Spausdinti

HENRIKAS STASAS

     — Žmogus, kuris daug skaito ir toli keliauja, daug pamato ir daug sužino, — sako Don Kichoto autorius Miguel Cervantes.

     "Laiškai lietuviams” jau ne kartą savo skaitytojams yra suteikę galimybę pakeliauti po tolimus kraštus, taip pat daug pamatyti ir daug ko sužinoti. Šiais metais šio žurnalo redaktoriaus kun. J. Vaišnio, S.J., organizuota kelionė pasiekė net Pietų Ameriką, t.y. Argentiną ir Braziliją. Tai jau septintoji išvyka, papildžiusi įdomių kelionių ciklą naujais įspūdžiais ir neužmirštamais išgyvenimais. Tad balandžio 18 pakėlėme sparnus iš Miami aerouosto į kitą ekvatoriaus pusę.

     Mūsų grupę sudarė tik 24 asmenys iš įvairių lietuviškų kolonijų Amerikoje ir Kanadoje. Vėlų vakarą su vadovais kun. J. Vaišniu, S.J., ir A. Lauraičiu sulipome į milžinišką, 400 keleivių telpantį, Pan American lėktuvą. Pakilome apie vidurnaktį, palikę subtropiniu oru alsuojantį Miami ir tūkstančius tviskančių žiburių, kurių ilgos kreivės atsispindėjo tamsiame Atlanto vandenyje. Tolstant tamsa negailestingai jas rijo, kol išnyko ir paskutinis gyvosios žemės ženklas.

     Dabar tamsa užgožė plačius horizontus, ir nieko daugiau nesimatė, išskyrus spindinčias dangaus skliaute žvaigždes, kurios skelbė begalinę visatos platybę ir amžinumą, o už lango ramiai ir vienodai murmėjo sprausminiai lėktuvo motorai, primindami kūrybingą į erdves besiveržiančią žmogaus dvasią. Kartu su lėktuvu nesulaikomai bėgo ir tamsios nakties minutės bei valandos, o giliai po mūsų kojomis slinko Karibų jūros vandenys, Venezuela su kitais Centrinės Amerikos kraštais bei milžiniški Brazilijos plotai su aukštais kalnais, dykumomis ir džiunglėmis. Tačiau žemėje viską dengė naktis. Tik retkarčiais virš džiunglių sušvisdavo susikryžiavę tropinio dangaus žaibai, lyg norėdami sudarskyti tamsią nakties uždangą.

     Taip keliolika valandų skridę, išnirome iš tamsios ekvatoriaus nakties, ir rytuose mus jau sveikino auksinis priešaušris. Netrukus mus gaubė mėlynas dangus, o žemiau lėtai slinko pilki debesų kamuoliai, pro kurių properšas matėsi rūke skendintys Brazilijos žemės vaizdai su retai išmėtytom gyvenvietėm. Taip pilki ir monotoniški vaizdai slinko tūkstančius mylių. Tačiau lėktuvas šiuos nuotolius taip sutrumpino, jog beveik nepajutom, kai mūsų plieninis paukštis jau suko ratą virš Rio kalnų ir miesto dangoraižių. Tik gaila, kad iš lėktuvo neteko gėrėtis šiuo gražiausiu pasaulyje miestu, nes sunkūs debesys ir rūkas jį beveik visą buvo paslėpę.

     Nusileidus purkšnojo smulkus lietus, ir visa aerouosto aplinka atrodė gana niūri. Tačiau dėl to per daug nesijaudinom, nes čia sustojome tik keliom valandom pakeliui į Buenos Aires ir netrukus tęsėme kelionę toliau.

     Virš aerouosto dar vis kabojo tamsūs debesys ir stambūs lietaus lašai, kaip gailios ašaros, riedėjo per lėktuvo langus, kai palengva yrėmės į pakilimo taką. Lietus dar vis drėkino žemę. Tik išnirus iš tirštos debesų masės, mus vėl sveikino žydras dangus ir lydėjo iki Buenos Aires. Išnykus debesų dangai, šviesioje popietės saulėje aiškiai matėsi žalios Argentinos pampos ir per jas besivingiuojantis mėlynas Paranos upės kaspinas. Netrukus pastebėjau ir toli į pampas įsiskverbusio miesto baltus dangoraižius.

     Lėktuvo kapitonas pranešė, jog esame jau virš Buenos Aires ir už keliolikos minučių nusileisime Ezeiza aerouoste. Lengvas stuktelėjimas, ir mūsų lėktuvas riedėjo moderniausio Pietų Amerikos aerouosto nusileidimo takais. Išlipus vykome į muitinę atlikti formalumų ir iš ten prie konvejerio pasiimti savo lagaminų. Aerouosto pastate mūsų jau laukė Melia kelionių įstaigos atstovė, su kuria tuoj vykome autobusu į viešbutį.

     Visiems sulipus į autobusą, simpatinga airių kilmės argentinietė mus pasveikino atvykus į Sidabro žemę — Argentiną (lot. argentum) ir pasisakė, jog jos vardas Patrina ir su ja teks čia praleisti keletą dienų. Ezeiza aerouostas yra apie 25 mylios nuo miesto centro, tad autobusu teko į Buenos Aires važiuoti daugiau kaip pusvalandį. Šios kelionės metu labai kalbi ir humoro nestokojanti gidė mus supažindino trumpai su Buenos Aires miesto istorija ir dadabartiniu didmiesčiu, smulkiai painformavo apie dabartinę Argentinos infliacijos stipriai paliestą valiutą (1 dol. lygus 500 pezų), be to, suteikė įvairių nurodymu kaip orientuotis parduotuvėse, naudotis taksiais ir t.t.

     Tuo tarpu mūsų autobusas riedėjo gražia dviejų krypčių autostrada, o pro jo langus gaudėme pirmuosius "sidabro” žemės įspūdžius ir stebėjome greit besikeičiančius vaizdus. Iš visų pusių vyravo žalia spalva ir matėsi, kad miestas giliai įsiskverbęs į pampas. Monotonišką žalumą paįvairindavo tik įvairiaspalviai nedideli argentiniečių namai. Nors ruduo čia jau buvo gerokai įpusėjęs, tačiau mums įprastų rudens žymių bei spalvų gamtoje nesimatė. Atrodo, kad čia tik keičiasi metų laikai, o gamta savo spalvų beveik nekeičia.

     Artėjant į Buenos Aires, pampų žaluma išblėso, daugėjo vis daugiau miesto pastatų, kurie užėmė plačius priemiesčius ir pramonės rajonus. Matėsi ir daug naujos statybos, bet neužbaigtos, tai rodė, kad miestas dar vis auga ir plečiasi.

     Buenos Aires į tokią milžinišką Argentinos metropoliją išaugo tik per paskutiniuosius 50 metų, tačiau šio miesto gimtadienis siekia net 16-jį šimtmetį. 1536 metais Pedro Mendoza prie Paranos ir Urugvajaus upių santakos, vadinamos La Plata, pastatė pirmą tvirtovę, tačiau karingieji indėnai ją tuoj sugriovė. Tad 1580 metais toj pačioj vietoj miestas buvo kuriamas antrą kartą, ir jo kūrėju dabar buvo Juan de Garay. Indėnai daugiau nepajėgė miesto kūrimą sutrukdyti, ir čia apsigyveno 63 gyventojai tuo metu atsikėlę iš Asunciono.

     Taip besiklausant malonios gidės pasakojimų, pasiekėm Buenos Aires automobilių ir pėsčiųjų prikimštas gatves, kur siauroj Tucuman gatvėje sustojome prie Claridge viešbučio.

     Viešbutis ne naujas, tačiau laikomas pirmos klasės ir vienas iš istorinių Buenos Aires pastatų. Čia patogūs, vėsinami kambariai, graži kavinė, baras ir amerikiečių bei prancūzų virtuvės restoranas.

     Pailsėję, sekantį rytą, atvykus gidei į viešbutį, išvykome su ja pasidairyti po miesto prekybos centrą. Toli nereikėjo eiti, nes čia pat už kvartalo buvo garsioji calle de Florida, arba Floridos gatvė, kurioje ir artimose gatvėse sukoncentruota visa šio miesto prekyba. O visas šių gatvių tinklas sudaro San Martin prekybos centrą.

     Vaikščiojant šiomis gatvėmis, iš karto galima pastebėti dideles pėsčiųjų minias, ko S. Amerikos miestuose netenka matyti. Čia gatvės pripildytos pėsčiųjų ištisą dieną ir net iki po vidurnakčio. Tad neveltui Buenos Aires dažnai vadinamas "pėsčiųjų miestu”. Čia daugelis gatvių, kaip ir Europos miestuose, paliktos vien pėsčiųjų judėjimui ir automobiliams uždarytos.

     Atrodo, pėsčiųjų patogumui suplanuotas ir miestas: visos gatvės išvestos tiesiais kvadratais, aikštėse po pavėsingais medžiais patogūs suolai poilsiui, šaligatviuose įrengtos kavinės, kurias čia vadina confiterijom. Miestiečiai, atrodo, su laiku nesiskaito, nes ištisas valandas gatvių kavinėse praleidžia prie kavos puoduko arba stiklo Coca Colos, besišnekučiuodami ar skaitydami laikraštį.

     Buenos Aires daugeliu atvejų panašus į 19 amž. Balzako Paryžių. Europietiškas charakteris čia labai ryškus gyvenimo būde, statyboje, estetiškame miesto išplanavime. Čia platūs bulvarai su gražiais paminklais, besikeičiančio šimtmečio prancūzų renesanso pastatai, puikūs parkai ir t.t. Žmonės atrodo gerai apsirengę, lanko teatrą, o aristokratai mėgsta parkuose jodinėti arkliais. Neveltui argentiniečiai ilgą laiką didžiavosi savo europietiška kilme ir dažnai mėgdavo sakyti: "Nosotros somos Europeos”, t.y. mes esame europiečiai.

     Tarp spalvingos žmonių masės ilgokai su Patriciia vaikštinėjom Floridos, Santa Fe ir calle Carientes gatvėmis, lankydami kailių, odos ir brangenybių parduotuves. Stebėjome ne tik languose išstatytas prekes, bet ir žmones bei jaunimą, kuris šiuo laiku pasaulyie turi bendrą elgesio ir apsirengimo uniformą. Džynsai ir netvarkingumas yra šiandien viso pasaulio paauglių bendras bruožas. Atsitiktinai pastebėjome gatvėje ir būrelį mokyklos mokinių, kuriuos mokytoja vedė į kiną. Mūsų dėmėsi atkreipė jų keistoka uniforma, nes visi vilkėjo baltus apsiaustėlius, panašius kaip gydytojai. Tokius baltus apsiaustus mokiniai čia dėvi mokyklose, kad nesuteptų savo rūbų.

     Taip pat gatvėse čia teko pastebėti daugybę kioskų, kuriuose parduodami laikraščiai, žurnalai ir rūkalai. Su kiosko prekyba Buenos Aires pradėjo savo karjerą ir garsusis multimilijonierius Aristotelis Onasis. Jis buvo gimęs Smirnoje, bet pirmojo pasaulinio karo metu, atskirtas nuo savo tėvų, atvyko į Buenos Aires. Čia, vos sulaukęs 14 metų, įsigijo kioską ir pardavinėjo tabaką. Sukalęs pirmuosius 100.000 pezų, 1930 m, nusipirko laivą ir pradėjo verstis laivininkyste. Jo verslą lydėjo laimė ir tokiu būdu greit tapo vienu iš turtingiausių žmonių pasaulyje.

     Kitas taip pat įdomus verslas, kurį čia pastebėjau, bet niekur pasaulyje neteko matyti — tai gatvės muzikantai. Štai barzdotas senelis, vikriai pasišokinėdamas, suko tik vaikystės laikais man matytus vargonėlius, o virš jų tupinti papūga sumaniai ir grakščiai snapu aukotojui iš dėžutės ištraukia vokelį su laimingu numeriu ar kita dovanėle. Taigi sena Europos dvasia čia dar gyva ir sugrąžina daug senų prisiminimų. Apsukę gerą dalį San Martin plazos, grįžome atgal į viešbutį. Rytoj Patricija pažadėjo plačiau supažindinti su Buenos Aires įdomybėm.

     9 val. ryto autobusas ir Patricia mūsų jau laukė prie viešbučio. Vykome į miesto centrą, kirsdami dvi pagrindines šio miesto magistrales: Avenida de Mayo su garsiuoju obelisku ir Avenida 9 de Julio, kuri laikoma plačiausia gatve pasaulyje.

     Mūsų autobusas sustojo prie didelės keturkampės aikštės, vadinamos Plaza de Mayo. Čia vieną jos kraštinę puošė Casa Rosada, t.y. Argentinos "Baltieji rūmai”, tik deja, ne balti, o rausvi, nes statyti iš rausvo granito. Pastatas atrodo gana sunkus, tačiau aikštės gale sudaro gana skoningą ir rimtą Argentinos valdovų rezidenciją. Kitame aikštės šone senieji kongreso rūmai, kurie statyti 1863 metais ir dabar laikomi tautiniu paminklu. Toliau Cabildo, kur gimė Argentinos nepriklausomybė. Šie rūmai statyti kiek anksčiau, 171o metais, ir dabar paversti muziejumi. Čia saugomi valstybės dokumentai, baldai, įvairūs meno darbai bei garsių dailininkų paveikslai, kuriuose atsispindi revoliucijos eiga. Lyg ir užbaigdama visą šios aikštės statybinį kompleksą, iškyla sena 1618 metais statyta katedra. Katedroje laikomi Argentinos laisvės kovotojo generolo San Martin palaikai, prie kurių nuolat dega simbolinė šviesa ir su tradicine raudona-mėlyna granadierių uniforma budi kariai.

     Padarę čia keletą nuotraukų, vykome toliau centrinėm gatvėm pro garsųjį Colon teatrą. Iš lauko tikrai atrodo impozantiškas pastatas, statytas 1908 metais pagal Paryžiaus operos pavyzdį. Tad prancūzų renesanso stiliaus rūmai jau savo išore teikia tam tikrą meno šventovės įspūdį. Nėra turbūt pasaulyje muziko bei teatro ar operos žvaigždės, kurie nebūtų šiame teatre groję, dirigavę ar dainavę, įskaitant, žinoma, ir mūsų Kiprą Petrauską, kuris čia daugiausia dainavęs rusiškas operas. Nuo 1920 metų, čia, kaip ir Niujorko Metropolitan operoje įsivyravo tradicija atlikti operas originalia kalba.

Buenos Aires miesto panorama.   A. Kezio nuotr.

     Žinoma, buvo didelis noras patekti į Colon teatro spektaklį, tačiau laikas neleido. Be to, mums viešint Buenos Aires, teatre vyko vaikų spektakliai, į kuriuos įleidžiami tik tėvai su vaikais arba vaikai su globėjais. Toliau vykome pro meno muziejų, valstybinę biblioteką, įvairius universiteto fakultetus ir t.t. Visos šios įstaigos įsikūrusios gražiuose klasikinio, prancūzų renesanso ar modernaus stiliaus rūmuose. Pravažiavome ir garsųjį Palermo parką, kuris sekmadienio popietės saulėje priglaudė daugybę miesto gyventojų, ieškančių atgaivos gamtos prieglobsty. Sakoma, kad tai vienas gražiausių pasaulyje parkų. Čia įvairiaspalviai gėlynai, rožių sodai, dirbtinės upės ir tiltai suteikia parko aplinkai išskirtinę atmosferą. Tačiau labiausiai savo puošnumu, sakoma, išsiskiria labai įdomi terasa, išklota Andalūzijos keraminėm plytelėm, kurias Buenos Aires miestui dovanojo Ispanija.

     Autobusu važiuodami, pažinom visa tai tik kaip iš prabėgančio filmo. Gaila, kad grupinės ekskursijos laikas visuomet ribotas, ir daug nuo ko tenka atsisakyti.

     Mūsų antra sustojimo vieta buvo vadovės numatyta prie Buenos Aires kapų. Nors vadovė ir pastebėjo, kad kapai paprastai nėra ekskursijų lankymo vieta, tačiau, nemačius Buenos Aires kapų, būtų gėda prisipažinti buvus šiame mieste.

     Sustojome čia netoli Bellas Artes muziejaus, kur už aukštos mūrinės sienos garsieji šio miesto Recoleta kapai. Sakyčiau, tai tikra turistų atrakcija — ne kapai, o mirusiųjų miestas su pastatais ir gatvėmis. Pagrindinę šio miesto gatvę puošia gražus dorėnų stiliaus portikas ir eilė žalių kiparisų. Šios gatvės gale matosi prisikėlusio Kristaus bronzinė statula. Toliau kryžiuojasi daugybė gatvių su įvairių stilių mauzoliejais, kuriuos puošia brangios granito ir marmuro skulptūros. Čia jauties, kaip antikiniame graikų pasaulyje, kaip Periklio laikų Atėnuose. Tarp brangių mauzoliejų čia yra ir Eva Peron marmurinė "pilis” su nevystančiom chrizantemom ir kitom nuolat keičiamom gyvom gėlėm. Taip be galo tęsiasi mirusiųjų Buenos Aires patricijų miestas, kuriame gana lengva paklysti.

     Iš Recoleta kapų vykome į Buenos Aires uostą, kuriuo argentiniečiai taip pat didžiuojasi, laikydami jį savo pionieriškos ir kūrybingos dvasios laimėjimu. Uosto krantinės tęsiasi pagal plačias La Plata žiotis, net 29 km. Čia sueina ir viso krašto geležinkelių linijos, kuriomis suvežami į uostą Argentinos pramonės ir žemės ūkio gaminiai. O iš čia laivais gabenami į užjūrio kraštus. Įdomu, kad ilgos uosto krantinės grįstos Italijos granitu, už kurį Argentina atsilygino grūdais ir mėsa. Čia pat uosto rajone yra įsikūrę ir Buenos Aires dailininkai, tai lyg Paryžiaus Montmartre dailininkų kvartalas. Ilgos eilės stovų su jų darbais sudaro čia ištisą muziejų po atviru dangum. Šalia aliejinės tapybos lengva akvarelė ir nedideli skulptūros darbai reiškiasi čia įvairiais stiliais: natūralistiniu, surrealistiniu ir abstraktiniu. Visi darbai gana brangūs, ir dailininkai į derybas nesileidžia. Tad pasigėrėję menu ir dar kiek pasižvalgę po uostą, grįžome atgal į viešbutį. Šios dienos vakare buvo numatyta vykti į argentiniečių folkloro ir modernių šokių programą.

     Autobusu pasiekėm Casa Rosada nedidelį naktinį klubą. Gana maža patalpa ir nedidelė scena sudarė jaukią ir intymią šio teatro aplinką. Programa taip pat buvo gana įdomi, nenuobodi ir ne per ilga, susidedanti iš eilės instrumentalistų, vokalinių solistų ir šokėjų.

     Reikia pastebėti, kad folkloru Argentinoje pradėta domėtis tik 20-tame amžiuje. Prieš tai į savo krašto muziką nebuvo kreipiama dėmesio. Pradėjus puoselėti savo krašto muziką su savitu charakteriu ir ritmu, iškilo ir tango dominavimas Argentinoje. Nuo to laiko visa argentiniečių muzika, nežiūrint kompozitoriaus krypties, įgavo tą tipišką šalies ritmą su kreolišku charakteriu (t.y., persisunkusi pirmųjų ateivių ispanišku charakteriu). Žinoma, šalia ispaniško charakterio į argentiniečių kompozicijas pateko ir daug indėnų motyvų.

     Tad pirmą folklorinę dalį atliko šešios labai spalvingos šokėjos, kurioms pritarė 5 asmenų orkestras: būgnas, 2 gitaros ir 2 pučiamieji instrumentai. Atkreipiau dėmesį į labai įdomų tautinį instrumentą, kuris visai panašus į mūsų skudučius. Šis skiriasi tik tiek, kad mūsų skudučiai susideda iš vienos ar kelių švilpynių, tuo tarpu argentiniečių švilpynių junginy priskaičiau net 10.

     Po šokėjų charakteringas argentiniečių kompozicijas atliko solistė ir solistas, kurie, tokioj mažoj salėj naudodami mikrofoną, tiesiog užtrenkė visiems ausis. Tai tipiškas lotynų Amerikos muzikos perdavimo būdas, kur visas dėmesys nukreiptas į garsą arba, kitaip sakant, triukšmą. Sekančioj programos daly dėmesio centre iškilo argentiniečių tango. Į tango, kaip labiausiai šiame krašte pamėgtą muzikinį ritmą, atkreipė klausytojų ir žiūrovų dėmesį gana elegantiškas ir iškalbingas šios programos pranešėjas.

     Grakšti ir elegantiška šokėjų pora pašoko klasikinį ir saloninį tango, grojant dviem akordionistams ir pianistui. Toliau buvo eilė individualinių ir grupinių šokių su ispanišku flamenco charakteriu. Šokius lydėjo muzika ir dainos, kuriomis buvo akcentuojama ritmas ir optimistinė išraiška. Moterys šokį daugiausia išreiškė rankomis, pirštais ir liemens judesiais, vyrai visada laikė savo kūną tiesioje pozicijoje ir pačiu šokiu akcentavo vyriškumą bei aroganciją. Pagrindiniai šokio judesiai sukoncentruoti kojose, kuriomis vyrai iš energingo trypimo dažnai pereidavo į nuostabiai tankų kojų virpesį. Apskritai vakaro programa buvo pilna egzotikos, pietietiškos šilumos ir vibruojančios atmosferos. Sekančią dieną buvo numatytas mūsų susitikimas su Buenos Aires lietuviais.

     Sekmadienio rytą į viešbutį atvyko žinomas Argentinos lietuvių veikėjas Zeferinas Juknevičius, su kuriuo vykome autobusu į Buenos Aires priemiestį Avellaneda, kur yra lietuvių kolonijos parapija ir tautiniai bei kultūriniai centrai. Sustojome prie Aušros Vartų (Madre de la Misericordia) parapijos gražios bažnyčios, kur 10 val. turėjome rinktis į pamaldas. Prieš pamaldas turėjome dar gerą pusvalandį laiko, tad vietos lietuviai, išnaudodami tą laiką, mus supažindino su parapijos gražia aplinka ir ten veikiančiais lietuvybės židiniais. Mieli Argentinos lietuviai Ona Kairelienė ir A. Mikučionis mus pirmiausia nuvedė į muziejų, kur surinkta daug tautodailės, lietuviškos spaudos, gintaro ir daug kitų lietuvišką kultūrą bei istoriją liudijančių eksponatų. Aplankėme Marijonų leidžiamo laikraščio "Laikas” redakciją ir spaustuvę bei parapijinę mokyklą, kurioje anksčiau buvo mokoma ir lietuviškai. Parapijinei mokyklai vadovauja seselės Kazimierietės, ir pamokos vyksta tik ispanų kalba. Lituanistinė mokykla taip pat jau nebeveikia, nes nebėra prieauglio, kalbančio lietuviškai. Čia po II pasaulinio karo atvykusi mokytoja O. Kairelienė buvo suorganizavusi lituanistinę mokyklą ir joje dirbo aštuonerius metus. Dabar O. Kairelienė redaguoja vietinį laikraštį "Laikas”. Susipažinę su parapijos aplinka ir ten dar veikiančiais bei užgesusiais lietuvybės židiniais, susirinkome jaukioje dar lietuviška aplinka dvelkiančioje Aušros Vartų bažnyčioje į sekmadienio pamaldas.

“Laiškų lietuviams” konkurso premijų (teikimo iškilmės. Kalba mecenatė Stefanija Rudokienė. Stovi: redaktorius, Ramunė Kubiliūtė, Rima Polikaitytė, Paulius Bindokas, Ramona Steponavičiūtė, Vida Bra-zaitytė.    Algirdo Grigaičio nuotr.

     Prieš pamaldas parapijos klebonas kun. Augustinas Steigvila mus iš taip toli atvykusius nuoširdžiai pasveikino ir palinkėjo malonios viešnagės Argentinoje bei sveikiems sugrįžti į savo namus. Šv. mišias atnašavo ir prasmingą pamokslą pasakė kun. J. Vaišnys, S.J., kuris pastebėjo, jog tvirtas tikėjimas ir tautinė sąmonė pavienių žmonių ir tautų gyvenime yra pagrindinė sąlyga išlikti gyviems. Todėl išeivijoje kiekvienas turi stengtis išlaikyti savo tėvų kalbą ir tikėjimą. "Testiprina mus partizanų aukos ir tesuteikia vilties, kad tėvynė prisikels” — skambėjo padrąsinantys kun. J. Vaišnio, S.J., žodžiai.

     Po pamaldų šventoriuje susipažinome su vietos lietuviais ir lietuviškos veiklos atstovais, kurių čia buvo vyresnių ir jaunesnio amžiaus, bet visi tokie mieli ir taip artimi, jog buvo net sunku išsiskirti. Tačiau laikas bėgo, o mūsų globėjai, Argentinos lietuviai, norėjo dar ir su kitais savo tautiniais bei kultūrinais židiniais supažindinti. Tad pirmiausia vykome į lietuvių Susivienijimo klubą. Tai taip pat plačios apimties lietuviškos veiklos židinys, pareikalavęs iš Argentinos lietuvių nemažai kapitalo, energijos ir aukos. Didokas mūro pastatas su jvairiom patalpom, baru ir nemaža sale bei didžiuliu kiemu su baseinu ir vieta pasilinksminimams. Reikia pastebėti, kad šios organizacijos vadovas-pirmininkas yra dar jaunas lietuvis R. Stalioraitis, puikiai kalbantis lietuviškai ir nepamainomas SLA veikėjas. Pastebėjau klubo viršutinėje salėje kabantį ir net įrėmintą šiam jaunam veikėjui skirtą eilėraštį ar net, sakyčiau, himną, kuris taip skamba:

     Stalioraitis Raulas yra taurus jaunuolis,
     Argentinoj gimęs, Lietuvai darbuojas.
     Susivienijimas mato ir tą pripažįsta.
     Pirmininkas 3 kart rinktas nesuklysta.
     Linkim ir linkėsim jam ilgiausių metų.
     Žinom, aukos jėgas ir jaunimą skatins,
     Šauks darban vienybėn, nes darbe jėga,
     O vieningo darbo laukia Lietuva. ..

     Pavaišinus mus čia šaltu alum, vykome į puikų užmiesčio restoraną, kur mūsų globėjai buvo užsakę pietus. Kartu su mumis vyko Z. Juknevičius, A. Mikučionis su ponia, broliai Mičiudos ir kt. Čia vaišinomės įvairiais skanėstais ir pagrindiniu mėsos patiekalu, kuris Argentinoje pasižymi nepaprastu įvairių keptų mėsų gausumu: kepta jautiena, kepti ožiukai, vištiena, kiauliena, kalakutiena ir t.t. Argentiniečiai paprastai mėsą valgo tris kartus per dieną. Pigiausia mėsa čia yra jautiena, o paukštiena ir pieno produktai gana brangūs.

     Pasisotinę ir nuoširdžių lietuvių vaišėse praleidę keletą valandų, iš "Žaliųjų metų” restorano vykome į lietuvių senelių namus — "Židinį”. Šiuo prasmingu vardu pavadinta lietuviška sodyba priglaudžia keliolika senelių, kurie čia jaukioj aplinkoj leidžia senatvės dienas. Sodyba susideda iš atskirų nedidelių namelių, kuriuos supa lietuviškų gėlių darželiai, apelsinų ir citrinų medžiai bei žalios vejos. Kiekvienas gyventojas turi, nors kuklų, bet jaukų vieno kambario ir virtuvėlės butą. Čia pat pastatytas dar vienas didokas pastatas, kuriame numatyta įrengti salę ir "Židinio” administracijos patalpas. Tad reikia pastebėti, kad Argentinos lietuviai, šalia religinės, kultūrinės, tautinės ir politinės misijos, nepamiršo ir humanitarinės misijos, būtent globoti ir aprūpinti garbingo amžiaus sulaukusius tautiečius. Tai gražus pavyzdys visai mūsų išeivijai.

     Susipažinę su "Židinio” aplinka ir pasikalbėję su jo gyventojais, buvome pakviesti į dar neįrengtą salę, kur mieli Argentinos lietuviai mus vėl vaišino įvairiais gėrimais ir užkandėliais. Čia buvo ir šios įstaigos iniciatoriai, statytojai bei įvairių darbų atlikėjai, kurie daug savo laisvų valandų yra paaukoję "Židiniui”. Nuoširdžioje lietuviškoje aplinkoje ir jaukioje nuotaikoje besivaišindami, praleidome čia keletą atmintinų valandų. Atsisveikinant, Aušros Vartų klebonas kun. A. Steigvila trumpoje kalboje pasidžiaugė mūsų viešnage ir apgailestavo, kad taip greit turime skirtis.

     Panašiomis mintimis trumpai kalbėjo dar Z. Juknevičius, pabrėžęs jog lietuvių atsilankymas iš užjūrio yra visada kolonijai tam tikra atsinaujinimo šventė — tautinis sustiprėjimas. Ekskursantų vardu kalbėjo kun. J. Vaišnys, S.J., kuris padėkojo už tokį nuoširdų mūsų priėmimą, už lietuvišką vaišingumą ir rūpestį, pastebėdamas, jog nežiūrint kur begyventume, mus visus jungia ir riša ta pati lietuviška širdis.

     Graži, saulėta sekmadienio popietė slinko į vakarą, tad skubėjome iš čia į Argentinos Lietuvių Centrą. Tai dar vienas Argentinos lietuvių tautinis bei kultūrinis židinys, atstovaujantis mūsų išeivijos tautiniam gajumui svetimų tautų jūroje. Čia tarp nedidelių priemiesčio namų iškilęs dviejų aukštų mūrinis pastatas su ryškiais Gedimino stulpais ir geležine tvora aptvertas reprezentuoja Argentinos lietuvius, kaip kultūringą ir sąmoningą šio krašto mažumą. Pastate gana didelė salė su scena, kur vyksta koncertai ir minėjimai; žemutiniame aukšte taip pat didelė patalpa su baru; toliau posėdžių kambariai ir kitos patalpos. Pastatą supa nemažas kiemas su pastoge ir įrengimais mėsai kepti. Tad čia ir vyksta visi lietuvių subuvimai. Užrašas "Lietuvių Centras”, kuris didelėm raidėm iškyla virš fasado, visai pateisina pavadinimą. Čia vėl su nesibaigiančiu lietuvišku vaišingumu buvome vaišinami įvairiais gėrimais ir sausainiais. Saulė jau visiškai buvo pakrypusi į vakarą, bet dar spėjome pasinaudoti paskutiniais jos spinduliaais ir prieš "Lietuvių Centrą” su mielais, vaišingais Argentinos lietuviais nusifotografuoti. Nusifotografavus ir su dauguma atsisveikinus, susėdome į autobusą, kuriuo grįžome atgal į viešbutį. Spontaniškai prasiveržusi daina "Sudiev, sudiev” ir iškilusių rankų mojavimai sudarė gana graudų finalą tokio malonaus ir neužmirštamo sekmadienio. Iki viešbučio mus dar palydėjo A. Mikučionis su ponia ir Z. Juknevičius. Tad šiuo įspūdingu sekmadieniu pasibaigė ir mūsų viešnagė Argentinoje. Sekančią dieną skridome į Rio de Janeiro.