Mielieji "Laiškų lietuviams” skaitytojai,
Kad geriau susigaudytumėte, kas iššaukė šitą mano laišką, pirmiau pasiaiškinsiu. Artimas mano draugas kunigas iš Lietuvos, atsiliepdamas į mano jam rašytą laišką apie liturgijos pakeitimus Katalikų Bažnyčioje, gana karčiai priekaištavo ir pareiškė savo nepasitenkinimą tais pakeitimais. Šiais metais gavau kitą panašų laišką iš vieno Amerikoje gyvenančio asmens. Teko ir daugiau nugirsti nepasitenkinimų tais pakeitimais. Tad prašiau redaktorių, kad perspausdintų tą mano laišką, kurį esu rašęs Lietuvoje gyvenančiam kunigui Aleksandrui Manau, kad jo mintys tiks ir kitiems, kurie yra nepatenkinti tais liturginiais pakeitimais.
Mielasis Kunige Aleksandrai,
Praėjusios savaitės viduryje pasiekė mane Jūsų laiškas. Jums labai už jj dėkoju. Kiek širdies ir pasitikėjimo į jį sukrauta! Būtų tikrai negražu į jį neatsakyti.
Keletą kartų perskaičius ir įsigalvojus, nebesuprantu, kas begalėjo mano laiške Jums patikti. Atrodo, kad jis bus dar labiau apsunkinęs ar apkartinęs Jūsų jautrią širdį. Ir ką begalėčiau Jums parašyti, kaip į Jūsų laišką atsiliepti? Gyvu žodžiu besišnekučiuojant, bediskutuojant, būtų galima per vieną minutę išsiaiškinti nesusipratimus it surasti bendrą kalbą. Suprantu, jog nebūtina visada ir visais klausimais būti tos pačios nuomonės. Tačiau yra dalykų, dėl kurių neturėtų būti dviejų ar kelių skirtingų nuomonių. Tai ypač svarbu tikėjimo, dorovės ir net liturgijos dalykuose. Bet, paliečiant Jūsų iškeltus klausimus, tektų ne vieną "disertaciją” ar ne vieną ilgą straipsnį parašyti. Su Jumis pasidalinsiu tik viena kita mintimi, iškilusia, gilinantis į Jūsų laišką.
Visų pirma nėra šimtu procentų teisinga, ką Jūs net keletą kartų savo laiške sakote: "Kanadoje ir kitur griaunami altoriai, ir jų vietoje pastatomi paprasti stalai”. Man teko ir tenka gana plačiai pasibastyti po Šiaurės ir Piety Ameriką, pabuvoti Italijoje, bet niekur nemačiau tiktai nugriautus altorius ir vietoj jų pastatytus paprastus stalus. Manau, kad Jūs altoriumi laikote visą bažnyčios galą, užstatytą lubas siekiančia struktūra, į kurią yra įjungtas ir Kristaus aukai aukoti stalas-aukuras. Neturiu laiko plačiau pastudijuoti ir Jums parašyti su nurodytais šaltiniais, kuriame šimtmetyje tokie daugiau ar mažiau meniški statiniai atsirado katalikų bažnyčiose. Esu tikras, kad jų nebuvo per pirmuosius 300 ar gal ir 500 metų. Tada dažniausiai vartojo tik vadinamąjį "altare portatile” — nešiojamąjį altorių, ir jo niekas nestatė kur nors prie sienos ar į kampą, ir kunigas nelaikė mišių, atsukęs užpakalį į žmones ir akis įbedęs į sieną. Jis žiūrėjo į žmones, o tikintieji paprastai supo altorių iš visų pusių, kaip buvo ir tebėra Romoje ir daugelyje kitų kraštų bažnyčių centre pastatytuose altoriuose. Net ir Šv. Petro bazilikoje Romoje didysis altorius stovi navų sankryžoje. Todėl kai paskutiniuoju metu mūsų liturgistai susidomėjo, kokia buvo Eucharistijos liturgija praėjusiais (ypač pirmaisiais) šimtmečiais, jie susižavėjo senovės laikų centrine, į žmones atsukta altoriaus vieta, pradėjo tai aprašinėti ir sudominti tiek dvasininkus, tiek ir daugelį tikinčiųjų. Pirmiausia pradėjo ne nugriovinėti buvusius altorius, o tik presbiterijos priešakyje pastatyti meniškai padirbtus stalus-aukurus, palikdami senuosius altorius ir juose esančius tabernakulius taip, kaip buvo. Tai tokia yra tiesa apie altorių "nugriovimą”.
Mielas Aleksandrai, kokia prasmė ar kokia didesnė pagarba aukoti Eucharistiją, atsukus žmonėms užpakalius, žiūrint kad ir į labiausiai meniškai išpuoštą sieną? Ar Eucharistijos auka nėra visos bendruomenės centrinė auka Viešpačiui, apie kurią turi burtis visi tikintieji su savo gyvenimo atnašomis? Reikia savo akimis pamatyti tokį tikinčiųjų susispietimą aplink savo altorių, kad pajustum, jog tai yra parapijos gyvenimo centras, apie kurį jungiasi jaunas ir senas, turtingas ir vargšas ir t.t. Altorius ir kunigas nebėra nuo tikinčiųjų atskirtas.
Kunigas nėra koks slaptas magikas, kurs nežinia ką ten pasislėpęs daro, murmėdamas ar giedodamas nesuprantama kalba.
Tiesa, vienur kitur per daug liturginėmis reformomis susižavėję kunigėliai nugriovė tuos "altorinius” aukštus pastatus, nes gal jie buvo be jokios meninės vertės. Kaip kur bebūtų buvę, svarbiausia yra tai, kad centrinė Kristaus aukos vieta — altorius dabar atgavo sau tinkamą vietą.
Rašote, kad pirmųjų amžių krikščionių negalima lyginti su dabartiniais. "Tada Eucharistija buvo gyvybės reikalas. Žmonės ėjo masiškai mirti”. Gaila, Aleksandrai, kad nebematote, jog ir šiais laikais Eucharistija yra gyvybės reikalas! Ir dar kaip! Gyventi krikščioniškai perdėm pagoniškoje hedonizmo aplinkoje gali būti sunkiau, heroiškiau, negu per keletą valandų ar akimirkų kentėti ir mirti. Be to, "kaip pasiklosi, taip išsimiegosi” galima kiek pakeisti ir sakyti: "Kaip gyvenai, taip miršti”. Mūsų žmonės dabar dalyvauja Eucharistijoje, kaip savo stiprybės šaltinyje, ir Kristų pajunta kaip savo gyvenimo centrą.
Dar keistesnė, bet naivoka man atrodo Jūsų laiško eilutė: "Šiandien masinis jūsų veržimasis prie liturgijos neduoda jokių vaisių, nes čia pat ant gatvės ima kits kitą už gerklės pralobimo tikslais”. Iš kur Jūs tai sužinojote? Gal iš "Šluotos”? Tai netiesa! Tie, kurie veržiasi prie Eucharistijos, nei čia pat, nei kur nors kitur neima kits kito už gerklės nei pralobimo, nei kitais tikslais. Už gerklės griebia arba tie, kurie nieko nežino apie liturgiją, arba yra nuo jos seniai atsimetę. Kad ir besiveržiančiųjų tarpe šiandien gali pasitaikyti nenormalumų, tai nebūtų nieko naujo. Jau apaštalas Paulius skundžiasi, kad kai kurie korintiečiai netinkamai elgiasi Eucharistinėse vakarienėse (žr. 1 Kor 11,18-22).
Sutinku su Jūsų sakiniu: "Jei Komunija neneša gailestingumo ir meilės bei dorovinės pažangos, ji yra neverta ir beprasmė”. Bet nesutinku su Jūsų prielaida, kad čia, pas mus, Eucharistija neneša tų meilės vaisių. Ir dar kaip! Ir kaip gausiai! Reikėtų Jums čia pagyventi ir pamatyti.
Jums užkliuvo ir mano minėtas principas "Sentire cum Ecclesia” — jausti su Bažnyčia. Jūs randate keletą pavyzdžių, iš kurių atrodo, kad kartais negalima sutikti su Bažnyčia. Bet ar pačioje Bažnyčios pradžioje neatsirado sukilėlių grupelių, "negalėjusių sutikti su Bažnyčia”? Juk kaip tik dėl to įvyko visokių atskilimų nuo Bažnyčios.
O kaip buvo vėliau? Kodėl rinkosi vyskupai į visuotinius Bažnyčios susirinkimus? Kodėl ir po tų susirinkimų atsirado naujų sektų? Ar ne dėl stokos "sentire cum Ecclesia”? Kodėl jau šv. Paulius įspėjo: "Nors mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, — tebūnie prakeiktas!” (Gal 1, 8). Ar tai ne pabrėžimas, kad būtina "sentire cum Ecclesia” — jausti su Bažnyčia? Ir šiandien, ir prieš II Vat. susirinkimą atsirado vienas kitas gudruolis, išmintingesnis už Šv. Dvasią, mokančią per Bažnyčią ir jos visuotinius susirinkimus, užsispyręs laikytis savo nuomonės. Tokie asmenys skaldo Bažnyčią, ardo Mistinio Kristaus Kūno vienybę. Seniau ir dabar tik tie "neišmanėliai”, kūdikiško tikėjimo ir pasitikėjimo vyrai ir moterys, nepaisant kartais Bažnyčioje pasitaikančių klaidų ir silpnybių, laikėsi principo "sentire cum Ecclesia”. Jie atgaivino Bažnyčią, įvesdami, kur reikia, naudingas reformas.
Jūs taip pat stipriai smerkiate tautinių kalbų įvedimą į liturgiją. Argi Jūs esate pamiršęs istorijos faktą, kad Katalikų Bažnyčia nuo pirmiausių laikų ne viename krašte, ne vienoje padangėje naudojosi tautinėmis kalbomis? Kaip buvo su graikais? Kaip su maronitais ir kitais? Visų čia neskaičiuosiu. Kodėl apaštalai, patys būdami hebrajai, kalbėdami Kristaus kalbėta aramajų kalba, neprimetė jos kitoms tautoms, jau bent kartojant paskutinės vakarienės, t.y. mišių liturgiją? Ne liturgijoje vartojimas tautinių kalbų suskaldė Bažnyčią, o visai kiti, dažniausiai politiniai motyvai.
Dar norėčiau paklausti, kaip Jūs žiūrite į liturgijos paskirtį. Ar ji yra tik kažkokiems išrinktiesiems suprantama kalba kalbėti magiškas formules? Dėl to, kad jų masės nesuprastų ir tik stebėtųsi? Buvo laikai, kad net daugelis kunigų lotyniškai tiek mažai temokėjo, kad vos perskaitydavo mišiolo tekstus ir kiekvienas savaip laikė mišias. Ar tai nebuvo tik papūgiškas formulių kartojimas? Ir ką iš to gavo tikinčioji nemokytų žmonių masė? Visi atsimename, kaip pirmiau Lietuvoje per mišias moterėlės ir pamaldesni vyrai "barškino rožantėlius”. Tik vienas kitas mokytesnis skaitė iš maldaknygės ne tikrąsias, o tik parafrazuotas mišių maldas — ir tai jau buvo laikoma pažanga. Nebuvo beveik jokio tikinčiųjų bendruomenės ryšio, dalyvaujant savo Tėvo puotoje. Laimė, kad kai kur buvo chorų, tai nors buvo galima pasiklausyti gražių melodijų, kad ir nesuprantant lotyniškų žodžių. Bet juk Eucharistijos prasmė ir tikslas nėra tik giesmių pasiklausyti.
Koks gi dabar gali būti pavojus, įvedus į liturgiją gimtąją žmonių kalbą? Brazilijoje pats pirmas įvedžiau lietuvių kalbą j mūsų mišias, iš anksto per kelis sekmadienius paruošęs žmones, paaiškinęs, kodėl tai daroma. Atsirado tik dvi davatkėlės, nepatenkintos "naujomis išmonėmis”. "Kada beatkalbėsiu savo rožančių?” — skundėsi. O kai ir jos pamažėle priprato prie garsiai lietuviškai skaitomų liturginių maldų ir suprato jų prasmę, ne tik nustojo murmėjusios, bet ir pamėgo. "Dabar žinom ir suprantam, kas dedasi prie altoriaus”. Ir kai visa bažnyčia išmoksta vieningai dalyvauti jai skirtose dalyse, koks tai didingas įspūdis! Tai reikia pačiam išgirsti ir pamatyti, kad galėtum pajusti gimtosios kalbos svarbą liturgijoje.
Dėl tautinių kalbų įvedimo į liturgiją nesumažėjo nei pagarba Eucharistijai, nei pasunkėjo dalyvavimas mišiose, nuvykus į kitos kalbos bažnyčią. Mišių struktūra liko ta pati. Galima nusinešti savo kalba mišiolėlį ir įsiderinti į vietos kalbos apeigas. Nuo to vienybė nesumažėja.
Nėra uždrausta naudotis ir toliau lotynų kalba privačiose mišiose. Aš pats tai dažnai darau, kai laikau mišias vienas, be žmonių. Bet kadangi sekmadienių mišios nėra privatus kunigo reikalas, o yra visos parapijos bendruomenės auka, tai būtina naudotis gimtąja žmonių kalba.
Nenoriu, Aleksandrai, Jūsų užgauti, bet man atrodo, kad Jums tenka taip ilgai gyventi tartum uždarame kiaute, kad būsite praradęs žvilgsnį ir supratimą mūsų laikų pasaulio, jau nejaučiate ir Bažnyčios gyvenimo pulso. Manote, kad tik tai, kas Jūsų uždarame pasaulėlyje per ilgus laikus atrodė gera ir pakankama, tai turi būti gera ir pakankama visai Bažnyčiai ir dabar. Popiežius Jonas Paulius II, kurį Jūs genialiu pavadinote, tai mato ir supranta, todėl entuziastingai propaguoja tautines kalbas ir net savus papročius, įvedamus į liturgiją. Gal kaip tik dėl to Azijoje, Afrikoje ir kitur Bažnyčia šuoliais žengia pirmyn. Ten seminarijos ir vienuolynai perpildyti, nes Bažnyčia juos atpalaidavo nuo jiems svetimų kalbų bei papročių formų ir leido kurti savas, suprantamas ir jų širdims mielas formas.
Nežinau, mielas kunige Aleksandrai, ar šis mano ilgokas laiškas Jus pasieks. Jei pasieks, tai tikiuosi, kad jį priimsite ne kaip Jūsų galvosenos pasmerkimą, bet kaip bandymą bent trupučiuką praverti Jūsų aklinai uždarytas duris ir langus į platesnį Bažnyčios pasaulį ir jame dvelkiančius atgaivos vėjus. Tokio šviežio oro buvo labai reikalinga visa laisvajame pasaulyje gyvenanti Bažnyčia, tai tuo labiau reikalinga Jūsų uždarame gete.
Kristaus meilės vienybėje
Kun. Jonas
■ Kun. Vytautas Gorinas, 68 m., Švč. Marijos parapijos klebonas Menominee, NC, spaudai apie save pasakė: “Aš esu gal vienintelis kunigas, kuris sutuokiau savo dukterį ir pakrikštijau savo vaikaitį”. Jis gimęs Lietuvoje 1916 m. Telšiuose baigė teologijos studijas, bet vieton šventintis kunigu, stojo į Lietuvos kariuomenę. Karo mokykloje dainavo oktete, laimėjo stipendiją lankyti konservatoriją. Vedė. Po karo buvo Vokietijos stovykloje. 1948 m. atvyko į Čikagą. Gavo darbą kepykloje. Susilaukė trijų dukterų (viena likusi Lieuvoje) ir vieno sūnaus bei penkių vaikaičių. Žmonai mirus vėžiu, įstojo į kunigų seminariją Mihvaukėje ir prieš 15 metų buvo įšventintas kunigu.