Spausdinti

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

ATKURTAS AUTENTIŠKAS DAILININKO ŽMUIDZINAVIČIAUS BUTAS

     Lankytojams duris atvėrė studija, kurioje 35 metus kūrė žymus Lietuvos vaizdų meistras. Po keliasdešimt metų pertraukos vėl rodomi dailininko Žmuidzinavičiaus paveikslai. Kūrinius, nukentėjusius vokiečių okupacijos metais, antram gyvenimui prikėlė dailininkas Adolis Krikštaponis. Kaunietis restauruotojas nuvalė apnašas, sudubliavo kai kurių paveikslų drobes, atstatė sugadintas vietas. Paroda suruošta Žmuidzinavičiaus name. Parodoje daugiau kaip pustrečio šimto paveikslų. Joje pirmą kartą matomi paveikslai iš kelionių. Miniatiūrose — dailininko įspūdžiai iš Paryžiaus, Miuncheno, JAV ir šiaurės kraštų. Gausus pirmųjų lietuvių dailės parodų plakatų, katalogų, dokumentų ir nuotraukų rinkinys, išsamūs pasakojimai apie dailininko Žmuidzinavičiaus kūrybinį kelią, jo visuomeninę ir pedagoginę veiklą. Muziejaus direktorė yra Z. Ralienė. Ji sako, kad vertingiausi dailininko kūriniai yra "Į Taurapilį”, "Juodkrantės piramidė”, "Bulviakasis”, "Lietuvaitė”, margaspalviais žiedais viliojantys Nemuno kloniai, Aukštaitijos ežerai, Dzūkijos pušynai. ("Tiesa”)

Kun. Antanas Šeškevičius, S.J., su grupele vaikučių Pirmosios Komunijos proga. Gargždai, 1984 m. rugpjūčio 5 d. Čia yra tik ketvirtadalis visų vaikučių, jo paruoštų Pirmajai Komunijai.

LIETUVOJE ŽIEMĄ GLOBOJAMI LAUKINIAI ŽVĖRYS IR PAUKŠČIAI

     Užsitęsus šalčiams ir esant storai dangai sniego, miškuose ir laukuose žvėrys ir paukščiai atsidūrė sunkioje gyvenimo aplinkoje. Žvėrys vaikšto tik jų pačių išmintais takais, sunkiai susiranda maisto. Kai gilu sniego, stirnos neatsikasa uogienojų, guli ant sniego ir peršalusios suserga plaučių uždegimu. Šernai negali knaisioti žemės, susirasti maisto, nes labai gilus pašalas.

     Senosios šernės jau turi jauniklių. Jų gūžtos yra šiltos; jeigu jos nebaidomos, bet dar kartais pašeriamos, jaunikliai nežūva ir per didžiuosius šalčius. Negiliuose ežeruose pradeda dusti žuvys.

     Šią sunkią žiemą labai sumažėjo zylių, dagilių, lipučių ir kitų smulkių paukščių. Visi gyventojai yra kviečiami į talką padėti su maistu laukiniams žvėrims ir paukšteliams. Vilniaus miesto susisiekimo autobusuose iškabinti skelbimai, raginantys žmones rūpintis laukiniais gyventojais. Paukšteliams reikia lesyklėlių, žvėrims maisto, o žuvims — akečių. ("Mūsų gamta”)

NUOSTABUS LIETUVOS GAMTOS KAMPELIS

     Čepkeliai yra antrasis (po Žuvinto) rezervatas Lietuvoje. Čepkelių raistas — didžiausia Lietuvos pelkė. Prie didžiosios pelkės pridėjus visas įlankas, iškyšulius, susidaro arti šeši tūkstančiai hektarų. Norint pereiti pelkę išilgai, reikia bristi keliolika kilometrų. Pelkės pakraštyje yra kalnas, kuris vadinamas Jogailos kalnu. Padavimai pasakoja, kad čia kadaise medžiodavęs didysis Lietuvos kunigaikštis. Užlipus ant šio kalno, kito pelkės pakraščio nematyti.

     Šis didžiulis raistas — pelkė, susiformavo ledynų gadynėje. Keliolika nedidelių ežeriukų mena, kad čia buvus vieno labai didelio ežero. Vietomis užtinkamas labai gilus durpių sluoksnis. Kuo gilesnis durpynas, tuo jis senesnių laikų padarinys. Iš jame užsikonservavusių žiedadulkių galima nustatyti, kokie šioje vietoje prieš tūkstančius metų augalai augo. Kokie orai buvo ir t.t.

     Labai įdomus Čepkelių augalų pasaulis. Pelkę iš visų pusių supa sausi pušynai, išaugę ant smėlio kopų. Vasarą čia sausa ir ne visi gležnesni augalai išlieka. Daugelis jų nužydi anksti pavasarį. Iš visų išsiskiria vėjalandės šilagėlės. Jos yra stambios ir tarsi mėlynos tulpės. Jų dar yra žydrių, violetinių ir baltų. Jos pražysta jau balandžio pabaigoje. Auga čia pakalnutės, kalninė arnika. Raudonuoja ištisi ožkarožių plotai. Slėsnesnėse vietose kartu su viržiais žaliuoja įvairių rūšių pataisai — vaistinis, miškinis, trivarpis, pelkinis ir kiti. Tai botanikos retenybės. Pagrindinę augalų masę sudaro kiminai, kurie ir pelkę suformavo. Iš kiminų išsiskiria rausvos saulašarių — įdomių vabzdaėdžių augalų skrotelės.

     Čepkelių pelkė — didžiausias Lietuvoje uogynas. Drėgnuose pušynuose sirpsta dideli mėlynių plotai. Žemesnėse vietose bei pelkės salose žaliuoja bruknynai. Labai daug vaivorų. Užvis daugiausia spanguolių, sultingų ir vitaminingų uogų.

     Be įvairios ir labai retos augmenijos, prieglobstį rado ir daugelis gyvūnų rūšių. Pilkosios gervės, anot prof. T. Ivanausko, "paukščių aristokratės”, jau ne visur randa tinkamų vietų perėti. Čepkeliuose jų dar yra gana daug. Čia gyvena didžiausias Lietuvoje kurtinių būrys — apie šešiasdešimt. Daug tetervinų, didysis apuokas, erelinis žuvininkas, mažasis erelis rėksnys, gyvatėdis, juodasis gandras, tripirštis genys, pilkoji maleta ir kt.

     Gyvena čia dar įvairiausių įdomių roplių. Yra žalčių, gyvačių, įvairių driežų. Čepkelius garsina lygiažvynis žaltys. Pelkėje skraido keli šimtai įvairių vabzdžių rūšių.

     Ištirta dar ne visa Čepkelių raisto augalija bei gyvūnija. Ateities tyrimai atskleis dar daug paslapčių.

     Čepkelių pelkės pakrašty galima užtikti drevėtų medžių. Jų niekas neliečia, nebent medis pats susensta, išdžiūva, ir vėjas jį nuverčia. Apie drevėtus medžius yra tokia pasaka. Nederli smėlėta žemė kadaise sunkiai galėjo išmaitinti apylinkės gyventojus. Žmonės daugiausia vertėsi tuo, ką davė miškas. Rinko uogas, grybus ir juos pardavę pirkosi duonos, rūbų ir kitokių reikalingų daiktų. Išmoko ir miško bičių medų kopinėti, Šiandien šiuo amatu jau niekas nesiverčia, bet drevėti medžiai, kur gyveno bitės, išliko. Šie medžiai istoriniai — jie ir gamtos, ir kultūros paminklai. Medžiai yra suregistruoti ir apsaugoti. ("Mūsų gamta”)

KILIMŲ GAMYBA LIETUVOJE

     Kilimai išgarsino ne tik Lietuvą, bet ir patį Lentvario miestą, kuriame yra kilimų įmonė. Lentvario miestas išaugo tik po karo. Lentvaris yra netoli Trakų įsikūręs abipus Vilniaus-Kauno geležinkelio. Lentvario dailininkai sukūrė savitą lietuvišką kilimą. Prieš karą kilimų Lietuvoje negamino. Kilimų gamyba atsirado tik po karo 1957 metais. Lietuviškų kilimų kūrėjai savo kūrybai peno semiasi iš liaudies kūrybos, jos ornamentikos ir tradicijų. Lentvario kilimai labai saviti, nauji, šiuolaikiniai, labai gausios jų spalvos ir piešiniai. Šiandien lietuviškų kilimų pagaminama keturi milijonai kvadratinių metrų per metus. Jie labai noriai perkami kituose kraštuose. Kilimai buvo tarptautinėse parodose — Niujorke, Paryžiuje, Leipcige, Rio de Zaneire.

     Kilimai yra ramių pastelinių spalvų, klasikinės kompozicijos, papuošti stilizuotais lietuvių liaudies ornamentikos motyvais. Vieni piešiniai naudojami metus kitus, kai kurie išsilaiko dešimt metų. Kilimų vardai: Rubinas, Riešutas, Daina, Kuosa, Rožynas. ("Tiesa”)

KAUNAS

     "Tiesa” rašo, kad nepažįstamai pasikeitė Kaunas pokario metais. Jis tapo tikru didmiesčiu, kuriame keturi šimtai tūkstančių žmonių, nuolat užimtų savo džiaugsmais ir rūpesčiais, gyvena. Ten, kur prieš keletą dešimtmečių dar siūravo pelkės, glaudėsi vienišos sodybėlės, šiandien baltais kvartalais, daugiaaukščių namų ornamentais, iškilo naujasis Kaunas. Išskaičiuojami nauji vietų pavadinimai — Dainava, Kalniečiai, Eiguliai, jau kyla Šilainiai, savo eilės laukia Vaišvydai.