Spausdinti

DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Šiais metais birželio pradžioje (9d.) pasitaiko Devintinės. Pati Devintinių šventė ir Devintinių aktavos mišparai lietuvių buvo labai pamėgti ir iškilmingai švenčiami: Devintinėse gamta jau žaliuoja, žydi, todėl sodybos ir bažnyčios išpuošiamos žolynais, ypač naujai išsprogusiais beržiukais. Pasibaigus visoms Devintinių apeigoms, beržiukai nėra išmetami, bet tuoj sudeginami, nes kitaip audros, vabzdžiai ar gaisrai labai tais metais sunaikintų girias. Po paskutinių Devintinių mišparų buvo šventinamos žolynų ir gėlių puokštės, kurias vėliau moterys susidžiovindavo. Tokių žolynų arbata buvo gydomasi nuo vidurių ligų, sutrinti žolynai kemšami j pagalvėles numirusiems, jie taip pat saugoja nuo "blogų” akių, nuo perkūnijos; jais galima išrūkyti iš namų piktas dvasias ir pan.

     Devintinės, arba Kristaus Kūno šventė, krikščionybėn atėjo apie 1264 metus popiežiaus Urbono rūpesčiu. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų kraštų, Devintinėse buvo ruošiamos iškilmingos procesijos miestų, miestelių ir bažnytkaimių gatvėmis. Tam tikslui įruošiami altorėliai, o gatvės ir namai, pro kuriuos praeidavo procesija, būdavo puošiami žalumynais, gėlėmis, vėliavomis.

     Kadangi Devintinės yra tikra krikščioniška šventė, joje senojo tikėjimo liekanų nėra. Tiesa, kai kuriose Lietuvos vietovėse buvo verdami ir šeimynai dalinami specialūs virtinukai — po devynis kiekvienam. Taip pat piemenys vainikuodavo karves (panašiai, kaip per Sekmines) ir už tai iš šeimininkių gaudavo dovanų. Buvo sakoma, kad per Devintines pradėtas darbas gerai seksis, o iš Devintinių oro galima atspėti visų metų orą, tačiau Devintinėse buvo daugiau kreipiama dėmesio į krikščionišką šventės prasmę, o visi būrimai atrodo lyg dirbtiniu būdu prikergtas priedas.

     Visai kitokia nuotaika liaudis pasitikdavo ir švęsdavo Jonines (birželio 24 d.). Čia jau galime matyti, kad senajai pagoniškų papročių ir reikšmės šventei yra uždėtas šventojo Jono vardas, kuris vis dėlto nepajėgė nustelbti senų tradicijų.

     Joninės — tai didelė ir svarbi vasaros — arba, sakykime, vidurvasario — šventė, kuomet pasitaiko ilgiausia metų diena ir trumpiausia naktis. Ta Joninių naktis yra pilna paslapčių, magijos ir pavojų, todėl žmonės stengdavosi nemiegoti ir atlikti tam tikrus veiksmus, kuriais apsaugoja savo aplinką, namus, gyvulius, pasėlius ir, žinoma, save, Joninių nakties paslaptingumu naudojasi raganos ir burtininkai — tai jų puotų ir siautėjimo laikas. Kad raganos nepakenktų, nepakerėtų, žmonės imdavosi įvairių priemonių.

     Joninių išvakarėse buvo skubama pievose ir laukuose prisirinkti vaistažolių, nes raganos, belakstydamos naktį, vaistažoles sugadinančios — jos nustoja savo gydymosios galios. Kad raganos nepakerėtų gyvulių, Joninių rytą jų neleidžia laukan, kol rasa nuo žolės nenukrinta. Kad apsaugotų namus nuo piktų burtų, žmonės apkaišo juos šermukšnio šakelėmis, kurių piktos dvasios (ir raganos) labai bijo. Vos pradedant temti Joninių vakare, ant kalnelių ir šiaip matomose vietose uždegami laužai arba dervos statinaitės. Jų šviesa, apšviesdama laukus ir pievas, saugo pasėlius nuo raganų burtų.

     Žmonės tikėjo, kad Joninių naktį žydi papartis. Kas jo žiedą suranda, viską mato ir viską žino. Toks žmogus supranta paukščių ir gyvulių kalbą, mato, kur paslėpti lobiai, žino ateitį. Žinoma, paparčio žiedą nelengva rasti, o dar sunkiau paimti. Žiedo ieškojimas surištas su dideliais pavojais, nes to nuostabaus žiedo labai geidžia raganos ir visokios piktos būtybės.

     Joninių naktis labai tinkama įvairiems jaunimo būrimams. Jauni tą naktį nemiega, renkasi prie laužų, šoka, dainuoja, mėgina atspėti savo ateitį. Vanduo niekuomet per visus metus neturi tokių stebuklingų galių, kaip šv. Jono naktį. Reikia būtinai išsimaudyti upėje arba ežere, o jeigu nuogas išsivoliosi rasotoje žolėje, tai kūne nebus jokių spuogų, vočių ar dėmių.

     Merginos ir jauni vyrai plukdo vainikėlius, duodami jiems vyrų ir moterų vardus. Kurie du vainikai suplaukia krūvon, tai tie sukurs šeimą. Merginos, stovėdamos nugara prie medžio, mėto vainikus į šakas: iš kelinto karto vainikas užsikabins ant šakos, po tiek metų mergaitė ištekės. Joninių rytą saulė tekėdama šokinėja (taip, kaip ir per Velykas).

     Birželio mėnesio pabaigoje (29 d.) Lietuvoje buvo iškilmingai švenčiama Šv. Petro ir Povilo šventė, nors, žinoma, be visų tų burtų ir linksmybių, kaip Joninės. Apskritai, Lietuvoje buvo mada švęsti vardines, o ne gimtadienius. Varduvininkai būdavo sveikinami, apdovanojami; jų kėdės apipinamos žaliais (ypač ąžuolų lapų) vainikais. Daugelyje vietų (kaip ir mano gimtajame Bartininkų miestelyje) buvo šv. Petro ir Povilo vardo bažnyčios, todėl Petrinės (nežiūrint to, kad šventė buvo skirta dviem apaštalams, liaudis paprastai ją vadindavo tik Petrinėmis) pasižymėdavo iškilmingais atlaidais ir prekymečiais.

     Tėvo diena, kuri dabar jau įsipilietinusi Amerikoje, Lietuvoje buvo nežinoma. Tai gana moderni šventė, sugalvota tik norint tėvui suteikti ne mažesnės reikšmės, kaip motinai, kurios diena švenčiama gegužės mėnesį.

     Prie modernių birželio mėn. švenčių reikia priskirti ir pačių tragiškiausių Lietuvos dienų paminėjimą, dėl kurių visas birželio mėnuo yra gavęs Baisiojo vardą: tai 1940-jų metų trėmimų paminėjimas.


     Danutė Bindokienė, rašydama apie mūsų lietuviškus švenčių papročius, ragino ir kitus parašyti, kaip jų vietovėse buvo švenčiamos įvairios šventės. Parašysiu apie Devintinių papročius mano buvusioje parapijoje Šiaulių apskrityje.

     Kristaus Kūno (Devintinių) šventės išvakarėse mano tėvas ieškodavo įvairių įrankių, rinkdavo pagalius — ruošdavosi statyti procesijai altorėlius. Mama rinko iš kraičio skrynios gražiausius audeklus altorėliams papuošti.

     Dievo Kūno šventės rytą būdavo iškilmingos pamaldos su procesija lauke. Antrą valandą po pietų pradėdavo iš kaimų suvažiuoti žmonės su mažais kūdikėliais ir didesniais vaikais, nes trečią valandą būdavo ypatingos pamaldos, skirtos vaikams. Nors mūsų klebonas buvo labai greitas ir kartais nervingas, bet su vaikais buvo labai švelnus ir nuolaidus. Jis liepdavo šiose pamaldose vaikams duoti laisvę: jeigu verkia, tegul verkia; jeigu krykštauja ar ropinėja, tegul tai daro. Galima įsivaizduoti kaip tada bažnyčia ir pamaldos atrodydavo. Tai buvo vaikų šventė, kuri visiems palikdavo neišdildomą įspūdį. Pamaldos baigdavosi vaikų ir šeimų palaiminimu.

L. Ttjūnėlienė

■    Sovietų Sąjungoje penkis kartus lankėsi bene­diktinė seselė Mary Catherine Shambour. Ji, bai­gusi kolegiją, įstojo į vienuolyną, paskui Minneso­tos universitete įsigijo magistro laipsnį, o dar vė­liau Indianos universitete gavo menų magistro laips­nį. Gavusi Tarptautinių studijų tarybos paramą, ji pirmą kartą į Rusiją išvyko 1978 m., kur vasarą praleido, stebėdama Sovietijos gyvenimą. Buvo su kitais studijų nariais apsistojusi Maskvos universi­teto patalpose. Antrą kartą vyko į Rusiją, vykdant mokytojų pasikeitimo programą 1980 m. Praleido 10 savaičių Maskvoje ir Leningrade, net mokyto­javo Sovietų mokykloje. Jos patyrimai aprašyti “St. Anthony Messenger” 1985 m. balandžio mėn. nu­mery, kuris pirmame viršelio puslapyje turi spal­votą lietuvių bažnytinės procesijos nuotrauką. Straipsnyje yra ir Lietuvos vaikų iliustracija. Se­selė pasakoja apie komunistų siekius išplėsti savo ideologiją visame pasaulyje. Primena sunkią sovie­tinio gyvenimo tikrovę, pažymi, kad Sovietijoje yra daug giliai tikinčių žmonių. Dabar seselė gyvena Vašingtone ir dirba bibliotekoje.

■     Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijoje yra 263 nariai.