("Laiškų lietuviams” konkurse II vietą laimėjęs rašinys)
RAMUNĖ KUBILIŪTĖ
Medicinos srityje skersinis pjūvis (angl. cross section) vartojamas tyrinėjimams. Patologai ir histologijos laboratorių darbuotojai paruošia auglio ir pan. pavyzdžius, kad galėtų sužinoti, kokia liga užkrėtė organizmą. Specialistai pasideda tą pavyzdį po mikroskopu, kad galėtų iš arčiau į jį pažiūrėti. Panašiu būdu galima pažiūrėti į lietuvių išeivijos stovį — pažvelgus į mūsų išeivijos gyvenimo epizodus, galima pateikti porą klausimų: ar kiek pažengėme, ar net nusmukome kaip aktyvi, gyva etninė grupė, kuri egzistuoja toli nuo savo tėvynės? Galima paimti lietuvių religinio ir tautinio gyvenimo nuotrupų ir sudėti į pliusų ir minusų kolonas.
Pirmoji šv. Komunija T. K. Garucko parapijoje, Ceikiniuose.
Bus žvelgiama į lietuvių religinį, tautinį ir ypač kultūrinį gyvenimą. Norint palaikyti tam tikrą pozityvią nuotaiką, bus daugiau kalbama apie viltį duodančias nuotrupas negu slegiančias realybes, bet ir jos bus paminėtos.
RELIGINIS GYVENIMAS
Lietuvių išeivijos gyvenimas stovi prie tam tikros kryžkelės. Prieš II Pasaulinį karą Lietuvoje gimę ir užaugę išeiviai jau augina vaikus ar anūkus, ar jau yra iškeliavę amžinybėn (išskyrus dabartinius imigrantus, kurie atvyksta kitais sumetimais). Nebuvo reikalo toms išeivijos bangoms klausti, kokios etninės grupės jie yra, kokia jų tėvų žemė. Išeivijoje augantys jaunuoliai dažnai jaučiasi esą kryžkelėje tarp tėvų žemės ir jų pačių gimtinės.
Atvykę į naują kraštą, imigrantai buvo priversti pradėti naują gyvenimą. Tačiau lietuvybės svarbumas priklausė nuo jų pačių charakterių ir nuo gyvenvietės. Buvo tokių, kurie liko gyventi kitos etninės grupės vyraujančiame krašte, pvz., Prancūzijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Olandijoje. Išlaikyti etninį identitetą svetimame krašte yra sunku. Šiaurės Amerikoje įsisteigė įvairių etninių grupių centrai, tarp jų lietuvių centrai. Tenai dažnai buvo lietuvių parapijos, aptarnaujamos lietuvių dvasininkų. Lietuviams katalikams dažnai buvo jau ankstyvesniųjų ateivių įsteigtos parapijos, prie kurių buvo galima priklausyti. Kai kur pasisekė įsteigti naujas lietuvių parapijas po keliolikos išeivijos metų (kaip Toronto Anapilio parapija), pajėgta naujas bažnyčias pastatyti, kai seni pastatai paseno, ar net kai kur parduoti seną bažnyčią ir pasistatyti naują kitur.
Jei buvo katalikių vienuolių, dažnai buvo įsteigtos lietuvių parapijinės mokyklos. Vaikučiai, ypač ankstyvais imigracijos metais, buvo auklėjami katalikiškai ir lietuviškai tuo pačiu metu (lietuvių protestantų pergyvenimai tuo atveju skyrėsi, mokyklų įsteigimai reti).
Apie lietuviškas parapijas dažnai sukosi senos, iš Lietuvos atvežtos bažnytinės tradicijos: procesijos ir pan. Šv. mišios buvo aukojamos lietuvių kalba (po II Vatikano), chorai giedojo giesmes lietuvių kalba, vaikučiai priėjo prie pirmos Komunijos ir Sutvirtinimo sakramento lietuvių kalba. Apie lietuvių katalikų parapijas sukosi ir kita veikla — draugijos: šv. Vardo, šv. Teresės ir pan. bei ateitininkų veikla. Kultūrinė veikla, skautai, parapijinės kavutės po šv. mišių, parapijai paremti mugės ir pokyliai taip pat dažnai vyko parapijos salėse.
Paskutiniu laiku yra teigiamų momentų, kur lietuviai pasauliečiai jungėsi į parapijų veikimą. Pvz., parapijose susidarė komitetai prižiūrėti altorių puošimą, paruošti skaitytojus šv. mišioms, rinkti aukas ir t.t. Kai kur dar yra aktyvūs chorai, kurie gieda per lietuviškas mišias. Kai kur ateitininkai glaudžiasi prie parapijų ir švenčia tradicines lietuviškas Kūčias, Velykas, Vėlines kartu su parapijos nariais. Lietuvių katalikų federacija bei parapijos aktyviai pasireiškė šv. Kazimiero 500 metų mirties metinėms suruošę iškilmingas pamaldas. Lietuvių katalikų federacija pradėjo spausdinti mėnesinį laikraštį apie lietuvių katalikiškus reikalus — "The Observer”.
1984 m. rugpjūčio mėn. Čikagos arkivyskupas pakvietė tris lietuvius kunigus pasitarimams, kaip būtų geriau tvarkyti lietuvių sielovados reikalus toje arkivyskupijoje. Tai teigiamas reiškinys iš arkivyskupo pusės, kuris supranta, kad skirtingos etninės grupės turi skirtingus reikalavimus dvasiniuose reikaluose.
Deja, daug kur dabar lietuvių parapijose vyrauja mišrios šeimos ar kitų tautų šeimos. Parapijinėse mokyklose lietuviukai sudaro mažumą, ar jų beveik visai nebėra. Kartais lietuvių jaunimas pasirenka eiti į gyvenamo krašto bažnyčias ar įsijungti į jų veiklą. Lietuviškos mišios "nepatogiu laiku”, ar "kunigas nuobodus”, ar pan. Gal tiesą kalba lietuvių jaunimas — kai kurie lietuviai kunigai per pamokslus neišmoksta kalbėti per garsiakalbį, ir tik sėdintys priekyje juos girdi; kalba ne tos savaitės skirta tema, bet vis užsimena apie praeitį, Lietuvą, kurios jaunimas nepažįsta; kalba lyg kažkokiems kaimiečiams, o ne universitetą baigusiai inteligentiškai publikai. Kiek kartų vargonininkai yra mėginę išmokyti parapijiečius šiame šimtmetyje parašytų lietuviškų giesmių? Ne visose parapijose pasiseka išmokyti tas "naujas” giesmes, ir lietuvių jaunimas negali pasinaudoti lietuvių stovyklose išmoktomis giesmėmis, kurios paįvairintų šv. mišių vienodumą.
Dvasininkų amžius, trūkumas pašaukimų — tai sunkiai katalikų išsprendžiamos problemos. Tos problemos ryškios vakarų pasaulyje ir, žinoma, lietuvių tarpe. Pašaukimų stoka mažiau ryški kituose pasaulio kampuose, pvz., Azijoje. Katalikams vakarietiškame pasaulyje taip pat rūpi jaunimo mažėjantis dėmesys šv. mišioms ir pan. Tokios bendros katalikų problemos nėra charakteringos vien tik lietuviams.
Kaip lietuviai padeda skelbti Lietuvos katalikų padėtį kitataučių tarpe? Katalikų Bažnyčios kronikos komitetas išleidžia kronikas knygų forma ne tik lietuvių kalba, bet taip pat verčia į kitas kalbas. Lietuvių Katalikų Informacijos centras Niujorke informuoja lietuvius ir išeivius apie katalikų padėtį Lietuvoje. Katalikų spauda informuoja kitataučius apie Lietuvos Bažnyčios padėtį, kaip pvz. "The Catholic Register” Toronte per Katalikų kongresą 1984 m. Lietuvių katalikų federacijos laikraščio "The Observer” redakcija priklauso Katalikų spaudos draugijai (Catholic Press Association) ir tuo būdu tampa tarptautinės grupės nariu (International Catholic Union of the Press, based in Geneva, Switzerland). Lietuvių katalikų grupė — Lietuvos vyčiai turėjo 71-ąjį suvažiavimą Čikagoje. Iš jų, kai kurie jau nebekalbantys lietuviškai organizacijos nariai, vis vien sujungia "lietuviškas šaknis” katalikiška dvasia.
Kaip lietuviai katalikai padeda katalikams Lietuvoje? Sunku oficialiai pasakyti, nes viešas to reikalo skelbimas gali pakenkti lietuviams Lietuvoje. Galima teigti, kad yra tam tikri informacijos tinklai — sužinom, kokie kunigai įšventinti oficialiai, kurie mirę, kokie leidiniai oficialiai leidžiami, kokie slapta išspausdinti. Katalikų Bažnyčios Kronika slaptais būdais patenka į Vakarus. Išeivijos lietuviai dvasininkai, patekę ekskursijon į Lietuvą, tikriausiai stengiasi aplankyti kunigus ar vienuoles, jiems parodyti bent moralinę paramą.
Galima teigti, kad išeivijos lietuvių katalikiškumas labai mišrus. Yra lietuvių katalikų, kurie labai uolūs katalikai savose, bet nelietuviškose parapijose. Yra lietuvių katalikų, kurie savo šeimose įveda lietuviškų bei katalikiškų papročių — Kūčių vakarienę, Velykų pusryčius. Taip pat kai kurios šeimos kartu dalyvauja tik lietuviškose pamaldose. Vienaip ar kitaip bendrinti lietuvių katalikų stovį yra keblus ir problematiškas dalykas.
TRADICIJOS, KULTŪRA, TAUTINIS GYVENIMAS
Danutė Bindokienė savo straipsnyje "Ar tai tikrai lietuviškos tradicijos?” (Laiškai lietuviams 1984 m. rugsėjo mėn.) teigia ". . . tradicijų palaikymo ir puoselėjimo vardu... vieni jų tiesiai spjauna toms tradicijoms į veidą (kaip baliai su šokiais Gavėnioje), kiti nieko bendro su tomis tradicijomis neturi. Pagalvokime, kokį lietuviškumo veidą parodome savo jaunimui? Vadinkime daiktus tikraisiais jų vardais — nesidangstykime kilniu tradicijų vardu, jeigu tos tradicijos įžeidžia krikščionio ir lietuvio jausmus ne tik išeivijoje, bet ir tolimoje tėvynėje”. Verta pasvarstyti, kokias tradicijas esame pasisavinę, atvykę į šį kraštą, net negalvodami, apie lietuviškų ar katalikiškų vertybių pažeidimą.
Kiekviena lietuvių kolonija turi lyg savo asmenišką identitetą. Galima matyti, kad mažesnėse kolonijose vyrauja, pvz., ateitininkai ar skautai, priklausant nuo toje kolonijoje įsikūrusiųjų. Daug kas priklauso taip pat nuo lietuvių gyventojų pomėgių, darbštumo ir talentų. Labai įdomu pažvelgti į vieno miesto lietuvius gyventojus, sudariusius dramos sambūrį, viename mieste įsisteigęs vyrų choras, kitur mišrus ir pan. Viename mieste paprasta lietuvių tautinių šokių grupė, kuri šoka Lietuvoje sukurtus šokius (prieš II Pasaulinį karą), kitur vadovai inscenizuoja naujus jų pačių sukurtus lietuviškus šokius.
Vieno miesto šokių grupė ar choras vyksta į kitą miestą pasirodyti programoje. Tuo būdu ji sutraukia to miesto lietuvius į kultūrinį pobūvį. Pianino ar baleto mokytojoj) studentų pasirodymai — ne vien lietuvių kūriniai — taip pat gali sudaryti tai kolonijai progą pamatyti ar išgirsti atvykusius menininkus.
"Ateities” akademinio savaitgalio metu 1984 m. antropologė prof. dr. Liucija Baškauskaitė skaitė paskaitą "Lietuviško autentiškumo ieškojimas”. Ji kėlė klausimus: ar tai, kas lietuviška, turi būti tai, kas seniausia? Ar lietuviškai gali kurti tik lietuviai, ar olandai, dainuojantys lietuviškas dainas, yra lietuvių kultūros dalis?
Mes gandrų lizdų Šiaurės Amerikoje neturime tokių, kaip Lietuvoje buvo. Daugumas negyvename ūkiuose, neganome karvių, nedrožiame lietuviškų kryžių, kuriuos pastatytume savo kiemuose. Kai kurie dar mokame margučius marginti ar šiaudinukus daryti. Tačiau ar yra atsiradusios naujos kultūros veiklos bangos? Žinoma, kad taip. Ar ta veikla yra autentiškai lietuviška, yra kitas klausimas, bet ta veikla neabejotinai yra mūsų išeivių aktualybė. Kaip mes priimame lietuvių asmenų nelietuvius vyrus ir žmonas? Ar jie įtraukiami į lietuvių tautinį gyvenimą? Ar priklausyti lietuvių tautiniam būriui reikia mokėti lietuviškai kalbėti? Tai kiti klausimai, kurie iškyla.
Svetimtaučių tarpe lietuvių restoranai, kepyklos aprašomi vietinėje spaudoje bent Čikagoje. Niujorke prieš kiek metų Jono Jurašo režisuotas vaidinimas "The Suicide” susilaukė kritikų pagyrimo. Toronto šokių grupė "Gintaras” laimėjo pirmą vietą tautinių šokių varžybose meno festivalyje D. Britanijoje. Vasario 16-osios metu ar Kalėdų progomis išdėstomos lietuviškos parodėlės, sušokami lietuviški tautiniai šokiai svetimtaučių tarpe. Pasaulio lietuvių jaunimo kongresų metu lietuvių jaunimas iš įvairių kraštų aplanko savo kraštų ambasadas, jiems išryškindami Lietuvos situaciją. Lietuvių vedamos taupymo bendrovės, meno galerijos ir pan. yra svetimšalių aplankomos ir kai kada patarnauja lietuvių reikalams.
Anksčiau buvo užsiminta apie mišrias šeimas. Reikia paminėti, kad labai įvairiai reaguojama į tų šeimų vaikus. Žiūrint, kiek lietuvis tėvas spaudžia, tas vaikas gali susidomėti ar visai nenorėti pripažinti savo lietuviško kraujo. Lietuvių jaunimas taip pat kai kur yra bendravęs su kitų imigrantų vaikais. Čikagoje keletą metų vyko jaunų lenkų, latvių, ukrainiečių ir lietuvių susibūrimai, simpoziumai ir pan. Ilinojaus universitete lietuviai ir latviai yra kartu išnuomavę "Pabaltiečių namą”, kur studentai dalinasi ne tik nuoma ir maisto gaminimu, bet ir pabaltiečių politine bei kita veikla. Daug kas mano, kad nors tie imigrantų vaikų bendravimai vyksta jau ne tėvų kalbomis, jos vis dėlto turi savo naudos.
KULTŪRINIS GYVENIMAS — Darbai ir profesijos
Kai kada tautiniai motyvai veda žmones pasirinkti darbų ir profesijų, kuriose gali dirbti tautinį darbą. Jie tuo būdu platina lietuvių vardą. Galima teigti, kad tokie yra ypač tie asmenys, kurie visą laiką dirba lietuvišką darbą: lietuviškų laikraščių redaktoriai ir spaustuvės darbininkai, lietuviški dvasininkai lietuviškose parapijose. Kiti įkūrė savo įstaigas panašiai, kaip buvo aukščiau paminėta. Niujorke yra įsisteigę lietuvių video juostų gamintojai ir platintojai. Bostone įsikūrė lietuviškų darbelių ir suvenyrų pardavimo įstaiga.
Yra žmonių, kurie dirba lietuvišką darbą savo laisvalaikiu — vakarais ir savaitgaliais — tai radijo valandėlių vadai, žurnalų redaktoriai. Kai kuriems už tai atlyginama, kai kuriems ne. Gal reikėtų pasimokyti iš žydų organizacijų ar iš kitų tautų organizacijų, kurie visiems tokiems asmenims atsilygina. Lietuvių tautinių šokių mokytojai, jaunimo organizatoriai, sporto klubų vadovai taip pat nėra atlyginti už darbą (visais atvejais).
Kai kurie žmonės pasirinko profesijas, kuriose įveda lietuvių vardą ar reikalus, kur gali: šiaurės amerikiečių katalikų laikraščių darbuotojai, slavistinių skyrių darbuotojai, etninių skyrių darbuotojai bibliotekose, lingvistikos profesoriai, radijo darbuotojai ir kiti akademinio, spaudos ir pan. darbuotojai.
Ar tie, kurie savo profesiniais reikalais apkeliauja Šiaurės Ameriką ir pasaulį, palaiko savo etninius ryšius? Studijuojantis jaunimas per vasarą dažnai priartėja prie lietuviško tautinio gyvenimo. Profesiniai žmonės gauna mažiau atostogų, darbo metu yra užsiėmę kitais reikalais. Tačiau tenka girdėti, kad prekybos žmogus, keliaujantis, pvz., į Japoniją, sužinos iš anksto, ar ten gyvena lietuvių, kuriuos aplanko. Kita vertus, profesiniai žmonės yra taip apsupti savo profesine literatūra, kad vargu ar randa laiko paskaityti lietuviškos periodikos ar net knygų.
KULTŪRINIS GYVENIMAS — Senos ir naujos organizacijos, stovyklos, simpoziumai
Lietuvos laikais įsikūrė vienos organizacijos, V. Vokietijoje subrendo kitos. Šiau-rės Amerikoje po I ir po II Pasaulinių karų įsikūrė kai kurios grupės ir sąjungos, kurios Lietuvoje atitikmenų neturėjo.
Jonas Krikščiūnas Drauge rašė straipsnį "Organizuokime lietuvišką akademinį jaunimą”. Jis siūlo, kad profesijų tinklą jungtų du svarbūs faktoriai: aukštasis mokslas ir kilmė. Jis teigia: "Jei ideologinės jaunimo organizacijos gali sujungti tik ribotą skaičių lietuviško jaunimo, ir tik tai ar kitai ideologijai priklausančius, tai akademikų lietuvių organizacija sujungtų visus lietuvius akademikus, net jaunesnius ir vyresnius”. Kiti kalba, kad reikėtų įsteigti lietuvių viengungių klubą, kuriame lietuviai galėtų vienas kitą sutikti vedybų tikslams. Šalia šių dar neįvykdytų planų yra, žinoma, daug kitų galimybių.
Lietuviai gal izoliuoja lietuvius, kurie aukštų mokslų nesiekę, kaip pvz.: "Studentai ateitininkai”, "Gajos korporacija”, "Skautai akademikai” ir pan. Kitos iš Lietuvos laikų korporacijos nebepriima naujų Lietuvoje nestudijavusių narių. Lietuvos policininkų ar paštininkų sąjungos taip pat neturi reikalo įtraukti naujų narių. Buvę Vilniaus krašto ar Joniškio gyventojai neras jaunojoje kartoje naujų narių.
Alma Jakimavičiūtė Drauge taip rašė apie Santaros-Šviesos suvažiavimą: "Iš daugelio lietuvių išeivijoje renginių bene vieni įspūdingiausių, atgaivinančių dvasią ir įkvepiančių lietuviškai įvykių — Santaros-Šviesos metiniai suvažiavimai”. Kokios bebuvo Santaros-Šviesos įsteigimo priežastys, tuose suvažiavimuose kartais jaučia intelekto "pasimankštinimą” ne vien santariečiai. Jie jaučia, kad "Santaros-Šviesos” suvažiavimuose galėję kalbėtis grynai lietuviškai apie meną, literatūrą, muziką. "Ateities” akademiniai savaitgaliai Čikagoje yra gan neseniai pradėti susibūrimai, kurie taip pat žmogui duoda progos pabendrauti su kitais lietuviais aukštesniame lygyje, negu, pvz., kokiame nors baliuje. Lituanistikos kursuose Ohio valstijoje kas vasarą studentai gali uždirbti universitetuose įskaitomų valandų. Europos studijų savaitgaliai taip pat pasižymi "rimtesnėmis” paskaitomis. Lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumai sutraukia lietuvių mokslininkų iš viso pasaulio, tačiau jie neįvyksta kasmet.
Šeimyninės stovyklos organizuojamos jaunų lietuvių šeimų. Apie jas tenka girdėti ir skaityti, pvz., Ontario valstijoje ruošiamos šeimos stovyklos; 1984 m. Qvebeko kalnuose susirinko jaunos lietuviškos šeimos į žiemos stovyklą, kur kadaise prasidėjo pirmieji Montrealio studentų slidinėjimo kursai; Čikagos šiauriniuose priemiesčiuose yra duodama proga jauniems lietuviukams kartu pabūti, kai jų mamos ir tėvai suruošia vasaros metu kasdieninius darželius savo vaikams; Klyvlende lietuvės motinos suvežą mažą būrelį priešmokyklinio amžiaus prieauglio į privačius namus, su jais užsiima: padainuoja lietuviškų dainelių ir pan. Kai kur yra ruošiamos stovyklos lietuviškai nekalbantiems lietuvių kilmės jaunuoliams, kad jie išmoktų apie savo senelių kraštą. JAV rytuose 1984 m. vasarą vyko gimnazijos ir universiteto (17-20 metų) amžiaus jaunimui stovykla, kurioje jie filmavo vaikams lietuviškų pasakų inscenizavimus, rašė vietinei spaudai apie Lietuvą in pan. Visi čia suminėti renginiai jungia įvairių pažiūrų žmones. Jie suorganizavo naujų pobūvių pagal vietos sąlygas ir naujus dabartinių dienų poreikius. Vienoje lituanistinėje mokykloje Čikagoje įvesti kompiuterių mokslai lietuvių kalba. Tai įrodo techninę pažangą. Lietuviai stengiasi pasisavinti, kas gero, iš aplinkos ir pritaiko tą techniką lietuviškiems reikalams: žiniaraščių spausdinimui, prenumeratorių pavardėms kartotekose ir pan.
Lietuvių išeiviai paskutiniuoju laiku iš JAV, Pietų Amerikos, Australijos ir kitur siunčia savo gimnazijos amžiaus vaikus į Vasario Šešioliktos gimnaziją V. Vokietijoje. Lietuvių visuomenėje negalima rasti vienos nuomonės, ar tai padeda tų lietuviukų lietuviškumą išugdyti, ar ne. Daugiau ginčų yra kilę taip pat kultūrinio apsikeitimo su Lietuva klausimu. Ar gimnazistai ir studentai, nuvažiavę į Lietuvą, padaro sau naudos? Ar jie padaro gerą įspūdį ten gyvenantiems apie lietuvius išeivius, ar jie pasirodo kaip "kapitalistai”, išlepinti vakarietiškame pasaulyje? Nėra vieno atsakymo.
Gan aštrus Ben Grigonio straipsnis pasirodė 1984 m. rugsėjo mėnesio Bridges. Straipsnyje užsiminta apie gražiai pasisekusią VII Lietuvių tautinių šokių šventę Klyvlende. Paskui Grigonis pradėjo savo pošventinę analizę. Rašė, kad viešbučių šeimininkai skundėsi jaunų lietuviukų "bachūrišku elgesiu”. Grigonis teigė, kad suaugusieji turėjo labiau prižiūrėti savo jaunimo grupes. Grigonio teigimu, šio jaunimo emocinis sudėjimas turėjo daug ką bendro su "laukinišku” jaunimo elgesiu (baldų sulaužymu, girtuokliavimu ir pan.). Pagal jį, gera dalis jaunimo tėvų prarado namus ir karjeras, kai sovietai užėmė Lietuvą. Jis teigia, kad jaunimas savo jaunais brendimo metais užaugo labiau įtemptas, negu eilinis JAV jaunuolis. Jis rašo, kad imigrantų vaikai dažnai turi emocinių problemų. Jaunuoliai neva stengiasi pritapti, pasipriešinti ar priprasti prie gyvenimo JAV-se, kad jų tėvai nori iš jų padaryti "clones”, lyg savo dvynius, ne individus, bet tęsinius savo pertrauktiems gyvenimams. Grigonis rašo, kad šis jaunimas yra nuskriaustas, kad jam reikia supratimo bei pagalbos.
Gal Grigonis perdėjo jaunimo elgesio platumą. Dalyvavusieji girdėjo, kad jaunimo toks elgesys įvyko tik viename viešbutyje, tik vieną šventės savaitgalio vakarą. Kaip bebūtų, viešbučiuose kiti apsistojusieji turėjo teisės ramiai išsimiegoti be triukšmo. Lietuvių jaunimo elgesys tokiais atvejais negali būti laikomas "kultūringu”. Lietuvių kultūros šventė turėjo bent vieną nesmagų prisiminimą šventės dalyviams ir susidarė nemalonus vaizdas apie lietuvius to viešbučio vyriausybei ir to miesto policijai. Tokie įvykiai reti, bet turi būti taisomi, kad lietuvių vardas toliau nenukentėtų.
Kaip apie Grigonio teigimus apie įtampą imigrantų vaikuose? Tai verta pasvarstyti. Šiomis dienomis JAV-se amerikiečiai rūpinasi gimnazistų savižudybės problema. Kartais tėvų per dideli pareikalavimai paveikia vaikus. Lietuvių vaikai turės patys pasirinkti, kur jie lankys universitetus, ar jie norės bendrauti su kitais lietuviais, ar jie norės būti aktyvūs lietuvių veikloje. Tėvų spaudimas kartais gali padaryti daugiau žalos negu gėrio.
Yra atvejų, kai svetimtaučiai susidomi lietuvių dainomis: olandų grupė "Daina” yra toks pavyzdys. Yra atvejų, kai nelietuviai susidomi lietuvių kalba: lingvistai ir lietuvių vyrai ar žmonos, kurie nori pramokti lietuviškai kalbėti. Tai gražūs įrodymai, kad lietuvių kultūra susidomi svetimtaučiai dėl įvairių priežasčių.
ATEITIS
Kas gali numatyti ateities generacijų kasdieninį tautinį ir religinį gyvenimą? Religinį gyvenimą tikriausiai lems Vakarų aplinka. Kas darosi katalikų pasaulyje, paveiks lietuvius katalikus. Ateities tautinę gyvenimo pabaigą lems turbūt daugelio kitų etninių grupių likimas išeivijoje — pranykimas, nebent atsirastų naujų ateivių bangų. Kai žmonės taip išsisklaidę, kad retai susitinka kitus, su kuriais lietuviškai veiktų, kai retkarčiais lietuviškam laikraščiui ar knygai randa laiko, kai nepajėgia susirašinėti lietuviškai su giminėmis Lietuvoje, ką kalbėti apie lietuviškus papročius jų kasdieniniame gyvenime? Aplamai, gyvenimas nestovės vietoj.
Tačiau kai tenka girdėti, kad jaunuolis giriasi savo lietuvių kilme, kai tenka girdėti, kad jaunuolis savo rašybos kursui pasirenka rašyti apie religinį persekiojimą Lietuvoje, tai tenka turėti šiokių tokių vilčių. Kai lietuviai tėvai duoda savo vaikams lietuviškus vardus, kuriais jie didžiuojasi, kai savo profesiniame gyvenime žmonės randa vietos kelti lietuvių reikalus ir informuoti savo bendradarbius, tai vis dėlto po tiek išeivijos metų turime kuo pasigirti savo tautiniame gyvenime ir tarp svetimtaučių. Lietuvos vardas ir mūsų ta geografinė vietelė liks ateityje nepamiršta ir mumyse, ir plačiame pasaulyje.
■ Panamos arkivyskupas Marcos McGrath, atvykęs į Miami, pareiškė, kad Nikaragvos sandanis-tai eina Kubos marksizmo pėdomis.