DANUTĖ BINDOKIENĖ
Gegužės mėnuo Lietuvoje buvo skirtas Marijos garbei. Ypatingoji gegužės malda — švč. Mergelės Marijos litanija, kalbama arba giedama kasdien. Visose Lietuvos bažnyčiose vakarais vykdavo gegužinės pamaldos, bet kaimo žmonės, užimti pavasariniais ūkio darbais, retai galėdavo tose pamaldose dalyvauti. Tačiau Marijos litanija nebuvo apleidžiama ir kaime. Šeimos nariai (įskaitant net mažamečius vaikus ir samdinius) rinkdavosi prie gėlėmis papuošto Marijos paveikslo ir drauge kalbėdavo arba giedodavo litaniją.
Gegužės mėnesio pradžioje buvo jau prigijusi Motinos diena (nors įvesta moderniaisiais laikais). Ji nebuvo taip sukomercinta, kaip, pvz., čia, Amerikoje, ir minima daugiau miestų bei miestelių gyventojų. Vaikai, ypač paraginti mokyklose, pasveikindavo mamytes, apdovanodami laukų gėlėmis, kurių taip gausu Lietuvoje gegužės mėnesį.
Kryžiaus arba Kryžavos dienos. Pirmadienį, antradienį ir trečiadienį prieš Šeštines (kurios paprastai būna ketvirtadienį) kaimo žmonės švęsdavo Kryžiaus arba Kryžavas dienas. Tomis dienomis nedirbami kai kurie, ypač lauko, darbai, nevalgoma mėsos, einamos procesijos aplink laukus, pas kiekvieną kaimo kryžių, į kapines. Pavasario laukų apėjimo paprotys yra labai senas ir žinomas daugelyje Europos tautų. Magiškasis eisenos-procesijos ratas apie želiančius javus, giedant giesmes, aukojant aukas, nešant dievų arba deivių statulėles ir simbolius, apsaugo pasėlius ir derlių nuo gamtinių nelaimių. Jau IV a. popiežius Liberijus buvo paskyręs laukų apėjimo diena šv. Morkaus šventę, o vėliau pop. Gregorijus Didysis nustatė visas su tuo susijusias maldas ir apeigas — tuo būdu pagoniško tikėjimo paprotys įgavo naują, krikščionišką rūbą.
Kryžiaus dienomis kaimo kryžiai būdavo apipinami gėlėmis ir vainikais, kad net medžio nebūtų matyti. Visi gyventojai — dideli ir maži — procesijoj giedodami eidavo per laukus nuo kryžiaus prie kryžiaus. Procesija (dažniausiai jau trečiadienį) užsibaigdavo kaimo kapinėse, kur buvo giedama Visų Šventųjų litanija ir pasimeldžiama už mirusius.
Tačiau ir Kryžiaus dienos turėjo savo tikėjimų-burtų. Pvz., seni žmonės tvirtindavo, kad Kryžiaus dienomis atgyja kregždės. Rudenį jos sušoka į gilų ežerų vandenį ir pasiskandina, o Kryžiaus dienomis vėl išlenda sveikos ir linksmos. Kurioje sodyboje kregždės lipdo savo lizdus, tai vėjas stogų nedraskys, ir ta sodyba bus laiminga.
Buvo sakoma, kad Kryžiaus dienomis negalima sėti (avižų, miežių), nes pasėliai taip "susikryžiuos”, susivels, kad nebus galima nė pjauti. Jeigu tas tris dienas yra giedra, tai metai bus geri, turtingi, o bitės neš labai daug medaus; jeigu Kryžiaus dieną parsineštum iš girios rykštę, tai ji pavirs gyvate.
Šeštinės — Jėzaus į dangų žengimo šventė šiemet yra gegužės 16 d. Tai taip pat "moderni” — krikščionybės laikų šventė, todėl senojo tikėjimo liekanų joje nėra, o tuo pačiu ir ryškesnių papročių, su Šeštinėmis susijusių, nerandama, šeštinių magiškasis skaičius yra šeši. Šeimininkės pasistengdavo, kad kiekvienas šeimos narys suvalgytų po šešis virtinius arba specialius pyragiukus, tai viskas gerai seksis. Kai kuriose Lietuvos vietovėse buvo verdamos šešios kiaulių kojos su žirniais, kad kiaulės sveikos ir veislingos būtų ir miltų visus metus nepristigtų.
Sekminės (gegužės 26 d.) — Šv. Dvasios atsiuntimo šventė. Atrodo, kad tai kitos krikščioniškos šventės etiketė, užlipinta ant senosios, pagoniškosios žalumynų ir pavasario šventės. Tai galime spręsti iš gausių papročių, nieko bendra neturinčių su Šv. Dvasios atsiuntimo sąvoka.
Lietuviški (ir daugelio kitų Europos tautų) Sekminių papročiai turi ryšio su augalų kultu. Pvz.: per Sekmines trobos (ir visa sodyba) kaišomos žaliais berželiais; gėlių ir žalumynų vainikais apipinami ne tik kiemų vartai, bet ir ganomų karvių ragai; žmonės ir į bažnyčią vežasi žalumynus, kurie šventinami pamaldų metu. Jeigu abipus trobos durų pastatomi du žali beržiukai, tos šeimos vyras ir žmona gražiai sugyvens, visuomet bus vieningos nuomonės, ir namuose niekuomet nebus vaidų.
Sekminės yra piemenų šventė. Anksti rytą kiekvienas kaimo piemuo stengiasi kuo anksčiau atsikelti ir išginti karves. Tie, kurie ilgiau pamiega, pajuokiami ir pravardžiuojami "spirgučiais”. Pravardė pasilieka visiems metams, o kiti piemenys net dainelę sudeda ir dainuoja, kai pasirodo toks miegalis piemenukas. Pvz.: "Olia, olia, olia — Jonaičių spirgutis — olia, olia..
Gerai priganę karves, piemenys jas papuošia vainikais ir gena namo dar prieš pusryčius. Yra net sakoma apie gausiai gėlėmis pasipuošusias moteris ar merginas: "Vainikuota, kaip karvė per Sekmines”. Šeimininkės piemenis apdovanoja pinigais ir kiaušiniais. Likusią dienos dalį jie jau laisvi — dažniausiai susirenka būrin ir kepa kiaušinienę, linksminasi, vaišinasi.
Per Sekmines ir kiti šeimos nariai vaišinami kiaušiniene arba bent kiaušiniais. Šiaip diena praleidžiama besilinksminant, dainuojant, supantis sūpynėse — šį kartą jau lauke, po medžiais įtaisytose. Mergaitės daro burtus, norėdamos sužinoti, už ko ir kada ištekės.
Sekminių dieną bažnyčioje antrą kartą šventinama ugnis ir vanduo. Žmonės jų nešasi namo ir vartoja panašiai, kaip Velykų ugnį ir vandenį. Jeigu netoli bažnyčios yra upė ar ežeras, jų vanduo taip pat būdavo šventinamas. Ten, kur kunigas negalėdavo pašventinti vandens, patys žmonės įlašindavo per Sekmines švęsto vandens į ežerą arba upę ir sukalbėdavo tam tikras maldeles.
Iki Sekminių buvo vengiama ežeruose ar upėse maudytis, nes nešvęstame vandenyje galima greičiau paskęsti ir gali prikibti piktosios dvasios.
Senesnieji kaimo žmonės per Sekmines eidavo į laukus "rugelių lankyti”, o jaunimas ruošdavo pasilinksminimus parugėse. Jeigu tą dieną rugių neaplanko, tai derlius nebūna geras, varpos nebūna brandžios. Yra išlikę nemažai rugelių lankymo dainų. Jose minima saulė ir mėnulis, kurie padeda augti dobilui, žilvičiui, taigi padės ir rugeliams gerai derėti.
*
Amerikoje švenčiama Kapų puošimo diena (Memorial Day) Lietuvoje nebuvo žinoma. Mirusiųjų prisiminimas būdavo lapkričio pradžioje — per Vėlines.