JUOZAS VAIŠNORA, M.I.C.

     Jau keleri metai, kai mažas Jugoslavijos bažnytkaimis Medžugorje yra pasaulio dėmesio centre, kur, kaip sakoma, vyksta nuolatinis Marijos keliems vaikams apsireiškimas, tiems vaikams Marijos patikėtos paslaptys (iš viso net 8!). Šis faktas, tikras ar netikras, patraukė milijonus maldininkų iš viso pasaulio (kelionių biurai įtraukia į kelionės planą ir Medžugorje) bet drauge sukėlė skaudu ginčą tarp Medžugorje parapiją valdančių pranciškonų ir vietos vyskupo, Vietos vyskupas nepritaria visam tam įvykiui, jis yra sudaręs iš įvairių mokslo sričių specialistų pasauliečių ir dvasiškių komisiją faktui ištirti. Kol komisija nepadarys savo sprendimo, vyskupas apsireiškimo fakto netvirtina.

     Buvo laukiamas Tikėjimo Mokslo kongregacijos žodis. O jis buvo toks: Italijos vyskupai gavo įspėjimą neleisti organizuotu maldininku kelionių į Medžugorje, neskelbti laikraščiuose apie įvykius Medžugorie. Anksčiau tai padarė Jugoslavijos episkopatas. Tokį Bažnyčios vadovybės atsargumą aiškina Tikėjimo Mokslo kongregacijos prefektas kard. Ratzingeris:

     "Šioje srityje, labiau negu kitur, reikalingas kantrumas ir atsargumas, kas sudaro šios Kongregacijos darbų pagrindą. Joks naujas apreiškimas nėra būtinas ir reikalingas tikėjimui. Apreiškimas baigėsi su Jėzumi Kristumi, Jis pats yra Apreiškimas. Tačiau negalime uždrausti, kad Dievas neprabiltų ir mūsų laikais per paprastus asmenis ir nėr nepaprastus ženklus, kurie pasmerkia dominuojančias kultūras (racionalizmą ir pozityvizmą) ir jų nepakankamumą. Apsireiškimai, kuriuos Bažnyčia oficialiai pripažino ir aprobavo — ypač Lourdes ir Fatima — turi savo vietą pastarųjų laikų Bažnyčios gyvenime. Tarp kita, jie rodo, kad Apreiškimas, nors yra vienas, baigtas ir neviršijamas, nėra dalykas miręs, bet gyvas ir gyvastingas. Be Medžugorje, pastaruoju laiku Marijos apsireiškimai pasaulyje gausėja. Net ir Afrikoje bei kituose žemynuose girdisi panašių apsireiškimų balsai.

     Vienas iš Bažnyčios vartojamų kriterijų — atskirti tikrą ar tariamą apsireiškimą, jo "antgamtiškumą” nuo jo dvasinių vaisių. Senovės krikščionys maldininkai vyko iš toli į šventas vietas, ką modernioji kritika tik pašiepia, naudodama savo "mokslinę tiesą”. Yra nenuneigiamas faktas, kad maldingos kelionės yra vaisingos, naudingos, svarbios krikščionių gyvenimui. Taigi problemos esmė yra ne moderniosios hiperkritikos žodis, o tik įvertinimas religinio gyvenimo vitališkumo ir tikrumo, kuris pasireiškia kaip tik tose vietose” (Rapporto sulla fede, Milano 1985, 112-113 p.).

     Trumpai paminėję išgarsėjusį Medžugorje faktą, dabar susipažinkime koks yra Bažnyčios požiūris į apsireiškimus ir apreiškimus.

     Pagal Bažnyčios mokslą, apsireiškimai yra galimi. Apie juos skaitome Šv. Rašte. Vien tik iš Naujojo Testamento yra žinomi angelo apsireiškimai Zakarijui, Marijai, Betliejaus piemenims, moterims prie Jėzaus tuščio kapo, Romos kariuomenės šimtininkui Kornelijui. Matas evangelistas mini mirusiųjų apsireiškimus po Jėzaus mirties ant kryžiaus. Pagaliau ir paties prisikėlusio Atpirkėjo apsireiškimas apaštalams ir mokiniams.

     Kai kalbama apie Marijos ar šventųjų apsireiškimus, Bažnyčia tiria jų autentiškumą ir apreiškimų turinį. Tai ištirti Bažnyčia pasilieka sau teisę. Laterano Bažnyčios visuotinis Susirinkimas 1516 m. nutarė, jog yra reikalingas Šv. Sosto patvirtinimas, kad būtų galima skelbti apsireiškimus antgamtiniais. Rimtam reikalui esant, toji teisė pavedama vietos vyskupui, kuris savo sprendimą turi padaryti, pasiremdamas specialistų žodžiu.

     Netrukus po Tridento Bažnyčios visuotinio susirinkimo 1563 m., iškilo vad. stebuklingų paveikslų klausimas. Ir čia reikalas buvo rezervuotas vietos vyskupams su ekspertais. O abejotinais atvejais — krašto vyskupams ir jų metropolitui. Praktikoje šios direktyvos daugiausiai buvo vykdomos vietos vyskupų. Tik retais atvejais galutinį sprendimą darė Šv. Sostas, ypač S. Officii kongregacija, šiandien vadinama Tikėjimo Mokslo kongregacija. Buvo atvejų, kada vietos vyskupo sprendimas buvo apeliuotas į popiežių.

     Vyskupas ir jo sudaryta ekspertų komisija turi ištirti istorinį įvykio tikrumą. Be to, imti dėmesin regėtojų asmenybę ir apreikštųjų dalykų turinį, formą ir tikslą. Laikantis tokių normų, taip pat įvairių mokslo sričių ekspertų nuomonės, ne visuomet pavyksta su visišku tikrumu išvengti apgaulės ir klaidos. Svarbiausias kriterijus yra stebuklai, kurie vyksta lygiagrečiai su apsireiškimais. Bet ir stebuklų tikrumas turi būti patikrintas ekspertų. Stebuklai, kurių tikrumą Bažnyčia pripažįsta, ne visuomet surišti su apsireiškimais ir regėjimais.

     Kada Bažnyčia aprobuoja kurį nors apsireiškimą, tai reiškia, kad galima, bet ne privaloma apsireiškimą tikėti. Bažnyčia, aprobuodama apsireiškimus, jų nedogmatizuoja, palikdama tikintiesiems laisvę tikėti ar netikėti. Bažnyčia tik konstatuoja faktą, kad apsireiškimas ir apreiškimas yra tikras ir jame nėra nieko prieš tikėjimą ar dorovę, kad tai yra antgamtinės priežasties ženklas:

     Kartais po tokio teigiamo Bažnyčios sprendimo leidžiama apsireiškimo vietoje pastatyti koplyčią, bažnyčią, lankyti tą vietą maldininkams. Reikia žinoti, kad Bažnyčia, aprobuodama kurį nors apsireiškimą, negarantuoja, kad visi regėtojų žodžiai yra autentiški, kurie priskiriami Marijai ar kuriam šventajam.

     Nesigilinant į įvairius apsireiškimus, įvykusius per pirmąjį Bažnyčios istorijos tūkstantį metų, imame tik įvykusius XIX ir

     XX amžiuje. Iš daugybės šio laikotarpio apsireiškimų, gal tik apie 80 yra verti dėmesio, nes juos tirti ėmėsi bažnytinė vyresnybė. Paliekant šalia visokius nepaprastus reiškinius (paveikslų ašarojimas, akių ir galvos judesiai ir pan.), Marijos apsireiškimai yra pripažinti tikrais tik šie: šv. Kotrynai Labouré Paryžiuje 1830 m., žydui Ratisbone Romoje 1842 m., LaSalette Prancūzijoje 1846 m., Lourdes 1858 m. Patonain Prancūzijoje 1871 m., Fatimoje 1917 m., Beauring Belgijoje 1932 m., Banneux 1933 m. Visi šie atvejai yra pripažinti autentiškais vietos vyskupo autoritetu ir sprendimu.

     Tyrinėjant eilę kitų apsireiškimų, yra ir kontroversinių atvejų. Pvz., 1956 m. Olandijos Harlemo vyskupas paneigė apsireiškimą, neva įvykusį 1945 m. Amsterdame. To apsireiškimo šalininkai apeliavo į Romą. Tikėjimo Mokslo kongregacija 1974 m. patvirtino Harlemo vyskupo sprendimą.

     Kitas atvejis: Marijos apsireiškimas Garabandal (Ispanijoje) 1961 m. Vietos vyskupo sprendimas buvo neigiamas. Regėtoja atvyko į Romą, kalbėjo su kard. Ottaviani 1965 ir 1968 m. Tikėjimo Mokslo kongregacija nusprendė, kad Garabandal apsireiškimų vienintelis sprendėjas yra vietos (Santander) vyskupas. Vėliau paaiškėjo, kad regėtoja Conchita atšaukė savo ankstesniuosius parodymus ir tvirtinimus.

     Pastaraisiais dešimtmečiais yra žinoma apie 200 apsireiškimų ir apreiškimų, kurių Bažnyčia nepripažino tikrais ir neaprobavo. Išoriniai reiškiniai dar nėra įvykio antgamtiškumo paliudijimas.

     Bažnyčios moksle ir praktikoje, kaip jau minėta, apsireiškimų vertinimas priklauso vietos vyskupams, kaip apaštalų įpėdiniams. Jiems yra pavesta pareiga vadovauti Dievo Bažnyčiai drauge su popiežium. Tikintieji turi laikytis vyskupų direktyvų ir sprendimo. Jei apsireiškimai yra Dievo darbas, tai tinka Gamalielio žodžiai, pasakyti žydų taryboje apie apaštalus: "Jei ši veikla iš žmonių — ji žlugs savaime, o jeigu iš Dievo, tai jūs nepajėgsite jos sunaikinti” (Apd 5,38-39).