Spausdinti

CHIARA LUBICH

      "Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius” (1 Jn 3,14).

      Tie žodžiai paimti iš šv. Jono laiško, kurį jis rašė jo įsteigtoms krikščionių bendruomenėms. Tos bendruomenės tada buvo patyrusios didelių sunkenybių, kai erezijos ir klaidos pradėjo daryti įtakos jų moralės ir tikėjimo dalykuose. Pagoniškoji visuomenė, kurioje krikščionys gyveno, buvo priešiška Evangelijos dvasiai.

      Apaštalas, norėdamas padėti tikintiesiems, nurodo jiems radikalų būdą toms sunkenybėms nugalėti — mylėti artimą, gyvenant pagal meilės įsakymą, kurį jie buvo gavę nuo pat pradžios. Jis mato tame įsakyme susumuotus visus kitus įsakymus.

      Taip darydami, jie galės suprasti, ką ištikrųjų reiškia jo minimas "gyvenimas”.

      Taip pat, tų pastangų vedami, vis labiau ir labiau susivienys su Dievu, pažindami jį kaip Meilę ir, ta patirtimi praturtinti, sustiprės tikėjimu. Tada jie bus pajėgūs pasitikti visus priešiškumus, būdami pasiruošę priimti kiekvieną krizę.

      "Mes žinome..." Apaštalas kalba tokiu tikrumu, kad galėtų net sakyti, jog mes matėme akimis, lietėme rankomis. Tokią patirtį turėjo krikščionys, kuriems jis skelbė Evangeliją jų atsivertimo pradžioje, kada jie pradėjo vykdyti Dievo įsakymus, o ypač artimo meilės įsakymą. Tada jie patyrė, jog pradėjo gyventi tikru dievišku gyvenimu.

      Ar šio meto krikščionys irgi išgyvena tokią patirtį? Tikriausiai jie žino, jog reikia gyventi pagal Dievo įsakymus. Jėzus dažnai primena, kad neužtenka tik klausyti Dievo žodžio, bet reikia jį ir vykdyti.

      Tačiau yra kai kas, ką ne visuomet pilnai suvokia didžioji krikščionių dauguma, kartais dėl nežinojimo ar dėl menko teoretinio pasiruošimo, ir už tai tokios patirties dar nėra turėjusi. Apaštalas kaip tik nori čia pabrėžti tą nuostabų krikščioniško gyvenimo aspektą, kuris reiškiasi, kai vykdome artimo meilės įsakymą, ir tada Dievas apsigyvena mumyse. Neklaidinanti jo buvimo mumyse ypatybė yra, kad jis duoda mums patirti tikro gyvenimo, ramybės ir džiaugsmo jau net čia, žemėje. Tada, kai tai gauname, viską apšviečia šviesa, viską paliečia harmonija ir nelieka daugiau jokio skirtumo tarp tikėjimo ir gyvenimo.

      Čia mąstoma šv. Jono citata mus moko, kad artimo meilė yra tarsi aukso siūlas, vedantis į Dievą. Kadangi visi esame jo vaikai, tai nieko svarbesnio jam nėra, kaip žiūrėti, kad mylėtumėm vienas kitą. Užtai teikiame jam didžiausią džiaugsmą, kai mylime artimą.

      Artimo meilė jungia mus su Dievu ir kaip neišsenkantis šaltinis duoda mums vidinę šviesą, teikia gyvenimo didžios prasmės pažinimą, dvasinį augimą, nesiliaujantį atsinaujinimą. Meilė apsaugo krikščionis nuo dvasinės gangrenos, sklerozės ar stagnacijos. Ji prikelia mus iš dvasinės mirties į gyvenimą. O jei nėra meilės, viskas miršta ir nyksta. Tai žinodami, galime suprasti, kodėl kai kurie nusiteikimai taip plačiai paplitę šio laiko pasaulyje: stoka entuziazmo ir idealo, vidutiniškumas, nuobodulys, noras pabėgti nuo realybės, vertybių supratimo praradimas ir t.t.

      Šiame apaštalo sakiny broliai visų pirma reiškia narius tos bendruomenės, kurioje mes gyvename. Kadangi reikia mylėti kiekvieną artimą, tai lygiai taip privalome mylėti visus, su kuriais jau turime kokius nors ryšius, o, pradėjus nuo jų, mūsų meilė turi išsiplėsti visoje žmonijoje. Bet pirmiausia mes turime galvoti apie mūsų šeimos narius, bendradarbius, mūsų parapijos narius, dvasines bendruomenes ar visuomenę, kuriai mes priklausome.

      Tas apaštalo priminimas rodo mums naujas, neaprėpiamas perspektyvas, uždegdamas dieviškiems žygdarbiams, o jiems vykdyti krikščionių meilė įžiūri nuostabius ir neapžvelgiamus kelius. Taip pat tas priminimas mums pasako, kad pasaulyje, kuriame dabar gyvename, yra daug smurto, materialistinio ir egoistinio paralyžiaus, prievartos, suktumo ir kad tam blogiui įveikti reikalinga artimo meilė. Toji meilė, kaip kokie vaistai, gali pagydyti tas pasaulio negales.

      Kai vykdome artimo meilės įsakymą, ne tik patys atsinaujiname, bet ir viskas aplink mus džiaugiasi to pasekmėmis. Tada mūsų vidų persunkia dieviška šiluma, kuri, kaip banga, augdama ir plisdama, išsilieja, gerindama tarpusavio santykius, grupių sugyvenimą, po truputį keisdama visą visuomenę.

      Tad pasiryžkime! Mes visi turime įvairių ryšių su žmonėmis ir vardan Jėzaus privalome juos mylėti. Būkime tad ištikimi tai meilei, padėdami ir kitiems taip mylėti. Tada mūsų siela patirs, ką reiškia vienybė su Dievu. Mūsų tikėjimas sutvirtės, išnyks abejonės, dings nuobodulys. Gyvenimas bus vis pilnesnis ir pilnesnis.

Iš anglų kalbos išvertė

Kostas Paulius