandenyje, tai gražiai žvilga. Jeigu Jurginių rytas žvaigždėtas, gerai veisis arkliai ir kiti gyvuliai. Jeigu šąla, sninga arba bent yra sniego ant žemės, sakoma, kad šv. Jurgis atjoja širmu žirgu, ir bus geri metai.
Šv. Jurgis taip pat laikomas vilkų valdytoju. Vilkai — tai jo kurtai. Atitinkamai elgiantis per Jurgines, vilkai galvijų, avių ar žmonių nepuls. Bažnyčioje buvo aukojamos aukos (dažniausiai maisto produktais), kad šv. Jurgis saugotų gyvulius.
Jurgines jau tikrai pavasario pradžia. Tuo metu į Lietuvą parlėkdavo gegutė. Buvo labai svarbu, girdint pirmą kartą gegutę kukuojant, turėti su savimi kiek pinigų — tuomet visus metus turtingas būsi.
Per šv. Jurgį šeimininkės tupdo vištas ant kiaušinių, svogūnus sodina, rūtas sėja (jeigu dar užakėja katino koja, tai rūtos bus vešlios ir garbanotos); kad liepos gražiai žydėtų, reikia Jurginių rytą pakabinti ant šakų baltą skarelę. Iki Jurginių negalima gręžti beržų ir klevų sulai leisti, arba bent iš vakaro indus apvožti, kad į juos sula netekėtų. Mat Jurginių naktį raganos suloje maudosi ir tokia sula galima apsinuodyti. Per šv. Jurgį merginos daro burtus, norėdamos sužinoti, už ko ištekės.
ŠV. MORKUS
Tuoj po Jurginių, balandžio 25 d., švenčiama šv. Morkaus šventė, kuri taip pat turėjo ypatingos reikšmės žemdirbių lietuvių papročiuose. Jeigu šv. Jurgis globoja naminius gyvulius, tai šv. Morkus rūpinasi dirvomis ir pasėliais. Žmonės neidavo Morkaus dieną į laukus dirbti, kad ledai pasėlių neišmuštų, kad kurmiai dirvų neišvagotų, kad visą vasarą laukų darbai sektųsi. Išimtis buvo tik morkų sėjimas: šeimininkės stengdavosi pasėti jas šv. Morkaus šventėje, nes morkos gerai auga. Jeigu lauke oras buvo sėjimui nepalankus, tai bent sėklas su žemėmis sumaišydavo.
Jeigu kaime buvo kryžius (o kryžiai buvo beveik visuose kaimuose), šv. Morkaus šventėje žmonės melsdavosi ir giedodavo, kad Dievas per šventojo užtarimą duotų gerą derlių. Į bažnyčią nebuvo privaloma nueiti, bet kiekvienas žemdirbys stengdavosi savo laukus ir darbus pavesti šv. Morkaus globai.