Spausdinti

 (Sekant šv. Jono Evangelijos įvadu)

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS

23. KRISTAUS GYVENIMAS MANO MATAVIMUOSE

      "Tas, kuris paskui mane ateis, anksčiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis”.

      Šis Jono Krikštytojo Kristaus apibūdinimas rodo, kad Jonas savo gyvenimą laikė iš esmės susijusį su Kristumi. Jo gyvenimas yra ne kam kitam, o tik Kristui. Kristus Jono gyvenimą apsupa iš abiejų pusių: jis buvo ir anksčiau už Joną, ir ateina po Jono. Ankstesnis Kristaus buvimas už Joną išreikštas dviem sakiniais: "anksčiau už mane buvęs” ir "jis už mane pirmesnis”. Ką šis dvejopas ankstyvumo nusakymas reiškia? Tą dvejopą ankstesnį Jėzaus buvimą galbūt galime suprasti kaip dvejopą jo pirmenybę prieš Joną. Pirmiausia ją galime suprasti kaip esminę Dievo Sūnaus pirmenybę prieš bet kurį žmogų, nes jis, dieviškas asmuo, nėra susiaurintas laiko matavimų. Antra, šį ankstesnį Jėzaus buvimą galime suprasti kaip jo buvimą nuo pat pasaulio pradžios. Šią tiesą apaštalo Jono įvadas jau anksčiau yra išreiškęs, kur pasakyta, kad buvo pasaulyje tikra šviesa, apšviečianti kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį.

Rasų kapai Vilniuje.  A. Kezio nuotr.

      Kiekvienas tikintysis yra Dievo liudytojas ir jo kelio ruošėjas. Dėl to šis Jono Krikštytojo sakinys gali būti mums gera proga pasitikrinti, kaip mes stovime Kristaus atžvilgiu, nes ir mes esame tam tikra prasme ir pirm jo, ir po jo.

      Kai imame tuos tris Jono pasakymus pilnutine prasme, galime pastebėti, kad juose Dievo atėjimas į pasaulį yra matuojamas žmogaus gyvenimu: jis ateina po Jono, jis buvo atėjęs prieš Joną, ir jis yra ankstesnis už Joną. Šiame Jėzaus atėjimo matavime, pagal Jono gyvenimą, galime įžvelgti tą pačią tiesą, kurią esame įžvelgę jau anksčiau, būtent: Dievo Žodis ateina į žmonių gyvenimą ir jų gyvenimu yra liudijamas. Taigi dieviškasis įsikūnijimas yra tam tikra prasme matuojamas žmogaus liudijimu.

      Dabar iškeikime priešingą klausimą: kaip žmogaus gyvenimas stovi sąryšyje su įsikūnijusiu Žodžiu? Remdamiesi tuo pačiu trejopu Jono Krikštytojo pasakymu, galėsime suprasti, kad žmogaus gyvenimas yra dieviškojo Žodžio apsuptas iš visų pusių: Žodis yra ir prieš žmogų, ir pačioje žmogaus pradžioje, ir kartu žmogaus gyvenimas kuria aplinką savo liudijimu Dievo Žodžiui reikštis po jo.

      Kaip mes galėtume savo gyvenimą vertinti šiais atžvilgiais? Ar mes save laikome gyvastingai svarbiais Kristaus liudytojais? Ar mes savo gyvenimą suvokiame pagal Kristaus matavimus? Kitais žodžiais tariant: ar mes taip suprantame savo veiklą, kad galėtume panašiai kaip Jonas Krikštytojas pasakyti: po manęs ateis Kristus? Ar galbūt mes savo gyvenimą suprantame taip, kad sakome: po manęs — nors ir tvanas, t.y. man visai nesvarbu, kas bus po manęs.

      Panašiai mes galime save klausti: ar aš drįstu prisipažinti, kad Dievo Žodis buvo mane kuriant? Ar mes suvokiame save, kaip tam tikrą Dievo planų išsipildymą? Ar mes suvokiame save, kaip Dievo uždavinių vykdytojus?

      Taigi kaip aš suprantu savo liudijimo vaidmenį? Ar esu įsisąmoninęs, kad Dievo likimas mano visuomenėje priklauso nuo mano liudijimo? Antra vertus, ar aš esu įsisąmoninęs, kad mano gyvenimas yra įjungtas į Kristų; kad Kristus yra prieš mane, būtent: mane kuriant ir mane atperkant. Bet jis yra ir po manęs mano liudijimo dėka.

24. NE VIEN ANTGAMTINĖS MALONĖS YRA IŠ KRISTAUS

"Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės”.

      Būti iš visų pusių apsuptam Kristaus sudaro galimybę juo gyventi ir naudotis jo malonėmis. Jis yra ir prieš mus, ir po mūsų. Mums tai yra kiek kitokia prasme, negu Jonui Krikštytojui, bet panašia prasme, kaip Jonui Evangelistui. Su Jėzumi mes susitiksime po mirties. O po mūsų pasitraukimo iš šio pasaulio jis tęs toliau mūsų darbą. Jis mus pasitiko Krikšto sakramente, kai mes buvome vos gimę. Jis buvo prie mūsų, kai mes buvome kuriami.

      Kaip apaštalas Jonas suprato savo pasakymą, kad mes "esame gavę malonę po malonės”? Pagal ilgų amžių tradiciją, mes esame įpratę žiūrėti į malonę vien kaip į antgamtinį reiškinį. Tačiau skirtumo taip ryškiai nepabrėžė Bažnyčios Tėvai. Pasak U. von Baltasar, "Tėvai neskyrė 'gamtos’ ir 'antgamtės’ mūsų modernia prasme. Dėl to jie galėjo palankiai žiūrėti net į pagoniškų tautų religinius tikėjimus, kaip į visuotinio apreiškimo nuotrupas, kurios visada buvo natūralios ir supernatūralios” (A. Robert Caponigri. Modern Catholic Thinkers, 5 psl.).

      Žinoma, nėra reikalo prarasti tą skirtumą, kuris buvo šimtmečiais išdirbtas. Juo labiau būtų tikėjimo klaida, jei mes Kristaus malonę suprastume vien tik natūralia prasme. Jis yra antgamtinės malonės teikėjas, nes jis asmeniškai yra antgamtinis, t.y. Dievas, ir šia savo prigimtimi net nepriklausąs nuo gamtos tvarkos. Tačiau jis yra taip pat gamtos kūrėjas ir tai dvejopa prasme: kaip dieviškos prigimties dalininkas ir kaip dieviškas Žodis, tapęs kūnu.

      Dėl to Kristų padaryti vien antgamtinės tvarkos kūrėju ir atskirti nuo gamtinės tvarkos būtų didelė teologinė klaida. Kristus yra Dievo Žodis, o Dievo Žodis yra tai, per ką buvo sukurtas pasaulis. Dėl to atskirti pasaulį nuo Kristaus reiškia veikti antikristine kryptimi. Šią mintį apaštalas Jonas yra labai ryškiai išreiškęs savo laiškuose. Ten jis sako: kas perskiria Kristų, tas yra antikristas.

      Kristaus atėjimo į pasaulį formalinį titulą sudaro, jei taip galima išsireikšti, faktas, kad pasaulis per jį buvo sukurtas. Štai dėl ko evangelistas Jonas sako, kad Jėzus atėjo pas savuosius. Visa tai turėdami prieš akis, mes galime manyti, kad Jonas, sakydamas, jog Kristus mums teikė malonę po malonės, turi galvoje ne vien antgamtines, bet ir gamtines malones.

      Kristaus laikymas gamtinių malonių teikėju turėtų milžiniškos reikšmės mūsų krikščionybei. Modernusis pasaulis yra nuėjęs materializmo, natūralizmo ir realizmo keliu. Bažnyčią jis atmeta dėl to, kad ji mažai domisi tuo, kas yra natūralu. Bažnyčios domėjimasis tik antgamtine sritimi yra ir teologiškai, ir istoriškai pateisinamas ir suprantamas. Tačiau norint pilnutinio Kristaus supratimo, reikia į jį žiūrėti ne tik kaip į atpirkėją, bet ir žmogiškos prigimties kūrėją bei pirmavaizdį. Dėl to jokios psichofizinės žmogaus gyvenimo sritys jam nėra svetimos. Jam priklauso ir tas ekonominio gyvenimo dėsningumas, kuris, pasak marksistų, esąs pagrindinis žmogaus gyvenimo formuotojas. Toks, žinoma, jis nėra, tačiau nėra abejonės, kad jis turi žmogaus gyvenimui didelę reikšmę.

25. MOZĖ EINA Į TYRUS

      "Kaip įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų”.

      Kas yra Mozė šioje naujoje situacijoje, kuri susidarė įsikūnijus Dievo Žodžiui? Kodėl evangelistas čia jį mini po to, kai jis kalbėjo apie Kristaus malonės pilnybę? Ar Mozė įeina į tą pilnybę, ar jis laikomas opozicija tai pilnybei?

      Mozės asmenybė ir vaidmuo pasirodo aiškesnėje istorinėje šviesoje ypač etnologinių studijų dėka. Mozė yra žydų tautos organizatorius ir jos įstatymų leidėjas. Iš kur yra kilęs įkvėpimas šiai Mozės veiklai? Šalia tiesioginio asmeninio įkvėpimo, betarpiškai gauto iš Dievo, aiškėja, kad Mozė veikė dviejų kultūrų ciklų įtakoje: nomadiškosios ir miestietiškosios kultūros. Savo pasekėjus jis išlaisvino iš miestietiškosios Egipto kultūros. Jis atvedė juos į tyrus, į gyvulių augintojų kultūrą, iš kurios jo protėviai prieš kelis šimtus metų buvo atėję į Egiptą.

      Šios dvi kultūros ypač skiriasi savo religine kultūra. Gyvulių augintojų kultūra ėjo su nesuteršta vieno visagalio Dievo sąvoka. Tai šiandien aišku ne tik iš Senojo Testamento studijų, bet ir iš etnologinių studijų. Egipto kultūra savo monoteizmą buvo praradusi, vis keisdama religinius simbolius ar juos jungdama. Mozės grįžimas į tyrus buvo atsitraukimas nuo amatininkiškai aukštos kultūros, kuri mokėjo statyti namus, gaminti įrankius ir vaizduoti dievus. Mozės ėjimas į tyrus buvo ėjimas į vieno visagalio Dangaus Tėvo religiją ir sąvoką. Kova su stabų gamyba tebesitęsė, dar žydams išėjus iš Egipto į tyrus: jie buvo pasidirbę auksinį veršį ir jį garbino.

      Kaip Mozė priėjo prie monoteistinės religijos? Užaugęs faraono rūmuose, jis galėjo būti užmiršęs savo tėvų religiją. Bet žmogaus teisių samprata jam buvo dar pasilikusi. Ir kai jas gindamas jis buvo priverstas bėgti į tyrus ir iš naujo susitikti su gyvulių augintojų religija, jis ryžosi ją grąžinti savo tautai. Degantis krūmas yra šio pasikeitimo ir pasiryžimo simbolis. Taigi Mozė vedė savo tautą į tyrus. Religiškai tai reiškė grįžimą į monoteistinę religiją. Jis atvedė savo tautą į Dangaus Tėvo religiją, už kurios išlaikymą mes turime būti dėkingi gyvulių augintojų kultūroms. Kitos tuolaikinės kultūros šią religinę sampratą buvo praradusios.

      Ką Mozė paėmė iš miestietiškos Egipto kultūros? Jis iš ten paėmė kulto organizaciją. Sandoros palapinės išplanavimas buvo padarytas pagal Egipto šventovių išplanavimus. Galima manyti, kad nemažai kulto apeigų buvo paimta iš Egipto ir pritaikyta monoteistinei sandorai. Tačiau Mozė visomis jėgomis gynėsi egiptietiškos religijos sampratos, kuri pasižymėjo pigiu žmonių sudievinimu ir statulų garbinimu. Jaučio garbinimas buvo ūkininkiškos kultūros religinis simbolis, kurio nebuvo lengva išeiviams atsikratyti. Galima šia proga paminėti, kad lietuvių liaudies dainos apie mergelę ir jautelį greičiausiai yra šios religinės kultūros pėdsakas.

      Politinę išeivių organizaciją Mozė atrėmė asmenine šių žmonių sandora su Dievu. Tačiau Mozė neįsteigė išeiviams monarchijos. Tiek karinės aplinkybės, kuriose tauta gyveno, besirengdama kovoti už pažadėtąją žemę, tiek religinis centralizmas skatino tai padaryti. Tačiau Mozė apie tai nė neužsimena, matyt, norėdamas išvengti egiptietiško pavojaus — sudievinti valdovą. Monarchija negreitai atsirado žydų tautoje ir ne be didelių sunkumų joje laikėsi.

      Mozės vaidmuo yra didelis ir neįkainojamai vertingas ne vien žydų, bet ir visos žmonijos istorijai. Gal ir be Mozės būtų išlikę dorų žmonių ir vieno kito teisingai suprasto monoteizmo, bet be Mozės nebūtų sukurta ant monoteistinio pagrindo ištisa moderni tauta, kuri ant to pagrindo tebestovi iki šiai dienai, galingai teigdama monoteizmą ir asmens vertingumą Dievo akivaizdoje, nepaisant atskirų šios tautos narių nukrypimo nuo tos garbingos linijos. Apaštalas Jonas, būdamas Kristaus konflikto su Mozės sandora įtakoje, ją suvokia tik kaip įstatymą, pastatydama jį prieš Jėzų, kaip tiesą ir malonę. Tačiau ir Mozės įstatymo pagrinde glūdi taip pat ir dieviška tiesa bei malonė, deja, suvokta tik kaip įstatymas. Bet Mozė, kurdamas savo įstatymą, ėjo tiesos ir malonės įkvėpimo keliu, nežinia, ar suvokdamas, kokį didelį pasitarnavimą atlieka tiesai ir malonei.

      Be monoteistiškai parengtos visuomenės Dievo įsikūnijimas visiškai nebūtų suprastas ir priimtas. Dievo įsikūnijimo idėja nėra toks lengvas riešutas nei žmogui, nei žmonijai. Daugelis Europos tautų iki VII šimtmečio buvo pasidavusios arijanizmui, nesugebėdamos suprasti Dievo apsireižkimo žmonių istorijoje. Gotų tautos turėjo visagalio Dievo sąvoką, bet neturėjo gyvo asmeninio santykio su juo. Dėl to ir Trejybės sąvoka jiems buvo neįveikiama.

      Į asmens klausimą žmonijoje žvelgia Kanados rašytojas Windham Lewis, sakydamas, kad asmuo visiškai būtų neįmanomas suprasti be asmeninio Dievo sąvokos. Autorius su jam būdingu kraštutinumu ir perdėjimu aiškina, kad mes vienas nuo kito, kaip asmenys, nesiskirtume, jei nebūtų asmeninio Dievo (Modern Age, 1972 m., rudens nr., 152-153 psl.).

     Panašia prasme į asmeninius santykius žvelgia T.S. Eliot, vieno savo personažo lūpomis sakydamas žmonos pamestam vyrui: "Kai tu nebetekai ryšio su žmogumi, su kuriuo tu manei tą ryšį turįs, tu nebesijauti pilnas žmogus. Tu staiga nukritai į objekto būklę, pasidarydamas grynas objektas, bet jau nebe asmuo” (The Cocktail Party, 29 psl.).