Spausdinti

BRUNO MARKAITIS, S.J.

      Kiekvieno žmogaus nuoširdžiuose žodžiuose atsispindi jo įsitikinimai, svajonės, laimėjimai ir nusivylimai. Jis gali apie šiuos dalykus tiesiogiai ir nekalbėti, bet, žiūrėk, vienas stipriau pabrėžtas žodis, energingesnis mostas, staigesnis ir ugningesnis atsiliepimas į tariamai nekaltą problemą rodo, kas iš tikrųjų vyksta žmogaus širdyje, kas jam brangu, skaudu ir svarbu.

      Žmogui įprasta susikurti gyvenimo filosofiją, apimančią jo įsitikinimus ir pažiūras. Paprastai ta gyvenimo filosofija remiasi pastovia tiesa, pastoviais dėsniais, už žemę aukštesniais idealais. Gyvenimas liudija, kad yra žmonių, kurie savo mintį, žodį, veiksmą derina prie šitos filosofijos. Bet gyvenimas taip pat liudija, kad esama žmonių, kurie elgiasi atvirkščiai; gyvenimo filosofiją derina prie minties, žodžio, veiksmo.

      Kiekvienam rodysis suprantama, kad teorija turi būti pritaikyta praktikai, o bendrinis principas — individualiam įvykiui. Bet tiek teorija, tiek principas turi ribas, kurių negalima peržengti. Ir kuo kilnesnė teorija, kuo idealesnis principas, tuo ribų peržengimas mums atrodo svaresniu nusikaltimu, o kartais — net savos rūšies šventvagyste. Antra vertus, tiek teorija, tiek principas gyvenimui nebetaikomi, kai nebesiskaitoma su jų diktuojamais reikalavimais ir ribomis. Jei teorija ar principas nekelia jokių reikalavimų, nenubrėžia jokių ribų, tai vargu juos galima vadinti principo vardu, vargu juos įmanoma laikyti gyvenimo filosofijos kertiniais akmenimis, nes ir gyvenimo filosofija, ir principas remiasi pastovumu ir vertybėmis, kurios nesikeičia, nes jų turinys yra dieviškosios tiesos dalis. Tiek gyvenimo filosofija, tiek principas nustato minčiai ir veiksmui ribas ir tokiu būdu duoda jiems konkrečią formą. Tada žmogus gali spręsti, koks veiksmas yra pagal jo gyvenimo filosofiją, o koks — priešinasi jo principams.

      Įsitikinimai ir principai kelia žmogui tam tikrus reikalavimus ir, kadangi jie išreiškia nesikeičiantį turinį, neprileidžia kompromiso. Vadinasi, žmogus turi likti ištikimas savo įsitikinimams ir principams net sunkiausiais atvejais, o kartais jam tenka net gyvybę už juos paaukoti. Kompromiso įvedimas sugriauna įsitikinimų ir principų pastovumą. Jei kompromisas liečia pačią dalykų esmę, tai apie įsitikinimus ir principus iš viso nebetenka kalbėti. Mes tiesiai ir atvirai sakome, kad žmogus neturi principų, kad jis yra be įsitikinimu. Kitais žodžiais, mes norime išreikšti liūdną faktą, kad žmogus prisitaiko. Čia kaip tik ir pasitaiko proga pakalbėti apie prisitaikymą įsitikinimų srityje. Mūsų dienomis jo yra taip daug. Mums jis atrodo nepriimtinas ir smerktinas, nes jis žudo heroizmą. Kur gyvas prisitaikymas, ten nėra vietos didvyriškumui. Mat kur nėra pastovių principu ir įsitikinimu, ten nėra už ką aukotis, ten nėra už ką kraują lieti.

      Pirmiausia, kalbėdami apie prisitaikymą, turime pastebėti, kad tie, kurie, taip sakant, prisitaiko, priklauso tai žmonių grupei, kuri visuomenėje yra ne tik negerbiama, bet priešingai — smerkiama. Antrojo pasaulinio karo metu, kai nacizmas okupavo vis naujas šalis ir ieškojo bendradarbių joms administruoti, gimė žodis "kvis-lingas”, nukaltas pagal Norvegijos valstybininko Quisling pavardę, kuris susidėjo su naciais, prisitaikydamas prie naujų aplinkybių reikalavimų. Kai Norvegija atgavo laisvę, Quisling buvo pasmerktas už savo nepatriotišką veiklą. Nuo to laiko kvislingo vardas tenka tam, kas prisitaiko prie svetimų jėgų sukurtos santvarkos, paaukodamas savo tautinius jausmus bei patriotinius įsitikinimus, ir — užuot dirbęs savo krašto gerovei — nusikreipia prieš savo brolius. Mes iš savo asmeninio patyrimo žinome mažesnių ir didesnių kvislingų. Ne mūsų teisė ir ne mūsų vieta teisti tuos ir panašius žmones. Ne viskas mums žinoma. Bet jie mums atrodo žmonės be gilesnių principų, be pastovesnių įsitikinimų. Žodžiu, žmonės be stuburkaulio, kuriuos gana lengvai paperka pinigas, patogumas, garbė. Mes jiems neturime pagarbos. Ir savo vaikams jų nesiūlome pavyzdžiu. Ir sunkioje valandoje jie mums nėra nei drąsą duodanti jėga, nei įkvėpimas.

      Mums prisimena Vinco Kudirkos gyvenimas. Ir šis laisvės aušroje pasirodęs milžinas mums brangus ne todėl ir ne tada, kai jis buvo lenkuojantis jaunikaitis, garbinąs svetimą kalbą ir svetimą kultūrą, bet kai jis susiprato, grįžo prie savo gimtinio kamieno, iš kurio buvo išaugęs, ir kai jis gražiausias savo dvasios jėgas sudėjo ant bundančios tėvynės aukuro. Mums prisimena ir kiti asmenys, kurie reiškėsi įvairiose gyvenimo srityse. Jų įnašas į mūsų tautos gyvenimą gimtinėje ir išeivijoje yra didelis ir imponuojantis. Jie mums brangūs dėl to, kad turėjo principus ir įsitikinimus, nepasidavė svetimoms įtakoms ir nepardavė savo vertybių, bet išsaugojo jas ir, kaip šventą turtą, perdavė ateinančiioms kartoms. Jie visi mums brangūs, nes jie "neprisitaikė”.

      Mintimi perėję visas žmogiškojo veiklumo sritis, kuriose vyko ir tebevyksta "prisitaikymo” tragedija, mes sustojame ties dvasios pasauliu religine prasme. Šis pasaulis dėl savo amžinumo turi būtinai remtis pastoviomis vertybėmis ir nesikeičiančiais principais. Todėl čia — kaip tik dėl amžinybės fakto — ištikimybės fakto — ištikimybė savo įsitikinimams vaidina labai svarbų vaidmenį. Kitaip religija, kuri jungia dangų ir žemę, žmogų ir Dievą, be pastovios tiesos, vertybės ir įstatymo, pasidaro nebe atramos taškas, nenugąsdinama tiesos ir idealo saugotoja bei nesenkąs stiprybės šaltinis, bet beveidė sumedžiaginto žmogaus karikatūra ir įkūnyta nepastovumo iškamša, kurią veikia ir judina kiekvienas mados ir manieros vėjas. Mat religija, kuri pripažįsta antgamtę, bet neigia tiesos pastovumą ir esminį nekintamumą, yra jau ne religija tikrąja žodžio prasme, bet tik jos pakaitalas. Todėl tikrai suprastos religijos ribose principo ir įsitikinimų pastovumas yra ne tik sąlyga, bet ir būtinybė.

      Kai matome prisitaikymo nusistatymą kitose gyvenimo srityse, mes liūdime dėl žmogaus sumedžiagėjimo, bet kai pastebime šią ydą ir religijoje, ji padvelkia tragedija, sakydama, kad žmogus — net santykiuose su Dievu — yra nebevertas nei pagarbos, nei pasitikėjimo.

      Prisitaikymas gamtinėse gyvenimo srityse liudija natūralių principų bei įsitikinimų žlugimą. Prisitaikymas religijoje yra ne kas kita, kaip religinių principų išsižadėjimas. Yra visa dalykų eilė, kuri neprileidžia kompromiso. Kitaip žmonės, sėdį kalėjimuose ar koncentracijos stovyklose už savo principus ir įsitikinimus, turėtų būti laikomi arba nepraktiškais svajotojais, arba užsispyrusiais kvailiais. Kas beliktų iš tokių šventų žodžių, kaip tiesa, laisvė, demokratija, patriotizmas ir lojalumas savo kraštui, kaip bendras gėris, brolybė ir lygybė, jei niekas jų nepašventintų auka, kančia ir krauju? Yra vertybių, kurių negalima parduoti, kaip yra vertybių, kurių negalima nupirkti. Ir nors kartais žmogus, geriau sakant, jo kūnas ir jo žmogiškasis ribotumas palūžta ir susmunka po nežmoniškų kančių kryžiumi ir ne dvasiškai, bet daugiau fiziškai atsisako kokios nors vertybės, vis dėlto vertybė mums lieka brangi, šventa ir nepaliesta. Ir kuo aukštesnės rūšies vertybė, tuo ji mums brangesnė ir tuo jos išdavimas mums rodosi didesniu nusikaltimu ir žodžiais sunkiai nusakoma tragedija.

      Nepaprastai plačiai paplitęs žmonių sumedžiagėjimas, savaime aišku, neaplenkia nė mūsų, ir retam pavyksta nusikratyti visais jo įtakos padariniais bei subtilumais. Kadangi materializmas, ypač nedvasingas jo garbinimas patogumo ir malonumo forma, yra tiesiausias keliais į prisitaikymą, tai nesunku suprasti, kodėl kiekvienas gali žengti mažą, nors nesąmoningą žingsnelį prisitaikymo kryptimi. Kiekvienas, perdėtai vertinąs medžiagą, yra užtektinai pripratintas nebematyti prisitaikymo pavojų ir prisitaikymo tragiškumo. Nenuostabu, kad prisitaikymas skverbiasi ir į religiją, ypač tuose sluoksniuose ir tais atvejais, kur maža idealizmo ir daug materializmo, kur maža dvasingumo ir daug kūniškumo.

      Paimkime labai dažną ir labai konkretų šeimos skyrybų atvejį. Nesigilinkime nei į dorinius, nei į religinius problemos bruožus. Ne paslaptis, kad daug žmonių pasirinko skyrybas ir, kaip jiems logišką išvadą, naujas vedybas dėl medžiaginių motyvų, k.a., didesnio turto, saugesnės ir pastovesnės ateities. Ne vienam mūsų teko proga pasiklausyti ilgų "konferencijų” apie Katalikų Bažnyčios nemodernumą skyrybų atžvilgiu. Tos konferencijos ne kartą skambėjo labai įtikinančiai. Visa nelaimė, kad už šių skambių žodžių ir iškalbingų sakinių slėpėsi ne principas, ne įsitikinimas, bet savanaudis patogumas. Ne viena moteris, bėgdama nuo sunkaus ir įkyraus darbo fabrike, pasirinko lengvesnę ir priimtinesnę išvadą: pasiturintį, nors ir ne savą vyrą. Ne vienas vyras, neprisiversdamas įprasminti savo vienatvės labdaros ar visuomeniniu darbu, nevengė draugystės, kuri nuvedė į priesaikos sulaužymą ir ramios sąžinės mirtį.

      Ne šio straipsnio tikslas vertinti skyrybų problemą. Čia mums svarbu tik medžiaginiai motyvai ir nudvasėjimas, kurie žmogų apsprendė išsižadėti principų ir įsitikinimų, pasirenkant kompromiso arba prisitaikymo kelią. Ir nors tiek kompromisą, tiek prisitaikymą galima pavadinti tarptautiniu žodžiu, vis tiek jie pasiliks liūdno ir neprasmingo gyvenimo liudininkai. Ir nors net laidotuvių koplyčioje labai brangus karstas skęs nesuskaitomose gėlių puokštėse, ir nors net kapinėse virš balzamuoto lavono stovės importuoto marmuro paminklas, — prisitaikiusiųjų gyvenimas nieko neįkvėps. Jie nebuvo herojai, nebuvo milžinai, bet tik nykštukai, neūžaugos.

      Kitas labai į akis krintąs prisitaikymo atvejis yra žmonių nusistatymas religijos atžvilgiu, pasiimant iš jos tai, kas paranku, naudinga, lengva, ir atmetant tai, kas sunku, kas reikalauja ištvermingos aukos ir kantraus darbo. Kiek kartų mes būsime girdėję nesibaigiančią priekaištų eilę Bažnyčiai įvairiose religijos srityse. Kiek kartų buvo pasisakyta prieš dogmą, prieš katalikiškos dorovės principus arba prieš įvairius nutarimus, liečiančius ne tiek religijos turinį, kiek drausminius organizacijos bruožus. Kiek kartų — suminint tik keletą po ranka pasitaikiusių atvejų — pasisakoma prieš išpažintį, prieš pasninką, prieš pareigą kas sekmadienį dalyvauti šv. mišiose. Dažnai girdisi stiprūs žodžiai, ir arogantiškas balso tonas liudija įsitikinimą asmenišku neklaidingumu. Atmetamas pragaro amžinumas. Girdi, Dievas per daug geras. Tiesa. Bet tam žmogui tikrai nerūpi Dievo gerumas, kuris jam už gera atsilygina blogu. Ir pasisakymas prieš išpažintį liudija ne tiek šio sakramento nesupratimą, kiek užsispyrusį ir aklą nenorą pažvelgti į savo gyvenimą ir į savo darbus. Pažvelgti rimtai, objektyviai ir neatidėliojant. Ir dažnai šio žvilgsnio reikia ne tik paties žmogaus gerovei, bet ir artimo interesams, kuris kenčia dėl mūsų nuodėmių, ydų ir klaidų. Taip, Dievas gali mums atleisti ir be kunigo. Bet ar mes jam nustatysime veikimo ribas? Taip, Dievas žino visas mūsų kaltes ir silpnybes. Bet ar mes jas žinome? Ar šioje nelygioje kovoje jo pagalbos ieškome ir ja naudojamės? O kur tie visi žodžiai prieš pasninką? Ar jie labai dažnai nepatvirtina, kad esame savanaudžiai ir baisiai bijome net mažiausios aukos? Kai pradedame kalbėti apie mišias, ar ne tuojau pasirodo mūsų grubi ignorancija, kurios gėdytųsi vaikas, gerai išmokęs katekizmą? Čia vieta prisiminti mažo berniuko norą kuo greičiau tapti saugusiu vyru, nes tada ir jis — užuot turėdamas anksčiau keltis ir dalyvauti vaikų mišiose — galės miegoti iki vidurdienio, o po to tiesiai drožti į minėjimą arba koncertą — semtis, taip sakant, dvasinio peno. Jei mišios yra išganymo ir bendros gerovės auka, tai kiekvienas žodis prieš jas liudija stambų nesusipratimą, nesvarbu, ar tas žodis pasigirsta iš batsiuvio, agronomo, ar iš filosofijos daktaro burnos.

      Prisitaikymas įvairiose gyvenimo srityse patvirtina faktą, kad žmogus medžiagą vertina labiau negu dvasią. Prisitaikymas religinėje srityje tvirtina dar daugiau, būtent, kad žmogus nėra nuoširdus santykiuose su Dievu. Čia ir yra pats liūdniausias religinio "prisitaikymo” momentas: žmogaus nenuoširdumas su Dievu. Kitiems, žinoma, galima pateikti pateisinančias priežastis ir psichologines prisitaikymo nuotaikas. Tokie dalykai mumyse gali sukelti ir liūdesį, ir užuojautą. Bet pats žmogus — savo sąžinės kapinėse — kai nutyla dienos triukšmas ir prasideda kaltės naktis, mato juodą į dangų kylantį paminklą, kuris pastatytas žmogui, išdavusiam savo Dievą. Pagaliau ko gali žmogus tikėtis iš Dievo, jei jis su Dievu nenuoširdus?

      Antra vertus, kas nėra nuoširdus su Dievu, tas nėra nuoširdus ir su kitais žmonėmis. Ir greičiausiai čia glūdi pagrindinė visu nesantaikų, kivirčų, pavydų, intrigų ir šmeižtų priežastis. Kas nėra nuoširdus Dievui, tas nėra nuoširdus žmogui. Kas gailisi aukos savo Sutvėrėjui ir Išganytojui, tas tikrai gailėsis aukos savo artimui, panašiam į save.