Spausdinti

A. MAURAGIS

Mielas Kunige Redaktoriau,

     Siunčiu kelias pastabas apie moralę. Manau, kad jos gali kai kam padėti geriau suprasti, kas yra moralė. Per paskutiniuosius kelis dešimtmečius mūsų pasaulis pasidarė sunkiai beatpažįstamas. Anksčiau nusikaltimai ir įvairūs moraliniai iškrypimai daugiausia reiškėsi žemesnėse žmonių klasėse, o dabar juos matome valdžios viršūnėse, autoritetuose. Kur toliau begalima nueiti?

     Tikiu, kad pasaulį gali išgelbėti tik krikščionybė, bet jai reikia grįžti prie evangelinių tiesų, prie Kristaus mokslo, kurį, atrodo, kartais užgožia teologų ir moralistų paskendimas smulkmenose, panašiai kaip senovės fariziejų laikais. Kuo toliau bus nutęstos reikalingos reformos, tuo sunkiau bus grąžinti pasaulį prie Dievo.

     Su geriausiais linkėjimais Jums ir "Laiškų lietuviams” žurnalui

A. Mauragis

     Šiandien nedaug žmonių rašo ar kalba apie moralę, nes mažai kas ja besirūpina ir paiso jos normų. Perskaičiau kun. Stasio Ylos straipsnį "Moralė naujos situacijos kryžkelėje” (LL, 1985 m. vasario mėn.). Straipsnis aktualus ir įdomus, bet jis paliktas kaip ir be atsakymo. Juk jeigu mūsų pasaulis serga, pūva, tai ką nors reikia daryti, kad jį galėtume pataisyti, supratę tos ligos priežastį. Lyg atsakydamas į šią problemą, autorius pataria paskaityti keletą žymesnių autorių veikalų. Bet kažin ar tie veikalai be tinkamos interpretacijos daug kam gali padėti. Tad norėčiau pridėti vieną kitą savo pastabą.

     Moralė, kaip ir sąžinė, daugeliui yra neaiškios sąvokos dėl to, kad ir pats žmogus sau yra neaiškus ir nesuprantamas. Kristus liepia jo neteisti, kad ir patys nebūtume teisiami. Liepia nesipriešinti piktam žmogui, o verčiau jį mylėti, jam padėti, nedaryti kitam to, ko nenorėtume, kad kiti mums darytų. Anot Kristaus, tai yra visas Įstatymas ir Pranašai. Kitaip sakant, tai yra tokia Dievo valia. Jeigu taip suprastume moralę ir jos laikytumės, tai nei su sąžine, nei su morale jokių sunkumų neturėtume, bet greitai rastume sprendimą ir dėl principų, ir dėl situacijos. Deja, mes to nesilaikėme.

     Moralė yra socialinio gyvenimo druska, kad nesupūtume. Žmogus yra socialus tvarinys, tad jis turi socialiai gyventi, kito būdo nėra. Tad su visais tenka viskuo dalintis: ir laime, ir nelaime; ir džiaugsmu, ir vargu; ir turtu, ir badu. Vieni nuo kitų esame priklausomi, todėl visi turime būti lygiai įstatymų traktuojami, be jokių privilegijų ar išimčių. "Kas nori būti didesnis, tegul būna visų tarnas”, — sako Kristus.

     Nesuklysiu sakydamas, kad mūsų socialinio gyvenimo sistema yra žiauri ir neteisinga, todėl ir nenormali. Kristus prieš du tūkstančius metų paskelbė naują moralę. Deja, pasaulis ją atmetė, pasiliko kurčias tame pačiame žiaurume, toje pačioje neteisybėje, toje pačioje socialinėje sistemoje, praktikuodamas tą pačią seną moralę, kurią Kristus pasmerkė. Nuo fariziejų laikų, atrodo, nieko naujo moralės srityje neįvyko, tik gal atsirado dar daugiau veidmainystės.

     Mūsų socialinė moralė susiderino su realybe ir mums nebekelia jokio pasipiktinimo, kad vieni mūsų socialinės bendruomenės nariai yra milijonieriai, o kiti neturi cento; vieni gyvena plačiuose rūmuose, kiti neturi kur galvos priglausti; vieni turi didžiausius žemės plotus, kiti neturi net kur kojos padėti ant žemės. Šitokia sistema negali turėti jokios moralės, todėl Kristus yra toks svetimas mūsų pasauliui. Pasaulis, atrodo, dar nepradėjo juo domėtis. Jeigu mes pagal moralę negyvename, tai visai nesvarbu, kaip mes ją aptariame: ar ji bus mums principinė legalizuota, ar subjektyvinė situacinė, tai vis tiek, jeigu mes nesiruošiame nei savęs, nei pasaulio keisti. Apie moralę galime kalbėti tik tada, jeigu tikime Dievą ir mylime artimą. Kai to nėra — moralė nieko nereiškia.