Spausdinti

P. Daugintis, S.J.

     Neseniai man pakliuvo į rankas nedidelė knygelė "Evangelization. A Challenge for the Catholic Church”, parašyta kun. Bob Bedard. Susidomėjau jos mintimis, svarsčiau, lyginau su savo patyrimais. Knygelės autorius rašo, kad jau devyniolika metų jis mokytojauja gimnazijoje — dėsto tikybą, o savaitgaliais sako pamokslus Įvairiose bažnyčiose. Kaip ir kiti kunigai, jis pastebėjęs, kad paskutiniųjų klasių mokiniai jau mažai praktikuoja religiją, o kiti net abejoja Dievo buvimu. Baigę gimnazijas, daugelis visai nebepraktikuoja, kaip ir nemaža jų pažįstamų suaugusiųjų. Dalyvaujančiųjų pamaldose skaičius stipriai mažėja.

     Jis ir kiti tos gimnazijos mokytojai, kur yra nemaža ir kunigų, dėję labai daug pastangų palaikyti ir išugdyti religinį savo moksleivių gyvenimą. Jie naudoję naujas programas, keitę tikybos vadovėlius, gražiai liturgiškai organizavę pamaldas, turėję susitelkimo dienas, seminarus, savaitgalio susibūrimus... Panašiai darę ir kiti kunigai parapijose. Tačiau padėtis nepagerėjo.

     Jis pastebėjo, kad ir jo paties religiniame gyvenime kažko trūko. Neturėjo entuziazmo. Visa tai jam kėlė didelį rūpestį. Tada jis pradėjęs daug melstis ir prašyti kitus, kad už jį melstųsi. Vieną dieną pajutęs didelį atsinaujinimą, pajuto, kad Kristus atėjo į jo gyvenimą, kurį buvo pavedęs jam tvarkyti. Jis pradėjo daug nuoširdžiau ir intymiau bendrauti su Kristumi.

ATSILIEPTI Į EVANGELIJĄ

     Palengva kun. Bedard priėjo prie tokios išvados. Jo paties dvasiniam gyvenimui neužteko daug skaityti apie Dievą, žinoti ir kalbėti apie Jėzų Kristų, neužteko įprastinių religinių praktikų. To neužtenka ir jo mokiniams, studentams ir klausytojams. Reikia juos privesti ar padėti prieiti prie to, kad jie, aiškiai pažinę Kristų ir asmeniškai patyrę Dievo artumą, pakviestų Viešpatį Dievą tvarkyti jų gyvenimą.

     Juk iš tikrųjų Evangelijos ar katalikų tikybos mokymas nėra ar bent neturėtų būti toks, kaip kitų mokslo dalykų dėstymas; o pamokslai nėra kaip kitos konferencijos ar prakalbos. Jis yra Evangelijos, Gerosios Naujienos, skelbimas, siekiant paskatinti klausytojus gėrėtis Gerąja Naujiena ir priimti Jėzų kaip Mesiją, t.y. kaip savo asmenišką Išganytoją, ir atiduoti jam save bei savo gyvenimą.

     Užtat kun. Bedard pradėjo ir per savo pamokslus, ir per pamokas aukštesniosiose klasėse tai aiškinti. Jis taip jiems kalbėjo:

     —    Dievas labai nori jums įrodyti, kad iš tikro jis yra. Dievui yra labai nusibodę būti tik jūsų gyvenimo žiūrovu. Jis laukia, kad jį pakviestumėte būti jūsų gyvenimo dalyviu. Davęs jums laisvę, nenori jėga veržtis į jūsų gyvenimą. Tad duokite Dievui šansą jums apsireikšti ir jumyse veikti! Juk Dievas daug kartų tai yra pažadėjęs, pvz., per pranašą Jeremiją (29,13): "Jeigu jūs manęs ieškosite visa širdimi — aš leistuos randamas!”

     Jis pasakodavęs jiems įvairių atsitikimų, kur jis pats buvęs liudininkas tokios Dievo intervencijos žmogaus gyvenime. Palengva daug mokinių jo paklausė.

NETIKINTI MOKSLEIVĖ

     Savo knygelėje jis pasakoja apie vieną savo mokinę, šviesiaplaukę, malonią merginą. Ji labai domėjosi Kanados istorija, kurią jis dėstęs. Tačiau ji buvo visai tyli tikybos pamokose. Vieną dieną ji atėjo su juo pasikalbėti.

     —    Jūs dėstote tikybą visai kitaip negu kiti, — kalbėjo ji. — Tai mane intriguoja, tačiau ar jūs iš tikro tikite, ką mums sakote? Ar jūs aiškiai pajutote savyje Dievą veikiant?

     Kapelionas atsakė, kad iš tikro tai patyręs ir tikįs Dievą. Tada mergina jam atsakė:

     —    Taip, jūs atrodote labai tikintis. Puiku, aš gerbiu jūsų įsitikinimus, bet aš visiškai netikiu į Dievą.

     Mat ji savo paauglystės metais buvo pergyvenusi labai skaudžių dalykų. Tik tėvų gerumo dėka galėjusi ištverti. Ji galvojo, kad jeigu būtų tas gerasis Dievas, argi jis leistų jaunai mergaitei patekti į tokį pragarą! Kapelionas aiškino, kad suprantąs jos sunkumus ir ją užjaučiąs. Nors ji į Dievą netikinti, tačiau Viešpats nori, kad ji būtų laiminga jo karalystės narė. Ji turinti Dievui duoti šansą pajusti save, mėginant eiti Dievo kryptimi. Dėl to ji nieko neprarasianti. Po ilgesnių diskusijų ji pagaliau sutiko bandyti.

     Per tuos mokslo metus mergina dar porą kartų buvo atėjusi su juo pasikalbėti. Tačiau vis buvo nusistačiusi prieš Dievą. Ji norėjo tik diskutuoti argumentus prieš Dievo buvimą. Kunigas jai paaiškino, kad ir kaip būtų svarbūs Dievo buvimo įrodymai, bet vien protu ji negalinti prieiti prie tikėjimo į Dievą. Tikėjimas yra Dievo dovana. Dievas duoda save pajusti tik besiilginčiai širdžiai. Bet ji vis priešindavosi.

     Grįžęs po atostogų namo, kunigas rado jos laiškelį. Jame buvo tarp kitko šie žodžiai: "Ačiū Jums už laiką, praėjusiais metais man paaukotą. Aš vis dėlto ieškojau Dievo, kaip Jūs mane raginote. Taigi jis man taip pat save apreiškė. Aš dabar žinau, kad jis yra realus ir mane myli. Tikiuosi, kad galėsiu Viešpatį vis geriau pažinti”.

     Galimas dalykas, kad nekalto įsikūnijusio Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus dvasios skausmai ir kūno kančios jai parodė Dievo meilę ir išmintį jos skaudžiuose pergyvenimuose.

IEŠKANTYSIS GYVENIMO PRASMĖS

     Kun. Bedard taip pat rašo, kad paskutinėje gimnazijos klasėje buvo vienas stambus moksleivis, futbolo komandos vartininkas. Jo tėvai buvo išsiskyrę. Jis gyveno pas tėvą. Į bažnyčią jau nebeeidavo nuo trečios klasės. Per tikybos pamokas jis mėgdavo sėdėti paskutinėje eilėje. Klausydamas pamokos dėstymo, su savo kėde jis būdavo kiek pasviręs į užpakalį. Sunku žinoti, ką jis mąstė, tačiau jo veide buvo matoma pašaipa. Galbūt jis galvojo apie būsimas savo komandos rungtynes, kuriose jis pasižymėsiąs. Bet kas iš to? Gal mąstė apie savo būsimas studijas, puikią karjerą, gražią sužadėtinę ir šeimą? Bet kas iš to jo dvasiai! Ir jo lūpose vėl pašaipa. Kur gyvenimo prasmė?

     Tais mokslo metais baigiantieji gimnaziją moksleiviai susiorganizavo savaitgalio rekolekcijas. Dviejų savo draugų prikalbėtas, nors visaip atsikalbinėdamas, ir jis nuvyko į rekolekcijas. Kapelionas rašo, kad niekuomet neužmiršiąs jo reakcijos. Pirmadienį po tikybos pamokos tas moksleivis, priėjęs prie jo, išeinančio iš tikybos pamokos, taip pasakė: "Tėve, ir aš dalyvavau rekolekcijose. Jūs mums klasėje kalbėdavote, kad tikrai Dievas yra, kaip jis labai nori, kad mes jį pažintume ir pakviestume dalyvauti mūsų gyvenime. Taip jis yra, tai tiesa, aš pats jį patyriau!”

     Jį veikė gerų draugų pavyzdys, rekolekcijų vedėjo skelbiamoji Kristaus Evangelija apie Dievą Tėvą, kuris džiaugiasi savo vaikais ir jų dalyvavimu drauge su Kristumi jo didinguose ir tėviškuose planuose. Jis atsiliepė ir pavedė savo gyvenimą Dievui. Viešpats leido jam save pajusti. Nuo to laiko jis buvo kitas jaunuolis.

     Ir daugiau jo mokinių panašiai padarė, tapdami tikrai religingi po visokių blaškymusi. Norėdamas, kad jie viešai tai išpažintų, kapelionas, mokslo metams einant prie galo, suruošdavo jiems specialias įsipareigojimo mišias. Jose dalyvaudavo apie 25-40 nuošimčių moksleivių.

IŠGELBĖTAS SAVIŽUDYS

     Kažkuriame žurnale skaičiau apie vieno vyro pasipasakojimą savo draugų ir pažįstamų ratelyje: "Man nesisekė gyventi. Dėl to buvau nepatenkintas, nuliūdęs, apatiškas. Kritau į tokią gilią depresiją, kad turėjau eiti į psichiatrinę ligoninę. Ten būdamas, vis galvojau nusižudyti. Kartą gailestingajai seseriai trumpai išėjus iš kambario, aš sugalvojau net keletą būdų tai padaryti. Skubiai ruošiausi vykdyti sumanymą. Per mano galvą lėkė įvairūs prisiminimai. Ir švystelėjo mintis, kad aš dabar aimanuoju, negaliu pakęsti nusiminimo ir vidujinių kančių, neturįs jokių vilčių, bet nusižudęs būsiu amžinoje kančioje ir desperacijoje. Ta mintis mane sulaikė nuo savižudybės. Aš susitaikiau su Dievu ir su savimi. Tapau religingas, pasveikau iš savo ligos ir, pasitikėdamas Dievo pagalba, gyvenau patenkintas”.

     Ta mintis, sulaikiusi jį nuo savižudybės, buvo jo girdėtų pamokslų apie pragarą atgarsis: "Šalin nuo manęs, prakeiktieji. . . Ir eis šitie į amžiną kentėjimą.. . kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta” (plg. Mt 25,41; Mk 9,47).

     Panašiai veikia drungnuosius per pamokslus girdimi Kristaus žodžiai: "Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O kad tu būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas, aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu sakai: 'Aš esu turtingas ir pralobęs, nieko man nebereikia’, o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas beturtis, aklas ir plikas. .. Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. Nugalėtojui aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste. ..” (Apr 3,15-21).

     Kun. Karolis Garuckas, S.J., buvęs Ceikinių klebonas Lietuvoje, suprasdamas, kokią didelę reikšmę turi per pamokslus gražiai pateikti Kristaus žodžiai ir pamokymai, vis kviesdavosi į savo parapijos bažnyčią kunigų iš kitur, nors ir pats sugebėjo patraukliai kalbėti. Savo atsiminimuose apie tai viena parapietė rašo: "Žmonėms labai patikdavo, kai būdavo į Ceikinius pakviečiami iš toliau pamokslininkai. Atvykdavo kartais ir kun. B. Laurinavičius. Ypač patiko Pajevonio klebono V. Jalinsko vedamos rekolekcijos. Per visas dienas bažnyčia buvo sausakimša”.

     Tėvui Garuckui mirus, viena choristė taip kalbėjo: "Jau dabar niekas mums nebepakvies pamokslininkų, kiek mes jų prisiklausėme prie T. Garucko”.

     Rekolekcijų, susikaupimo dienų ir sekmadienių pamoksluose turėtų būti girdimas Kristaus kvietimas, skatinantis į jį atsiliepti. Jėzus visus šaukia atsiversti, atleisti kitiems, atgailoti, melstis, mylėti, duoti išmaldą, naudotis Eucharistija, vykdyti Dievo ir Bažnyčios įsakymus, paklusti Šv. Dvasios įkvėpimams ir t.t. Toks dažnas atsiliepimas, toks šanso davimas Kristui yra visokeriopai svarbus visiems: ir pradedantiems, ir atšalusiems, ir pažangą darantiems bei toli pažengusiems tikintiesiems.

PASIKEITUSI NARKOTIKĖ MERGINA

     Labai svarbu ir pačiam girdėti, ir sudaryti galimybę kitiems išgirsti žmonių pasidalinimus apie savo svarbius religinius pergyvenimus ir apie Dievo atsiliepimą į jų ieškojimus bei prašymus. Kun. Bedard rašo, kaip viena suaugusi mergina, pakviesta į klasę, pasidalino savo skaudžia patirtimi ir išsigelbėjimu. Ji taip pasakojo: "Būdama šeštoje gimnazijos klasėje, patekau į narkotikų ir alkoholio vartojimo bėdas. Tapau narkotike ir alkoholike. Visas mano gyvenimas ir dora riedėjo pakalnėn į visišką savęs sunaikinimą. Nuėjau kartą vien iš smalsumo į savaitgalio susitelkimą pažiūrėti, kaip einasi kelioms draugėms. Tačiau ten priėjau prie dvasinės krizės ir šaukiau Dievui: 'Dieve, jeigu tu tikrai esi, ateik dabar į mano gyvenimą! Padėk man iš naujo pradėti!’ Tada pajutau labai stipriai Viešpaties artumą, Kristaus atleidžiančią meilę, kaip Marijai Magdalenai, o tuo pačiu metu ir didelę, stiprinančią jo galią”. Po to ji tapo aktyvi Bažnyčios narė ir nuostabaus Viešpaties veikimo liudininkė.

     Baigiant galima trumpai pasakyti, kad tinkamas Evangelijos pateikimas sau ir kitiems bei Jėzaus priėmimas apima tris tarpsnius:

     1.    Evangelijos skelbimas, pajėgiantis iššaukti atsiliepimą į jos skelbiamą Gerąją Naujieną ir Kristaus šauksmą.

     2.    Klausytojų priėjimas prie sąmoningo apsisprendimo tikėti Kristų ir jam atiduoti tvarkyti savo gyvenimą, apgailint, kas buvo bloga, ir priimant Jėzų už savo Išganytoją ir Viešpatį.

     3.    Tiesioginis Dievo veikimas, t.y. Dievas paliečia, apšviečia ir stiprina.

     Aišku, kad, siekiant artimo bendravimo su Kristumi, reikia nuolat prisiminti šiuos tris tarpsnius, nuolat būti gaivinančiam Kristaus Evangelijos.