Spausdinti

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

APIE ŽODŽIŲ TRUMPINIMUS

Gerbiamasis Redaktoriau,

     Savaitraštyje "Darbininke” paprastai vis trumpinami kai kurie žodžiai, pvz.: jiem, tiem, geriem vaikam ir t.t. Jeigu gerai atsimenu, tai tame savaitraštyje kažkada esu skaitęs, kad dabar taip reikia rašyti, kad taip yra nutarta Lietuvoje. Ar tai tiesa?

J. S.

      Ne, netiesa. Lietuvoje taip nebuvo ir nėra nutarta. Žinoma, tai nėra klaidos. Reikalui esant, galima įvairius žodžius trumpinti, ypač poezijoje ar stiliaus sumetimais, bet tokie trumpinimai nėra laikomi norminiais. Čia perspausdiname kalbininko prof. dr. Vlado Grinaveckio straipsnį, pavadintą "Tarmių atspindžiai bendrinėje šnekamojoje kalboje” ("Mokslas ir gyvenimas”, 1985, Nr. 8). Šiame straipsnyje, tarp kitų dalykų, rasite atsakymą ir į savo klausimą. 

     Lietuvių šnekamoji bendrinė kalba šiuo metu yra vartojama įvairių visuomenės sluoksnių, ir jos vartotojų sparčiai daugėja, nes visų tarmių atstovai nuo savo tarmės laipsniškai pereina prie bendrinės kalbos. Tačiau lietuvių bendrinės šnekamosios kalbos grynumas ir taisyklingumas iki šiol vis dar atsilieka nuo gerai sunormintos mūsų bendrinės rašomosios kalbos. Ja kalba visa respublikos visuomenė, kilusi iš įvairių rajonų — iš kaimų ir miestų. Toji visuomenė paprastai turi išsaugojusi savo gimtųjų vietų tam tikrų kalbinių ypatybių, prasilenkiančių su bendrinės rašomosios kalbos normomis. Tokiu būdu šnekamoji kalba dar ne visada yra pavyzdinė. Dažnai tas pats žodis, dar labiau sakinys, įvairių žmonių, kalbančių bendrine kalba, lūpose skamba šiek tiek kitaip. Net taisyklinga bendrine kalba parašytą tekstą atskiri tą kalbą vartojantieji žmonės perskaitys kiekvienas truputį kitaip. Tos skirtybės neretai priklauso nuo to, kokią tarmę kalbėtojas iš mažens yra vartojęs. Pasiklausę, rodosi, gana taisyklingai kalbančio bendrine kalba žmogaus, dažniausiai galime pasakyti, iš kurios tarmės jis kilęs. Mat jo kalboje yra likę tam tikrų, daugiausia tarties ypatybių, būdingų vienai ar kitai tarmei.

     Geriausias bendrinės šnekamosios kalbos taisyklingumo ir grynumo pavyzdys yra dramos teatrų aktorių, radijo ir televizijos pranešėjų kalba, tačiau ir čia esama nemaža sunkumų, ypač kai per radiją ar televiziją kalba ne humanitarinio išsilavinimo žmonės. Jų kalboje neretai prasikiša nemaža įvairių nuo pavyzdinės šnekamosios kalbos skirtingų dalykų ar net jai negeistinų reiškinių. Jų esama mažiausiai trejopų.

     Vieni tokių skirtumų yra visai natūralus šnekamosios kalbos padaras, negriaunantis bendrinės kalbos normų, net jos toleruojamų. Tai daugiausia įvairių morfologinių formų — vienaskaitos ir daugiskaitos įnagininkų ir vietininkų, šauksmininko, veiksmažodžių daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmenų, sangrąžinių formų bei bendraties ir kt. — trumpesniųjų lyčių vartojimas, atsiradęs dėl kalbos ekonomijos. Sakysime, bendrinės kalbos norminės žodžių formos kelyje, lankoje, širdyje, širdimi, sūnumi, lietumi, mamyte, akimis, sūnumis, laukuose, keliuose, esame, esate, eidavome, eisime, kalbėtumėte, nešuosi, keliesi, eiti ir daugelis kitų žmonių šnekamojoje kalboje beveik ištisai galūnėje neturi balsių ir yra pavirtusios j kelyj ar kely, lankoj ar lanko, širdyj ar širdy, širdim, sūnum, lietum, mamyt, akims ar akim, laukuos, keliuos, esam, esat, eidavom, eisim, kalbėtumėt, nešuos, kelies, eit ir pan.

     Šios ir į jas panašios morfologinio galūnių trumpėjimo paliestos žodžių formos yra natūralūs mūsų gyvosios kalbos reiškiniai, būdingi daugeliui tarmių. Jos rodo tolesnę mūsų kalbos raidos tendenciją ir bendrinei šnekamajai kalbai nėra svetimos. Daugumas jų norminamuosiuose lietuvių bendrinės kalbos darbuose yra teikiamos kaip gretiminės šalia ilgesniųjų formų, bet nėra pripažįstamos norminėmis. Neretai jų pasitaiko ir bendrinėje rašomojoje kalboje, jų apstu mūsų senuosiuose raštuose, o grožinėje literatūroje kartais jos net patogesnės, pvz., Eglė tik jauniausia vandeny dar vis (S. Nėris); Pavasario pievų melsvi vandenai geltonom purienom pražydo (V. Mykolaitis-Putinas); Ir plaukuos pajuntu balto sniego pirštus (E. Mieželaitis); Mes nesupratom, mes nemokėjom tos kalbos, kurią tu žemės gyslose buvai ištuokęs (Just. Marcinkevičius) ir kt.

     Taigi trumpesniosios atskirų žodžių formos nepažeidžia bendrinės šnekamosios kalbos normų, visuomenei yra patogios kaip ekonomiškesnės, todėl oficialiojoje vartosenoje visai toleruotinos.

     Antrasis tarminių reiškinių atspindys bendrinėje šnekamojoje kalboje yra interdialektinio pobūdžio, daugiausia susijęs su tarmine tartimi. Tarmės atstovas rytų aukštaitis, perėjęs prie bendrinės kalbos vartosenos, gana sunkiai atsikrato jam įgimto trumpųjų kirčiuotų balsių i, u liginimo, t.y. jų tarimo beveik kaip ilgųjų y, ū ir nekirčiuotų ilgųjų y, ū trumpinimo iki bendrinės kalbos trumpųjų i, u. Sakysime, kalbėdamas jis vietoje tikras, kita, visas, buvo, grupė, gyvenimas, gyvybė, brūksnelis, trūkinėti ir kt. tars tykras, kytas, vysas, būvo, grupė, givenimas, givybė, brūksnelis, trūkinėti ir pan. Nemažų sunkumų kelia daugelio šnektų atstovams ir norminis bendrinės kalbos žodžių pirmas, žirnis, pilnas, dirbi, dulkės, kurmis, stumti, kulti ir kt. tarimas. Šiuo atveju labai dažnai bendrinėje šnekamojoje kalboje girdime tuos žodžius tariant netaisyklingai, t.y. pyrmas, žyrnis, pylnas, dyrbti, dūlkės, kūrmis, stūmti, kulti ir pan. Kita analogiška interdialektinė ypatybė bendrinėje šnekamojoje kalboje yra žodžio kamieno trumpųjų a, e nenorminis liginimas, t.y. tokių formų, kaip rasti, nešti, pametė, geresnis, mano, tavo ir kt. tarimas su ilgaisiais a, e, visai taip, kaip tie a, e tariami žodžiuose namas, vakaras, metai, degina. Labai dažnai girdime kalbančius bendrine kalba, bet netaisyklingai tariančius balsius o, ė. Didesniame rytų ir pietų aukštaičių šnektų plote šie balsiai yra tariami beveik kaip balsiai a, e, t.y. žodžius brolis, tėvas ir kt. kilę iš tų šnektų bendrinės kalbos vartotojai neretai gali tarti beveik kaip bralis, tėvas ir pan. O žemaičių šnektų atstovai, perėję prie bendrinės kalbos, savo tarmės įtakoje balsius o, ė dvibalsins, vers ie, uo, t.y. vietoj brolis, tėvas tars bruolis, tievas. Iš tokio tarimo dažnai labai lengva atskirti, kada bendrine kalba šneka žemaitis, kada rytų lietuvis. Ypač dažnai, pažeidžiant bendrinės kalbos normas, trumpinami nekirčiuoti ilgieji balsiai žodžių galūnėse. Tokį trumpinimą lemia žmonės, kilę iš vakarinių ir šiaurinių respublikos rajonų. Tie bendrinės kalbos vartotojai paprastai taria lauka, žole, aki, sūnu, šešeri, geraji, didiji, sunkuji ir pan. vietoj norminių lauką, žolę, akį, sūnų, seserį, gerąjį, didįjį, sunkųjį.

     Prie interdialektinių reiškinių, atsispindinčių bendrinėje šnekamojoje kalboje, yra ir tarmių priegaidės bei jų kirčiavimo specifika. Bendrinės kalbos vartotojo, kilusio iš žemaičiu šnektų, tartyje aiškiai girdima tų šnektų laužtinė ir tęstinė priegaidė vietoj norminės tvirtapradės ir tvirtagalės. Su laužtine priegaide tariamas balsis atrodo, lyg būtų du kartus pakartojamas. Toks įspūdis esti, žemaičiui tariant žodžius darbas, laukti, lūpa ir pan. O žemaičių tęstinės priegaidės įspūdis dvibalsiuose ir dvigarsiuose koncentruojamas ne kaip bendrinės kalbos antrajame sande, o pirmajame. Dėl to susidaro įspūdis, jog tokius žodžius, kaip kampas, sausas, telpa ir kt., toks bendrinės kalbos vartotojas žemaitis ištaria su tvirtaprade priegaide, t.y. taip, kaip tariami bendrinės kalbos žodžiai samtis, saulė, kelmas.

     Esminę žemaitiškojo akcento žymę sudaro ir jų nukeltinis kirtis, tariamas po kirčio esančiuose ilguosiuose žodžio skiemenyse ir darantis įspūdį, jog žodis tartum skiemenuojamas. Ši kirčiavimo ypatybė tartyje paprastai išlieka ir išmokus bendrinę kalbą.

     Daugelis rytų šnektų kirčiuotą ilgą žodžio galą taria ne su tvirtagale priegaide, kaip yra bendrinėje kalboje, o su kirstine. Iš tų šnektų kilęs bendrinės kalbos vartotojas savo kalboje neretai tą įgimtą ypatybę išlaiko, tokių žodžių, kaip vaikai, laukai, daugiau ir kt. galūnę ištardamas staigiai, lyg nukirsdamas.

     Daug keblumų bendrinės kalbos vartotojui sudaro ir jo gimtajai tarmei būdingas kirčio atitraukimas iš galūnės į žodžio pradžios skiemenis. Dėl to neretai žodžiai tyliu, vieta, ranka, ausis, širdis ir kt. bendrinėje šnekamojoje kalboje yra kirčiuojami ne galūnėje, o pirmajame žodžio skiemenyje, t.y. taip, kaip yla, liepa, langas, saulė, miltai. Dėl kirčio atitraukimo dėsnių nesuvokimo šnekamojoje bendrinėje kalboje ima ir pasitaiko visai nenorminio tokių žodžių, kaip traukinys, gyvulys, šulinys, apynys, avilys ir kt. kirčiavimo atvejų pirmajame skiemenyje ir jų pavertimas nebuvėliais traukinis, gyvulis, šulinis, apynis, avilis ir pan.

     Tarmėse yra žodžių bei formų, turinčių kitokią kirčio vietą ar priegaidę negu bendrinėje kalboje. Ir tokie kirčiavimo skirtumai nesusiję su dėsningu kirčio atitraukimu iš galūnės į žodžio pradžią. Sakysime, daiktavardžių kirčiuoto priešdėlio -ant (antakis, antrašas) bendrinėje kalboje priegaidė yra tvirtagalė, o žemaičių ir jų kaimynų aukštaičių šnektų ji — tvirtapradė; daiktavardžiai su kirčiuota priesaga -iena (avižiena, dobiliena, aviena) bendrinėje kalboje yra pirmosios kirčiuotės, t.y. pastoviai kirčiuojamas antrasis skiemuo, o kai kuriose tarmėse jie — trečiosios, t.y. kirtis šokinėja iš galūnės į priesagą; būdvardžių moteriškosios giminės vienaskaitos naudininko formos baltai, brangiai, gerai ir kt. bendrinėje kalboje kirčiuojamos šaknyje kaip galininkas, o daugelyje tarmių šiuo atveju tvirtapradiškai kirčiuojama jų galūnė; veiksmažodžių formos matau, mačiau, matei, matys bendrinėje kalboje kirčiuojamos tvirtagališkai, o žemaičių tarmėse šiuo atveju galūnėje tariama tvirtapradė priegaidė.

     Čia minimi ir jiems analogiški interdialektinio pobūdžio tarmių atspindžiai bendrinėje šnekamojoje kalboje nėra pageidautini ir netoleruotini. Vienas iš pagrindinių mūsų kalbos kultūros uždavinių — su jais visomis jėgomis be atvangos kovoti ir be gailesčio šalinti iš vartosenos. Šiuo atveju ypač svarbi ir pačių bendrinės kalbos vartotojų reikli pažiūra į savo kalbos kultūros lygį, į savo sąmoningą bendrinės kalbos normų perėmimą ir pagarbą taisyklingai ir grynai bendrinei kalbai.

     Vienas iš labiausiai bendrinei šnekamajai kalbai kenkiančių reiškinių yra didesnių miestų inteligentų kalboje pasitaikančios kai kurios žargonizmo apraiškos. Tai mūsų kalbos sistemai visai svetimi dalykai, daugiausia susiję su tartimi ir kirčiavimu. Yra pastebėta, jog tam tikra inteligentijos dalis (dažniausiai dėl kitų kalbų įtakos) nemoka ištarti lietuvių kalbai būdingojo ilgojo o balsio ir vietoj jo taria tarptautinį trumpąjį o, tuo būdu lietuviškus žodžius lopas, protas, sodas ir kt. ištardami su tokiu o, koks yra tariamas žodyje jodas, paverčia lietuviui neatpažįstamomis svetimybėmis. Kartais tų pačių inteligentų nemokama ištarti ir trumpieji žodžio galo kirčiuoti balsiai i, u,jie neleistinai ilginami, pvz., žodžiai turiu, neši, keliu ir kt. paverčiami žargoni-niais turiū, nešy, keliū ir pan. Šiuo atveju neretai pasitaiko ir ilgųjų bei trumpųjų balsių neskyrimo, jų maišymo bei suplakimo, priebalsių ž, r, š, v neleistino kietinimo prieš i tipo balsius, priegaidžių tarimo iškraipymo ar žodžių visai be priegaidžių tarimo, lietuvių kalbai "vetimo žargoninio kirčiavime apraiškų. Su visais tokiais dalykais kalbos kultūra nuolatos kovoja, jie griežčiausiai kalbos šalintini.

     Didelio visos    kultūros darbuotojų rūpesčio ir pastangų dėka mūsų bendrinė šnekamoji kalba, nors savo grynumu bei taisyklingumu dar ir atsilieka nuo bendrinės rašomosios kalbos, tačiau ryžtingai kratosi čia nurodytųjų ir kitų negerovių, nuolat plečia savo vartojimo sferą, visą laiką artėja prie rašomosios kalbos.