Spausdinti

CHIARA LUBICH

     "Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei” (Kor 10, 31)-

     "...Visa darykite Dievo garbei”. Kaip mes galime teikti Dievui garbę? Tai daryti galime įvairiais būdais. Vienas jų — patikti Dievui, vykdant jo įsakymus, ypač artimo meilės įsakymą. Mylėdami artimą, mes teikiame garbę Dievui ir tai kaip tik reiškia, ką šv. Paulius sako. Todėl ir jo žodžius galima pratęsti: "Ar valgote, ar geriate, ar ką kitą darytumėte, neužmirškite mylėti artimo”.

     Ką gi bendro galėtų turėti artimo meilė su valgymu ir gėrimu? Galėsime tai geriau suprasti, pažiūrėję į istorinę situaciją, kuri paakino šv. Paulių kalbėti tokiais terminais. Jo laikais pagoniškame pasauly buvo normalu aukoti gyvulius dievaičių šventyklose. Tų gyvulių mėsos buvo galima valgyti aukojimo metu tik mažą dalį. Likusioji dalis buvo parduodama turgavietėje, kur ir krikščionys galėjo nusipirkti; arba tos mėsos valgyti jie buvo kviečiami draugų bei pažįstamų.

     Teisingai pamokytas krikščionis žinojo, kad vienas dalykas yra valgyti paaukotos mėsos pagonių šventykloje pakviestam, o kitas dalykas, valgyti tokią mėsą, kuri buvo nusipirkta turgavietėje, namie. Pirmu atveju tai būtų stabmeldystės nuodėmė, kuri turėjo būti vengiama bet kokia kaina. Antru atveju nieko panašaus į tai nebūtų.

     Tačiau mažiau išmanančiam ir skrupulingam krikščioniui kieno nors priminimas svečiuose, kad "tai atnašinė mėsa”, galėtų sukelti didelį nerimą. Tokiu atveju, šv. Paulius sako, kad geriau tokios mėsos nevalgyti, jei artimas tuo piktintųsi. Tada reikia atsisakyti tos laisvės, kurią turi labiau apšviesta sąžinė ir iš meilės nusileisti silpnesnei artimo sąžinei. Neužmiršk mylėti artimo, net valgydamas ir gerdamas.

     Šio šv. Pauliaus sakinio gilesnė prasmė mums rodo, kad mylėti artimą reiškia būti su juo viena visame, išskyrus nuodėmę. Tokia artimo meilė pamoko, kaip atsisakyti savo nuomonės, pasimėgimo, laiko ir laisvės, taip susilyginant su artimu. Taip mylėti reiškia nuolat gyventi ne sau, bet kam nors kitam.

     Jėzus, atėjęs į žemę, tokio gyvenimo būdo mus ir pamokė. Jis buvo, kaip ir mes, visaip bandytas, tačiau nenusidėjęs (Žyd 4, 15). "Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą” (2 Kor 8,9). "Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą” (Fil 2,6-7). Jėzus visą gyvenimą nesirūpino savo teisėmis, nusižeminęs ligi "mažiausiojo” lygio, savęs neišskirdamas iš kitu, perdavė mums amžinojo gyvenimo žodžius tokiu būdu, kad visi galėtų suprasti.

     Kaip mes galime gyventi pagal tuos, mūsų svarstomus, šv. Pauliaus žodžius? Mes tai galime daryti, stengdamiesi būti viena su artimu kiekvienoje situacijoje, net ir pačioje nereikšmingiausioje. "Ar valgote, ar geriate..Tai reiškia, kad mes turime taikintis prie artimo galvosenos, nepraleisdami nė vienos progos, kuri mus aplanko dienos bėgyje. Tai reiškia taip pat, jog turime būti žymiai atidesni, kad mūsų elgesys ar kai kurie pasisakymai nepaveiktų kitų neigiamai.

     Yra daug priežasčių, kurios trukdo mums mylėti kitus. Kartais mes neįstengiame būti viena su artimu, nes tuo metu esame per daug užimti savo rūpesčiais, kentėjimais, savo programomis ar veikla. Kai kada būname išsiblaškę ir skubame reikšti savo nuomones, ar duodame patarimus netinkamu metu. Atsitinka ir taip, kad neturime noro būti viena su artimu, nes jaučiame, kad jis nesupranta mūsų meilės, arba mus sulaiko nusiteikimas asmenį teisti. Kitas trūkumas, į kurį gal esame įpratę, tai per didelis noras įtaigauti mūsų nuomones, pirma neišklausius kitų, ar noras matyti rezultatusskubiai, įsitikinus, kad žinome geriau, arba mūsų siūlomas būdas tinkamiausias. Ne, tai nėra meilė. Meilė siekia būti viena su kitais, taip, kaip motina tai daro su savo vaiku ir kaip Dievas padarė, tapdamas žmogumi iš meilės mums.

     "Būti viena su artimu” — tai žodžiai, kurie susumuoja meilės supratimą.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius