Spausdinti

VYTAUTAS BAGDANAVlČlUS

 (Sekant šv. Jono Evangelijos įvadu)

20. GERUMAS IR TEISINGUMAS -DIEVIŠKUMO ŽENKLAI

     "Mes regėjome jo šlovęšlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos”.

     Kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis pasisekė Jonui pažinti Jėzuje viengimio Tėvo Sūnaus garbę? Aplamai, Dievo garbė nelengvai pažįstama žmonijoje, juo labiau toks reiškinys kaip viengimis Dievo Sūnus. Pažinimo priemonės yra išreikštos sakinio pabaigoje, sakant, kad jis buvo pilnas malonės ir tiesos. Apie malonę ir tiesą esame daug kartų girdėję, bet ar šie du dalykai mums bent primena dieviškumą? Ar šios priemonės yra pakankamos pažinti Dievo Sūnų? Ar jam pažinti nėra geresnių priemonių?

     Kodėl Jonas nesako, kad jis matė Jėzuje visagalybės apraiškų ir kad tai jam padėjo pažinti Jėzuje Dievą? Juk jis matė Jėzaus stebuklus. Matė jo gydymus ir gamtos reiškinių suvaldymus. Pagaliau jis išgyveno patį galingiausią Jėzaus pasireiškimą, t.y. prisikėlimą iš mirties. Bet kodėl Jonas ne Jėzaus visagalybę iškelia, kaip dieviškumo bruožą, bet jo maloningumą ir tiesą?

     Ką Jonas suprato žodžiu malonė? Šis žodis savo natūralia prasme reiškia asmeninį gerumą. Jėzus, stebuklingai gydydamas, tai darė iš savo gerumo. Tas gerumas Jonui darė didesnį įspūdį, nustatant Jėzaus prigimtį, negu jo galingumas darant stebuklus. Žodžiu malonėJonas dar nesuprato tos visos sudėtingos prasmės, kuri buvo vėliau išvystyta teologų ir kurią mes dabar suprantame. Jis tą malonę suprato ne tik kaip gryną antgamtinį reiškinį, atskirtą nuo gamtinių apraiškų, kaip ji yra aptariama teologų raštuose. Malonė jam buvo gerumo apraiška, ir ji jam atrodė dieviškumo ženklas. Tiesa, evangelistai, plačiau aprašydami Jėzaus stebuklus, be abejo, nori paliudyti, kad čia eina reikalas apie dieviškus pasireiškimus. Tačiau tiek sinoptikų, tiek Jono aprašytuose stebukluose nesunku pastebėti jų priežastį: Jėzaus gerumą, kuris yra dieviško, visa kuriančio gerumo ženklas.

     Kodėl Jonui darė tokį įspūdį Jėzaus teisingumas? Kur jis pastebėjo to teisingumo pasireiškimus? Koks buvo tas Jėzaus teisingumas? Žiūrint į evangelijas, galima pastebėti, kad Jėzus savo teisingumą parodė, nepaisydamas įvairių asmenų privilegijų. Jis sugebėjo būti net labai griežtas tiek nusikaltusiems čia, žemėje, tiek esantiems amžinybėje. Pirmojo atvejo pavyzdys yra pirklių išvarymas iš šventovės, antrojo — labai dažnas kalbėjimas apie pragarą. Jėzaus teisingumas, kaip matome, ne kartą yra buvęs labai skaudus. Teisingumas, dėl kurio Jonas atpažino Jėzaus dieviškumą, be abejo, apima ne tik žmonių santykius tarp savęs, bet ir jų santykius su Dievu.

     Šie du ženklai, atskirai paimti, galbūt nebūtų pakankami paliudyti Jėzaus dieviškumą, nes maloningumas gali pasidaryti pataikavimo silpnybe, o teisingumas — perdėtu griežtumu. Tačiau kai šie du toli vienas nuo kito stovintieji bruožai susitinka viename asmenyje, jie gali būti dieviškumo ženklai. Šių ženklų pasirinkimas apibūdinti Jėzaus dievystę liudija, kad Jonas buvo didelis humanistas, nes teisingumas ir gerumas gali pasireikšti tik ten, kur yra asmenys. Dieviška jėga gali pasireikšti ir ten, kur nėra asmenų. Teisingumas ir gerumas liudija, kad Jėzus reiškėsi asmeninio tobulumo ženklais. Kad Jonas šiuos ženklus pastebėjo, yra ženklas, kad jis nebuvo medžiaginio nusiteikimo žmogus, kuriam medžiaginė jėga būtų dariusi didesnį įspūdį, negu teisingumas ar gerumas.

     Kaip šie ženklai reiškiasi mūsų gyvenime? Atrodo, kad jie yra tarsi persiskyrę. Malonė religingų žmonių tarpe yra tapusi vien antgamtiniu reiškiniu, neturinčiu tiesioginio ryšio su asmeninio gyvenimo realybėmis. Teisingumas yra pasidaręs formaliu įstatyminiu griežtumu arba nieko nepaisančiu mechanišku lygybės reikalavimu, kad ir, pvz., marksistiniu. Malonė yra linkusi nesiskaityti su asmens reikalais, o teisingumas daugelyje valstybių sąrangų iš esmės atmeta malonės veikimą.

     Kaip aš žiūriu į malonę ir teisingumą? Ar aš esu dosnus visiems, kurie manęs teisėtai ko nors prašo? Ar sugebu būti teisingas? Ar netaikau skirtingo masto tiems, kuriuos aš myliu, ir tiems, kurie yra man tolimesni?

     Grįžtant prie dieviškumą liudijančios įtampos tarp teisingumo ir malonės, galima atkreipti dėmesį į kitų dviejų sąvokų įtampą, kurių derinys, pasak vieno autoriaus, taip pat šaukiasi stebuklo. Tai yra laisvės ir lygybės sąvokos. Rimtai imama laisvė nekuria lygybės, o rimtai imama lygybė nekuria laisvės. E. M. Branford, komentuodamas rašytojo Faulkner kalbą, pasakytą priimant Amerikos rašytojų aukso medalį, pastebi, kad JAV yra per daug susitelkusios ant šios plokštumos, t.y. laisvės-lygybės, ir užmiršusios kai ką vertinga iš savo praeities, būtent sugebėjimą pasipriešinti netiesai. Šis bruožas labiau pastebimas Amerikos nepriklausomybės pagrinduose, negu laisvės ir lygybės idėjos, kurios, pasak E. M. Brandford, nėra suderintos, ir aplamai, jeigu šis laisvės ir lygybės derinys dar praktiškai ligi šiol veikia, tai reikia laikyti "mažu stebuklu”. Šis mažo stebuklo reikalingumo paminėjimas sąryšy su laisvės ir lygybės dialektika padeda mums geriau įvertinti dieviškos intervencijos reikalingumą, derinant teisingumą ir malonę. Tai intervencijai atstovauja Jėzus. Jonas kaip tik tai jame įžvelgė.

21. LIUDIJIMO REIKŠMĖ

     "Jonas apie jį liudija ir skelbia: 'Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau1

     Praėjusiame skyrelyje mąstėme apie priemones pažinti Dievą Jėzuje. Tačiau vien pažinimo neužtenka. Reikia pažinimą paliudyti. Tam tikslui evangelistas Jonas pasinaudoja Jono Krikštytojo liudijimu. Jonas Krikštytojas savo liudijimu ruošė kelią Kristui. Kyla klausimas, kodėl Dievo Žodžio įsikūnijimui reikia liudininko arba kelio ruošėjo, tokio kaip Jonas Krikštytojas. Juk Dievo Žodis arba Dievo Sūnus turi savyje neišmatuojamas dvasines jėgas ir priemones, kuriomis gali apie save pranešti žmonijai. Kam reikia to kelio ruošėjo, kuris, tiesą sakant, dar ir nebuvo sėkmingas? Ne visi įtikėjo jo skelbimu ir liudijimu.

     Norėdami rasti atsakymą į šį klausimą, turime grįžti prie dieviškojo Žodžio įsikūnijimo. Jis vyksta žmonijoje, žmonėms, dėl to yra vykdomas žmogiškais metodais. Kaip tik tarp žmogiškųjų veikimo metodų pirmąją vietą užima liudijimas ir skelbimas. Viskas, kas žmonijoje darosi reikšmingesnio ir neapsiriboja vienu asmeniu, yra įgyvendinama skelbimo ir liudijimo būdu. Dėl to ir Dievo Žodžio įsikūnijimas negalėjo apsieiti be šio metodo. Jėzus pasiliko žmonijoje priklausomas nuo skelbimo ir liudijimo. Jį liudija Jonas Krikštytojas, apaštalai ir visa tikinčioji Bažnyčia iki mūsų laikų.

     Šis metodo klausimas yra esminis. Dėl to ir piktoji dvasia, gundydama Jėzų, griebėsi šio metodo. Ji norėjo, kad Jėzus savo veiklą žmonijoje grįstų ne žmonių liudijimu, bet ekonominių, politinių ir fizinių efektų jėga. Gundytojas jam siūlė visą savo veiklą paremti masiniais metodais. Pirmiausia kvietė Jėzų gaminti masiniu būdu duoną. Paskui jam siūlė daryti cirkinio pobūdžio stebuklus be sąryšio su teisingumu ir artimo meile, stebuklingai nusileidžiant nuo šventovės viršaus. Pagaliau Jėzui siūlo visas pasaulio karalystes, politinę žmonių organizaciją, kurioje atskiro asmens liudijimas būtų nereikalingas. Tačiau Jėzus atmetė visus šiuo pasiūlymus, pasilikdamas prie Jono liudijimo, kaip įvado į kitų asmenų liudijimus. Kažin ar Jėzaus išvedimas į tyrus savyje nereiškia tam tikrų dvasių pastangas jį atitraukti iš žmonių pasaulio, į kurį jis buvo atėjęs, ir nukreipti jį vienašališko dvasingumo keliu.

     Filosofas Sartre berods yra teisus, priekaištaudamas šių laikų dvasiai, kad ji yra išėjusi iš žmonių pasaulio ir, atsidėdama techniškiems mokslams, yra nuėjusi "į tyrus”. Jis rašo: "Šitokiu būdu įgytos abstrakčios sąvokos yra gryna išorybė. .. ir kaip tik dėl to jos praranda pasaulį ir padaro tik tai, kad absoliutaus objektyvumo prasmę susiaurina. Dėl šios priežasties susikuria 'dykumos pasaulį’ arba 'pasaulį be žmonių’. Bet tai yra prieštaravimas, nes tik žmogiškos realybės dėka yra pasaulis” (Being and Nothingness, 307 psl.).

     Taigi Jėzus nepasiliko medžiaginiuose tyruose su jų matematiniu ir fiziniu dėsningumu, bet atėjo pas žmones į jų veikimo ir santykiavimo metodus. Jis norėjo būti liudijamas kitų žmonių ir ta prasme būti nuo jų priklausomas. Tai yra visuomeninis Dievo Žodžio įsikūnijimo pratęsimas. Gimdamas iš moters, jis įėjo į žmoniją gamtiškai, o Jono Krikštytojo liudijamas jis įėjo į ją visuomeniškai. Čia yra proga iškelti dvejopos rūšies klausimą: 1. Ar aš esu pakankamas Kristaus liudytojas? 2. Ar aš pats esu susitaikęs su mintimi, kad mano tikėjimas ir mano vieta Bažnyčioje bei visuomenėje taip pat daug priklauso nuo kito asmens liudijimo?

22. LIUDIJIMAS, PRIVESTAS IKI PARODYMO

     "Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau”.

     Jonas Krikštytojas ne tik liudijo apie Kristų, bet jį parodė čia esantį, sakydamas: "Čia yra tas, apie kurį aš kalbėjau”. Dievo skelbėjo ir liudytojo veikla pasiekia savo viršūnę, jeigu jis kitam žmogui Dievą tam tikra prasme parodo. Jonas Krikštytojas tai aiškiai padarė, parodydamas čia esantį įsikūnijusį Dievo Žodį.

     Galime save paklausti, ar mūsų Dievo liudijimas kokia nors prasme pakyla iki Dievo parodymo. Parodyti Dievą mes galime Bažnyčios gyvenime, žmonių dorovėje, savo ir kitų žmonių gyvenime. Jeigu mes turime prieš akis eilinį pamokslininką, tai šis Dievo parodymas dažniausiai atliekamas viena forma — papasakojant kokį nors pavyzdį. Tačiau tie pamokslininkų sakomi pavyzdžiai yra tik literatūrinės tikrovės dalykai. Kartais jie yra gražūs kūrinėliai. Kartais jie sužadina trumpalaikį susižavėjimą, kuris greitai praeina. Bet pamokslų klausytojai tokius įterpimus mėgsta ir jų laukia.

     Kai skaitome apaštalo Pauliaus pamokslus ar kitų pirmųjų Bažnyčios rašytojų raštus, juose nerandame to, ką mes šiandien vadiname pavyzdžiais pamoksluose. Jų vietoje ten yra gyvas paties kalbėtojo ar rašytojo užsiangažavimas, jo asmeninio gyvenimo įsijungimas į skelbiamas tiesas.

     Kokią gyvybinę reikšmę turi, rodant Dievą, pamokslininko asmuo, aš patyriau išklausęs labai gerą pamokslą. Jis mane labai pakėlė. Bet, susitikęs su tuo pamokslininku, dar nespėjau jo pagirti už gerą pamokymą, kai jis man pasakė keletą grubių sakinių. Paliekant nuošaly klausimą, ar tie grubūs žodžiai buvo teisingi, jie man buvo kliūtis laikytis girdėtų pamokslo žodžių. Nors aš bandžiau įsitikinti, kad tie vėliau pasakyti žodžiai visiškai negriauna to, kas buvo pamoksle pasakyta, tačiau aš tų pamokslo žodžių nesilaikiau.

     Dievo parodymo ir jo pamatymo klausimas mūsų kasdieniniame gyvenime yra problema. Aiškiai jį pamatyti mes negalime. Nebūkime per daug geros nuomonės apie save ir nemanykime, kad Jono Krikštytojo parodymo mums būtų užtekę pažinti Jėzuje Dievo Sūnų. Antra vertus, nėra negalimas dalykas, kad tikrų dieviškų apraiškų yra mūsų tarpe. Mes jas sutinkame tarp mūsų bendralaikių žmonių. Tačiau jas pažinti mums kartais kliudo kažkokios jėgos, labai iš arti veikiančios mūsų gyvenimą. Nebus per daug pasakyta, kad yra kažkas užinteresuotas, kad mes žmonių gyvenime nematytume dieviškumo.


■    Į Romą Jaunimo metų proga Verbų sekmadienį buvo iš 70 kraštų susirinkę apie 200.000 jaunų žmonių. Kalbėdamas į juos, popiežius pabrėžė, kad žmonija džiaugiasi technologiniais laimėjimais, bet drauge pergyvena įvairių pavojų grėsmę, o ji kyla iš nepakankamo paklusnumo Dievui.

■    Pasaulyje kunigų ir pasauliečių pasiskirstymas yra toks: Šiaurės Amerikoje vienam kunigui tenka 850 pasauliečių, Europoje — 1.100, Azijoje — 2.250, Afrikoje — 3.320, Lotynų Amerikoje vienam kunigui tenka 6.500 pasauliečių.