Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
PARODOJE YRA, O PARDUOTUVĖJE NĖRA... EIK PAS SPEKULIANTĄ
"Tiesos” laikraščio pramonės, statybos ir pervežimo skyriaus vedėjas rašo, kad parduotuvėse krašto gyventojai ieško gerų, patogių drabužių, avalynės bei daiktų buičiai. Tenka apgailestauti, kad ne visada žmonės randa, ko pageidauja. Kai kurios gamyklos žmonių yra minimos geru žodžiu. Pavyzdžiui, Vilniaus "Neries” gamybinio susivienijimo, Alytaus šaldytuvų gamykla.
"Tiesa” giriasi, kad pastaruoju metu gaminių, reikalingų kasdien, parduotuvėse matosi daugiau, tačiau dar ne visos įmonės, aprūpinančios gyventojus plataus vartojimo prekėmis, gamina gerą paklausą. Šilutiškis J. Mieliulis parašė "Tiesos” redakcijai, kad praėjusių metų liepos mėnesį nusipirko Vilniaus "Žalgirio” staklių gamyklos vyrišką sudedamą skėtį. Po trijų mėnesių skėtis sugedo. Pirkėjas jį nusiuntė atgal į gamyklą. Po pakartotino pareikalavimo jau šiemet iš "Žalgirio” atėjo siuntinys, kuriame žmogus rado... svetimą skylėtą skėtį. Kur jį dėti? "Tiesa” atsako, kad ne taip turėjo elgtis įmonė, pagaminusi broką. Pirmiausia turėjo atsiprašyti pirkėją, išsiaiškinti brokdarį, kuo skubiau ištaisyti klaidą. Žmogus sumokėjo nemažus pinigus — 40 rublių už daiktą, bet juo naudotis negali. Tai ne vienintelis atvejis, kai pirkėjai reiškia nepasitenkinimą "Žalgirio” gamyklai už prastus skėčius. Kita vertus, ar nėra ryšio tarp prastai pagaminto ir pirkėjui sugrąžinto svetimo skėčio? Yra. Kas pagamino broką ir kas pasiuntė pirkėjui siuntinį, atmestinai atliko savo pareigą. "Tiesa” bara, rašydama, kad kiekviena darbo vieta sukuriama ne tam, kad reikia kažkam išmokėti atlyginimą. Pirmiausia ją užimantis žmogus turi žinoti, kad jo darbas reikalingas visuomenei. Darbas ne bet koks, o geras darbas, gera gamyba ir nepriekaištingas paslaugumas.
"Tiesa” rašo toliau. Kasmet Lietuvoje rengiamos plataus vartojimo prekių mugės, parodos pardavimui. Iš tiesų, jose rodoma daug gerų prekių. Po kelių savaičių užsidaro parodų durys, o ar daug rodytų prekių išvystama parduotuvėse? Daug gero ir gražaus žadėję gamybininkai ne visada tęsi žodį! Vilnietė M. Liaukintienė skundžiasi, kad sostinės parduotuvėse neradusi gražaus, patogaus palto. Parduotuvėse niūrių spalvų, neišvaizdūs paltai. Panevėžio rajono gyventojai E. Pilkauskienei dar sunkiau rasti gerą, madingą drabužį ar apavą, nes ji yra vyresnio amžiaus moteris. Sako, jaunimui bepigu, nes jiems dažniau randi ką nupirkti. Vyresniems prikabinta drabužių daug, bet netraukia širdis ir nemieli jie akiai. Apsirengus tokiais rūbais, baugu į veidrodi pasižiūrėti. Užėjus batų parduotuvėje tik pasigrožėti, tenka išeiti tuščiomis. Batai paprastai mažo numerio, aukšta smaila kulnimi. Kaime su tokiais batais nevaikščiosi. Kartais siūloma tokių batelių, kad ir kaime gėda jais apsiauti. Reikia eiti į turgavietę, nes, ko nori, pas spekuliantą visuomet yra. Parduotuvėje nėra, o spekuliantė turi. Kodėl taip?
Lietuvos gyventojai reiškia nepasitenkinimą lengvosios pramonės įmonėms. Kasmet keliami tie patys klausimai. Šiaulietė P. Venckūnienė piktinasi prasta "Lelijos” paltų išvaizda ir kokybe. Kapsukietės J. Gudaitienė ir G. Bagdonienė, A. Statkuvienė iš Pakruojo rajono skundžiasi, kad parduotuvėse sunku rasti apavą ir drabužių vaikams, paaugliams. Kapsuko gyventojas A. Matulevičius peikė "Panevėžio” įmonėje pasiūtą švarką, kuris pažymėtas kokybės ženklu.
"Tiesa” pabaigoje rašo, kad dažniau patenkinti pirkėjai būtų, jei gamybininkams geriau talkintų prekybininkai. Jie geriausiai žino, ko ieško, ko pageidauja pirkėjas. Nuo prekybininkų labai priklauso, kad visose — ir kaimo ir miesto — parduotuvėse nuolat būtų pageidaujamų prekių. Žmonėms nereikėtų gaišti laiko eilėse.
VILNIAUS VANDENTIEKIS
Krivūlės gatvėje statybininkai klojo vandentiekį. Jie labai nustebo, kai pusantro metro gylyje surado senojo medinio Vilniaus vandentiekio vamzdžius. Vandentiekio linija sukonstruktuota iš 34 centimetrų skersmens ir šešių metrų ilgio sakingų pušinių rąstų. Šiais vamzdžiais sruveno vanduo iš Zupronių šaltinių į Užupį.
Senasis gravitacinis Vilniaus vandentiekis buvo vienas pirmųjų Rytų Europoje ir veikė bemaž 400 metų. Vandentiekio tinklas buvo platus, apie tai galima spręsti vien iš to, kad jis buvo prieinamas miesto varguomenei. Vandentiekio vamzdžius darė iš pušinių, kartais ąžuolinių, rąstų, todėl jais tekėjęs vanduo buvo skanus.
Radinys Krivūlės gatvėje nėra vienintelis. Įvairiose vietose pasitaiko iškasti medinių vamzdžių liekanų. Mediniai vamzdžiai vandentiekiui buvo naudojami iki 19 amžiaus pabaigos. Vilniaus senajam centralizuotam vandentiekiui vandenį tiekė Vingrių, Aušros vartų ir Zupronių (Misionierių) šaltiniai.
Aušros vartų šaltiniai kaip vandenvietė paminėti 1598 metais. Jie tryško prie dabartinio "Lokomotyvo” stadiono. Atrodo, kad šie šaltiniai tarnavo ir miesto gynybai. Jų vanduo pripildydavo už Aušros vartų buvusį didelį rezervuarą, skirtą priešgaisrinei apsaugai. Po Pirmojo pasaulinio karo Aušros vartų šaltiniai buvo sunaikinti.
Zupronių (Misionierių) šaltiniai veržėsi iš aukštumų, kur dabar stovi miesto antroji ligoninė. Zupronių vardą šaltiniams suteikė kelias (dabartinė Subačiaus gatvė), vedantis į Zupronių dvarą. Šaltinių vanduo, susiliejęs į vieną srovę, pripildydavo Drujos upeliuką, kuris įtekėjo į Misionierių tvenkinius. Apie šiuos šaltinius jau buvo žinoma 1534 metais, kai didysis kunigaikštis leido miestiečiams atsivesti vandenį, o kitais metais šaltinius visai padovanojo. Dokumente sakoma, kad prie Didžiojo kelio vandens yra užtektinai. 19 amžiuje tiesiant geležinkelį, daugelis šių šaltinių versmių buvo sunaikinta. Liko tik vandentiekis Misionierių sode. 19 amžiuje iš Misionierių sodo rezervuaro vandentiekis buvo nutiestas į Užupį. Vanduo tekėjo mediniais vamzdžiais, kurie buvo pakloti po Vilnios upės dugnu.
Didžiausi ir vandeningiausi bei Vilniui svarbiausi buvo Vingrių šaltiniai. Jie ir šiandien veikia Vingrių gatvėje. Prieš keletą šimtmečių šie šaltiniai buvo tokie vandeningi, kad iš jų tekėjo Vingrio upelis. Pirmą kartą Vingrių šaltiniai paminėti 1501 metais. Istorikai spėja, kad jau tada Vilniuje galėjo veikti vandentiekis. Vingrių šaltinius tinkamai sutvarkius, galima būtų juos paskelbti istorijos ir gamtos paminklu.
Senasis kultūros išradimas — fontanai. Kada jie pasirodė Lietuvoje, tikrų žinių nėra. Kai kurie istorikai teigia, kad 16 amžiuje Vilniuje jau būta grožiui skirtų fontanų. 1892 metais nedidelis fontanas buvo įrengtas Šnipšiškėse už žaliojo tilto. Jam vandenį tiekė čia pat ištryškęs šaltinėlis. 1871 metais miestelėnų prašymu šulinys-fontanas įrengtas Malūnų ir Užupio gatvių sankryžoje. Vanduo į jį tekėjo iš Misionierių šaltinių. Pats puošniausias miesto fontanas buvo įrengtas 1853 metais prieš dabartinius Meno darbuotojų rūmus. Vanduo į jį tekėjo iš Vingrių vandentiekio. Šis fontanas veikė iki 19 amžiaus pabaigos. Fontanai puošė Vilniaus miestą ir gaivino orą. Į Sapiegų sode buvusio fontano rezervuarą vandenį veždavo statinėmis.
Atvirieji vandenys miestui turėjo didelę reikšmę. Neris iki 20 amžiaus pradžios buvo laivybos ir sielių plukdymo upė. Vilnia daug amžių suko malūnų girnas, lentpjūves, audeklų velyklą. Prie upės buvo daug miesto pirčių ir viešųjų maudyklių.
Nuo 15 amžiaus vilniečiai pradėjo kasti tvenkinius. Vilniaus senamiestyje ir jo priemiesčiuose 19 amžiaus pradžioje buvo kelios dešimtys tvenkiniui. Daugėjant mieste pastatų, daugelis tvenkinių turėjo išnykti. Vieni iš gražiausių — Misionierių tvenkiniai buvo sunaikinti ne taip seniai, taisant "Tiesos” gatvę. Šiandien lipant į kalną, kairėje gatvės pusėje vietoje tvenkinių matome niekam nereikalingą, piktžolėmis apaugusią dykvietę. Norint pagražinti aplinką, būtų naudinga atnaujinti senuosius tvenkinius. ("Tiesa”)
PIRMOJI VILNIUJE ARBATINĖ “SUBATĖLĖ”
Vilniuje, Subačiaus gatvės pradžioje, duris atvėrė pirmoji Vilniuje arbatinė "Subatėlė”. Šios arbatinės septyniose salėse vienu metu gali susėsti 74 svečiai. Valgiaraštis čia kasdien siūlo aštuonių rūšių arbatos ir septynių rūšių blynų.
Istorikai tvirtina, kad Subačiaus gatvė — viena seniausių Vilniuje. Subačiaus vardu ji jau vadinosi 15-tame amžiuje. 1528 metais šios gatvės gale dunksojo masyvūs miesto vartai. Maždaug tuo pačiu metu, kai vilniečiai Subačiaus gatve trepsėjo nuo rotušės ir pirklių gildijos į sargybą ties Subačiaus vartais, Venecijos pirkliai atvežė i Europą pirmą arbatos žiupsnį.
Jau senais laikais lietuvės mokėjo virti čiobrelių, ramunių, kmynų ir mėtų arbatą. Nenuostabu, kad šiandien svečiai, užsukę į "Subatėlę”, gali paragauti kvapniosios arbatos su medum, uogiene, citrina ir kitais prieskoniais.
"Subatėlėje” dirba 40 žmonių. Visi jie vienu balsu tvirtina, kad tokių blynų, kokie kepami "Subatėlėje”, niekur kitur Lietuvoje neparagausi. Jų receptus sukūrė "Gintaro” restorano technologė Laima Bernotienė.
Vilniuje iki šiol galima buvo pasigirti tik kavinėmis ir restoranais. Dabar arbatinėje, atnaujintuose viduramžių rūsiuose, galima valandėlę pasėdėti prie puodelio kvapnios arbatos.
Vienoje iš seniausių Vilniaus gatvelių garuoja "Subatėlės” virduliai, kurių iš viso krašto surinkta per 32, įvairaus dydžio, spalvų ir atspalvių. ("Tiesa”)
LIETUVOS DAILININKŲ SĄJUNGA
Lietuvoje įprasta kiekvienų metų gegužės mėnesį visuomenę supažindinti su jaunųjų dailininkų kūryba. Kas treji metai Rygoje ruošiamas taikomosios dailės, o Vilniuje — vaizduojamosios dailės trienalės. Anksti pavasarį suruošiama ir respublikinė jaunųjų menininkų paroda. Šiemet ji buvo suruošta Šiaulių parodų rūmuose. Joje buvo galima pamatyti tapybos, grafikos, skulptūros ir taikomosios dailės kūrinių.
Lietuvos dailininkų sąjunga jaunėja. Tarp 700 dailininkų sąjungos narių yra 300 menininkų, kuriuos telkia jaunųjų susivienijimas. Dailininkai pasklidę po visą Lietuvą, Gyvas kūrybinis pulsas jaučiamas Šiauliuose, Čia gražiai dirba ir sutaria didelę kūrybinę patirtį turintys dailininkai su jaunesniais. Jaunieji dailininkai susibūrę Klaipėdoje, Panevėžyje, Mažeikiuose, Alytuje, Kapsuke. Jei dailininkams sudaromos sąlygos, greit keičiasi miestų išvaizda, pagyvėja kultūrinis gyvenimas. Pavyzdžiui, stiklo gamyklos parama jauniesiems skulptoriams ir keramikams paskatino jaunuosius kurti, kurių darbai pelnė pripažinimą įvairiose parodose. Dailininkų sąjungos vadovai bei meno tarybos palaiko jaunimo pastangas surasti savo meninį žodį ir išreikšti savo meną. Daugiausia jaunųjų kūrėjų susitelkė Vilniuje. Prieš dvejus metus Dailininkų sąjungos suvažiavime buvo daug kalbėta apie bendras kūrybines dirbtuves jaunimui. Deja, iki šiol reikalai iš vietos nepajudėjo. Jaunieji dailininkai Vilniuje dirba įvairiuose susibūrimuose, gamyklose, institutuose, mokyklose, leidyklose ir kitur. ("Tiesa”)
DAR APIE OŠIANČIUS PAMINKLUS
Šiandien Lietuvoje priskaičiuojama 230 medžių — gamtos paminklų. Dar prisimintina 200 ąžuolų alėja, esanti Jurbarko rajone, prie Smalininkų. Keturi Punios šilo ąžuolai, keturios Salų tuopos Rokiškio rajone ir kitos įvairių rūšių medžių grupės. Tokiu būdu, tiek pavienių, tiek grupėmis augančių paminklinių medžių iš viso yra 494.
Garbingiausią ir pelnytą vietą saugomu medžių būryje užima ąžuolai. Tiek pavienių, tiek grupėmis augančių saugomų ąžuolų yra net 351. Antroje vietoje pušys, kurias galima suskirstyti į dvi grupes — drevėtos ir tos, kurios pasižymi dydžiu, amžiumi, grožine išvaizda arba istorine verte. Drevėtos pušys — senovinės drevinės bitininkystės paminklai. Daugiausia jų Dzūkijoje, Varėnos rajone. Paminklo teisę turi 40 tokių medžių. Kitos rūšies saugomų pušų — 31 (pavienių ir grupėmis). Toliau eina liepos. Visiems gerai žinomos, mėgstamos ne tik žmonių, bet ir bičių. Liepų žydėjimo grožis patraukia akis, jos puošia kiekvieną Lietuvos parką, daugelį sodybų, miestų ir miestelių. Pavienių ar grupėmis saugomų liepų yra 30. Viena didžiausių ir įspūdingiausių — Liepa motinėlė, esanti Bradzūkų kaime, Kauno rajone. Be ąžuolų, pušų ir liepų, gamtos paminklais paskelbta dar vienuolikos rūšių medžių. Tuopų — 14, kadugių — 6, eglių — 6, guobų — 5, uosių, maumedžių ir kriaušių — po 2, gluosnis, obelis, vinkšna ir tuja — po 1.
DVIRAČIŲ YRA, BET VAŽIUOTI NEGALIMA
"Tiesos” skaitytojas skundžiasi: "Prieš porą metų pirkome dviratį 'Dubysa’. Sūnus pirkiniu džiaugėsi neilgai. Mat prakiuro kameros. Suklijuoti negalima, o parduotuvėse naujų nėra. Taip ir stovi antri metai dviratukas nenaudojamas. Kur gauti kamerų šios markės dviratukams? Aš suprantu taip: jei divratis gaminamas, tai ir atsarginių dalių turėtų būti”.
DVIRATIS BE RATO
"Tiesos” skaitytojas iš Mosėdžio rašo: "Džiugu, kad šiauliečiai gamina vis daugiau naujų modelių dviračių. Jie patogūs ir smagūs važinėti. Tačiau bėda — sugedus dviračiui, nerandi atsarginių dalelių. Antai sugedo užpakalinis ratas. Sutaisyti negalima, o naujo rato niekur nerandu, nors ieškau jau treti metai. Važiavau į Šiaulius, bet veltui. Pardavėjai visur atsako vienodai — neturim.
Kodėl taip? Kodėl nepasirūpinama dviračių atsarginėmis dalimis? Juk jas ir patogiau, ir pigiau pakeisti negu visą dviratį”.
BEBRAI LIETUVOS UPĖSE, EŽERUOSE, TVENKINIUSE IR DURPYNUOSE
Senovės Lietuvoje gyveno daug bebrų. Jie buvo plačiai paplitę po kraštą. Dėl brangaus kailio, vilnos ir mėsos buvo vertinami ir globojami. Apie bebrų apsaugą minima net 1529 m. Lietuvos Statute. Arti bebraviečių buvo draudžiama kirsti medžius, šienauti pievas, dirbti lauko darbus ir net vaikščioti. Pažeidusieji šį įstatymą buvo baudžiami didelėmis baudomis. Šios priemonės padėjo bebrams Lietuvoje išsilaikyti ilgiau, negu kituose kraštuose. Vėliau, po Lietuvos ir Lenkijos padalijimo, bebrais nustota rūpintis. Nevaržomai gaudomi, jie ėmė sparčiai nykti ir iki mūsų dienų išliko tik Nemuno ir Dnepro aukštupiuose. 20 amžiaus pradžioje dar keletas bebrų buvo likę Dubysoje. Paskutinis bebras Lietuvos valstybėje buvo užmuštas 1938 metais.
Norint, kad bebrai Lietuvoje vėl paplistų, reikėjo juos veisti iš naujo. 1948 m. prof. Tado Ivanausko iniciatyva Voronežo rezervate buvo nupirkti 8 bebrai ir paleisti į Žuvinto rezervatą (Alytaus raj.). Tais pačiais metais bebrų atvežta ir iš Baltarusijos. Jie apgyvendinti Kertušos upelyje, netoli Širvintų, ir Krempos upelyje, Trakų rajone. Rūpestingai bebrus globojant, jų pagausėjo. Keletas šeimų atsirado Nemuno aukštupyje (Baltarusijos teritorijoje). Iš ten, plaukdami Nemunu žemyn, jie pasiekė pietų Lietuvą. Pamažu paplito Lietuvos upėse, ežeruose, tvenkiniuose ir durpynuose. Jie nevengia gyventi net netoli didelių miestų. Vilniuje viena bebrų šeima įsikūrė Neryje ties Vingio parku. Šiandien Lietuvoje jau priviso bebrų tiek, kad pradėta juos gaudyti kailiams.
("Mūsų gamta”)
SALOS LIETUVOS VANDENYSE
Manoma, kad Lietuvos ežeruose būtų galima priskaičiuoti iki 30 tūkstančių salų, salelių. Didžiausioji Lietuvoje yra Rusnės sala — skalaujama Nemuno ir marių. Ji turi daug protekių, upelių, pelkių, kanalų. Joje yra žvejų kaimeliai ir jų uostas. Mažiausia salelė yra Serbentyne. Ji yra Vyžuonos upėje, netoli santakos su Šventąja. Dumblo ir smėlio suklotame kauburėlyje du laukiniai serbentų krūmai keroja.
Kiekviena sala — tai nuostabus pasaulis su gardžiausiom žemuogėm, saldžiausiom avietėm, baravykais, kurie saloje, sako, tik vieną kartą per metus išdygsta. Salos apžėlusios aksomine žole, kurios rupšnoti pro baltų lelijų įlanką atplaukia briedžiai.
Anykštėnų krašte aukščiausiai ant kuprotų kalvų ’’užkeltas” Rubikių ežeras. Ežere priskaičiuojama iki šešiolikos salų, salelių. Visos salos labai vaizdingos, apaugusios medžiais. Kiekviena sala turi po legendą. Skambūs jų pavadinimai: Kelmas, Liepinė, Avietinė, Ąžuolėlio, Pertako, Sabalinė, Karklinė, Bučinė, Česnakinė, Tinklinė, Pirties, Galvijinė ir kitos. Šiose salose slapstėsi 1863 metų sukilėliai. ("Mūsų gamta”)